10-14 metų vaikai patiria daug sunkumų, nes jie jau yra tokio amžiaus, kai žaisti vaikų žaidimų aikštelėse ar dėlioti Lego jiems nebeįdomu, tačiau jie dar ir nėra tikrieji paaugliai.
Šio amžiaus vaikus neretai pavadina „tarpiniais” vaikais, kurie nepritampa nė vienai grupei – nėra maži vaikai, tačiau nėra ir paaugliai. Ir vaikams, ir jų tėvams sunku suprasti, kaip elgtis ir bendrauti šiame amžiaus tarpsnyje.
Ulmo universiteto mokslininkai tyrinėjo šio amžiaus vaikų raidos ypatumus ir nustatė, kad šio amžiaus vaikų problema tikrai egzistuoja. Tyrėjai priėjo išvados, kad tokio amžiaus vaikai gyvena pereinamojoje fazėje. Jie jau daugiau domisi bendraamžių draugija, tačiau jiems dar nėra taip svarbi kitų vaikų nuomonė ir nėra didelė įtaka, kokia yra paaugliams.
Šio amžiaus vaikai turi sunkumų susirasti „užklasinės veiklos”, nes užsiėmimai vaikams jų jau nebedomina, o ir paaugliams skirtos veiklos dar netenkina.
Mokslininkai pastebėjo, kad 10 -14 metų vaikai itin mielai laiką leidžia didžiuosiuose prekybos centruose ar kitose viešose vietose. Kad ir kokie jie atrodytų savarankiški ir turintys savo nuomonę, visgi tokio amžiaus vaikams šeima yra svarbiausia ir nuoširdūs pokalbiai, išsipasakojimai tėvams jiems labai svarbu.
Keletas patarimų tėvams, auginantiems 10-14 metų vaikus:
Laisvė: nei per daug, nei per mažai
Kiek duoti vaikui laisvės, priklauso nuo vaiko ir tėvų santykių. Tėvai turėtų stebėti savo vaikus, kad suprastų, ar vaikas tai vaiko norimai laisvei yra psichologiškai subrendęs. Be to, svarbu su vaiku derėtis, kad didinant laisvę didėja ir pareigų.
Derybos, o ne nuomonės primetimas
Kūdikiui ar mažam vaikui taisykles galima primesti, o štai su tokio amžiaus vaiku jau reikia tartis, aiškinti, kodėl jos yra svarbios ir kodėl jų vaikas turi paisyti. Labai svarbu susėsti su vaiku ir kalbėtis, ramiu ir draugišku tonu, o ne pakeltu balsu įsakyti: „Bus taip ir ne kitaip.”
Atvirumas šeimoje
Ar jūsų vaikas žino, kad esate visada pasirengę jį išklausyti? Kad nepulsite barti, moralizuoti, o išklausysite ir tik paprašyti patarimo, jį pasakysite? Geriausias variantas yra tas, kai nuo pat vaikystės tėvai sukuria kuo šiltesnius santykius su savo vaiku, pripratina kalbėtis.
Pagalbos ieškoti niekada nevėlu
Tėvų pareiga – kalbėtis su vaiku, tačiau jei matote, kad tai nepavyksta, nebijokite kreiptis pagalbos į psichologą. Ankstyvoji paauglystė (maždaug 10-14 metų vaikai) tuoj baigsis, prasidės „tikroji” arba „vėlyvoji”, tuomet įsisenėjusios problemos niekur nedings, o tik dar labiau paaštrės.
