Straipsnio autorė, visapusiško ugdymo mokyklos “Sokratus” psichologė Ramunė Narkevičiūtė, apžvelgia suaugusiųjų pagalbą vaikui, kuriant santykius su draugais pradinėse klasėse.
Kiekvienas iš mūsų norime jaustis svarbus ir reikšmingas, žinoti, kad rūpime, esame priimami. Remiantis individualiosios psichologijos atstovų A. Adlerio ir R. Dreikurso požiūriu, pagrindinis kiekvieno žmogaus poreikis yra priklausyti grupei. Grupe galime vadinti tėvus, sporto būrelio komandos narius, bendradarbius ir kitus. Viena iš reikšmingiausių grupių vaiko gyvenime yra draugai. Prisiminkime save darželyje – pirmuosius žaidimus su draugais, dalijimąsi žaislais, turimus vienodus drabužius ar tokius pačius žaislus, vaikščiojimą susikabinus už rankučių būtent su tuo, o ne kitu vaiku. Ir koks kildavo pyktis ar nusivylimas, draugui atsisakius žaisti, eiti kartu poroje ar pasidalyti žaislais! Taigi vaikui draugai tampa svarbūs labai anksti – jau ikimokykliniame amžiuje.
Draugystės vaidmuo pradinėje mokykloje
Ypač draugystės reikšmė išryškėja pradinėje mokykloje. Pradėjęs ją lankyti, vaikas pakliūna į visiškai naują, dar nepažintą aplinką. Darželio aplinka, ugdymo struktūra, bendravimo ypatumai yra namams kiek artimesni. Mokykloje vaikas atsiduria visiškai kitokioje ugdymo sistemoje, kuri turi savitą tvarką ir taisykles. Toje aplinkoje vaikas sutinka daugybę naujų žmonių – mokytojų ir vaikų. Jis nuolat lygina save su kitais vaikais. Tai apima ir išvaizdą, ir tam tikras asmenines savybes, turimus daiktus bei mokymosi rezultatus, nes vaikui labai svarbus kitų vaikų ir mokytojų vertinimas. Gerai, jeigu mokyklą kartu pradeda lankyti bent vienas kiemo ar darželio draugas, tuomet ir pradinukui gali būti drąsiau, ramiau, tačiau taip nutinka ne visuomet. Taigi mokyklos lankymo pradžia būna nemenkas iššūkis.
Dažnai girdime, kaip tėvai ar darželio pedagogai ruošia vaiką mokyklai, aktyviai mokydami jį skaityti, rašyti, netgi prašydami atlikti namuose rankelės lavinimo ar kitokias užduotis. Tačiau rečiau tenka išgirsti, kad kas nors taip pat aktyviai mokytų jį bendrauti, susirasti draugų, išlaikyti draugystę. Aš nesakau, kad tai nevyksta, tačiau takoskyra tarp minėtų dalykų yra labai didelė. Šiuolaikiniame pasaulyje aukštinamas individualumas yra neabejotinai svarbus. Visgi taip jau yra, kad gyvename sociume kartu su kitais žmonėmis, todėl, norėdami sėkmingai prisitaikyti ir išgyventi šiame pasaulyje, turime nuoširdžiai domėtis, klausyti ir išgirsti, ką kalba arba ko nori kitas. Nevertinti, net nebūtinai tam pritarti, tiesiog suprasti, kad kiti žmonės gali mąstyti ir elgtis visiškai kitaip, tačiau būti ne mažiau įdomūs ir gražūs. Visi šie dalykai galbūt skamba labai paprastai, galbūt net banaliai, tačiau jie yra svarbus santykių kūrimo ir išlaikymo pagrindas.
Vaikų tarpasmeniniai skirtumai
Skiriasi vaikų asmeninės savybės, temperamentai, pomėgiai. Vieni yra drąsūs, aktyvūs, komunikabilūs, nesunkiai užmezgantys santykius ne tik su kitais vaikais, tačiau ir su suaugusiaisiais. Tokiems gali būti paprasta prieiti prie nepažįstamo vaiko, pasisveikinti, pakalbinti ar pasidalyti turimais pietumis. Tačiau yra ir tokių, kuriems vien svetimo žmogaus žvilgsnis kelia didžiulę įtampą ir nerimą. Jie atvirai, drąsiai bendrauja pažįstamų vaikų ir suaugusiųjų kompanijoje, tačiau stipriai sutrinka, nerimauja, sutikę svetimus žmones. Kita vertus, vaikas gali būti ypač judrus ir aktyvus, smalsus, neprašomas prisijungti prie žaidžiančių bendraamžių, juos pertraukinėti ir todėl būti atstumtas. Vaikai naudoja pačius įvairius būdus, kad priklausytų grupei. Vieni elgesio būdai gali būti labai tinkami, kiti – ne. Jie visi yra visiškai normali reakcija vaiko, kuris daro viską ir labai stengiasi, norėdamas tapti grupės dalimi ir pasijusti svarbus. Tačiau pradinukai dar yra vaikai, kuriems reikia suaugusiųjų pagalbos, norint užmegzti ir išlaikyti santykius bei išreikšti savo ir suprasti kitų bendraamžių jausmus.
Suaugusiųjų pagalba vaikui, kuriant santykius su bendraamžiais
Tėvų / globėjų ir mokytojų bendradarbiavimas
Tėvai, globėjai ir mokytojai turi padėti prisitaikyti naujoje aplinkoje, ypač tada, kai vaikas tik pradeda lankyti mokyklą. Su vienais jis daugiau laiko praleidžia namuose, su kitais – mokykloje. Tėvai daug ilgiau nei mokytojai pažįsta vaiką, todėl gali papasakoti pastariesiems apie jo pomėgius, asmenines savybes, bendravimo ypatumus ir kitus, jų manymu, svarbius su vaiku susijusius dalykus. Mokytojai gali suteikti tėvams informacijos apie šiuos ir kitus dalykus, galimai kitaip atsiskleidžiančius mokyklos aplinkoje. Mat skirtingose aplinkose gali pasireikšti kiek kitoks vaiko elgesys. Todėl pirmiausia, ką turėtų padaryti mokytojai ir vaiko tėveliai, tai glaudžiai bendradarbiauti tarpusavyje, siekdami geriau pažinti vaiką, labiau suprasti jo elgesį ir pagelbėti jam megzti santykius su bendraamžiais.
Tinkamo asmeninio pavyzdžio rodymas
Dar vienas svarbus dalykas, kaip galime padėti vaikui sėkmingiau tapti grupės dalimi, mūsų rodomas asmeninis pavyzdys: kaip bendraujame su kitais žmonėmis, su pačiu vaiku. Atkreipkime dėmesį, kaip elgiamės, kai mums linksma, liūdna ar pikta, kaip parodome kitam žmogui, kad mus kažkas erzina, nepatinka? Kaip reaguojame, kai kitam reikia pagalbos, o kaip tada, kai jis mums padeda? Ne mažiau svarbu, kiek priimame skirtingus žmones, kurie skiriasi nuo mūsų išvaizda, elgesiu, aprangos stiliumi. Vaikas labai jaučia, kaip tėvai arba mokytojai reaguoja į kitus vaikus. Kaip jis gali gražiai ir pagarbiai bendrauti su vaiku, kurį jo tėvai ar mokytojai dažnai peikia, užgaudinėja?! Vaikas nuolat stebi, interpretuoja ir mėgdžioja kitų vaikų bei suaugusiųjų elgesį, taip perimdamas jų socialinio elgesio normas ir bendravimo įgūdžius.
Aiškios klasės tvarkos nusistatymas
Labai reikšmingi klasės susitarimai, arba kitaip – taisyklės. Jos vaikui padeda geriau suprasti mokyklos sistemą ir jaustis saugiau. Nuo pat pirmųjų mokymosi dienų kartu su vaikais nusistatykime keletą svarbiausių klasės taisyklių, kurių visi (taip pat ir mokytojas) įsipareigokime laikytis. Turėtų būti skiriama dėmesio ne tik bendrai tvarkai, tačiau taip pat ir santykiams su klasės draugais bei mokytojais. Prie taisyklių vėlgi kartu su vaikais numatykime vaikų netinkamo elgesio pasekmes. Šis procesas turi vykti draugiškai, glaudžiai bendradarbiaujant su vaikais, tačiau ne direktyviai – „nuleidžiant taisykles iš dangaus”. Taisyklių pažeidimų atvejais reaguokite ramiai, supratingai, tačiau reikliai. Kiekvienas vaikas ar suaugęs turėtų priimti atsakomybę už taisyklių nesilaikymą. Tačiau nesuabsoliutinkime netinkamo vaiko elgesio – suteikime galimybę ištaisyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti. Netinkamas elgesys nelygus blogam vaikui. Netinkamai pasielgęs vaikas yra lygiai taip pat svarbus, mylimas, rūpimas, tik jo elgesys tam tikrose situacijose buvo netinkamas.
Darbo grupėse organizavimas
Mokyklai būdingas nuolatinis darbo ir poilsio ciklas – užburtas pamokų ir pertraukų ratas. Pamokų metu galima suteikti galimybę vaikams „pasipraktikuoti bendrauti”, dirbant visiems kartu grupėje, tačiau dar kitaip komunikuojama, organizuojant darbą mažose grupelėse. Grupelių narių skaičių geriau parinkti pagal klasės ypatumus – kiek vaikai motyvuoti, aktyvūs, ramūs ir panašiai. Vieni vaikai saugiau jaučiasi ir produktyviau dirba, dirbdami dviese, kitiems geriau sekasi dirbti trise ar keturiese. Tokiose situacijose mokytojas turi galimybę pastebėti, koks grupelės vaikų skaičius kiekvienam vaikui yra tinkamiausias, kad jis gerai jaustųsi. Dirbdami grupelėse, vaikai turi galimybę labiau pažinti bendraklasius, su kuriais laisvu metu mokykloje bendrauja mažiau arba išvis nebendrauja, pastebėti jų pozityvias asmenines savybes ar stipriąsias puses. Kita vertus, gali būti, kad pamatysime, jog tam tikri vaikai kol kas tiesiog negali būti vienoje grupelėje, tuomet galbūt derėtų peržiūrėti grupių struktūrą. Grupinė veikla paprastai sutelkia mokinius bendram tikslui, taigi labiau tikėtina, kad dėmesys bus nukreiptas ne į tarpasmeninius konfliktus, o į bendrą veiklą.
Vaiko stipriųjų savybių pasitelkimas
Kiekvienas vaikas, koks jis bebūtų: drąsus, nerimastingas, aktyvus, turi stipriųjų pusių. Gali būti, kad vaikui mokykloje ypač sekasi tam tikri mokomieji dalykai. Kartais šių savybių iškart galime nepastebėti. Tačiau dar viena saugi vaiko aplinka yra namai. Pasikalbėkime su vaiko tėvais, kokių vaiko stiprybių jie yra pastebėję, ir galbūt tuomet galėtume jas pritaikyti klasėje, sudarydami sąlygas vaikui atsiskleisti. Svarbu nedaryti pradinukui spaudimo, mėginant jį įkalbėti bendrauti su klasės draugais. Galbūt tiesiog pasikalbėję apie tai, kas jam sekasi ir patinka, suteiksime jam daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi.
Remiantis vaiko stipriosiomis savybėmis, per pamoką galima paprašyti jo padėti vienam ar kitam bendramoksliui, klasėje pristatyti savo mėgstamą veiklą. Tą vaikas gali padaryti nebūtinai kalbėdamas – galbūt kol kas jam saugiau ir priimtiniau parodyti mėgstamą knygą ar žaidimą. Pradinių klasių mokiniai ypač nori prisiimti atsakomybę, jaustis savarankiški, tad suteikime jiems tą galimybę, klasėje paskirstydami pareigas. Vienas vaikas gali būti atsakingas už klasės lankomumo žymėjimą – tapti klasės „žvitriąja akimi”, kitas – „lentos valymo ekspertu” ir panašiai. Nuotaikingi ir linksmi pavadinimai labiau primena žaidimą, todėl kartais paskatina vaikus susidomėti organizuojama veikla. Nepamirškime atkreipti dėmesio ir paskatinti vaikus, stropiai vykdančius pareigas, prisiimančius atsakomybę.
Vaikų bendravimo stebėjimas ir pagalba susidraugaujant per pertraukas
Ne mažiau reikšmingo patyrimo ir „pamokų” išmokstama per pertraukas. Šie „mokslai” yra tokie pat svarbūs, kaip išmokti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Per pertraukas mokytojai turėtų būti pakankamai budrūs, stebėdami vaikų tarpusavio bendravimą. Tai nereiškia, kad reikia pulti aiškintis visus vaikų bendravimo iššūkius. Vaikams labai reikia laiko, kad jie galėtų laisvai, niekieno netrukdomi pažaisti su draugais. Viskas plaukia neįtikėtinai natūraliai, o mums, mokytojams, belieka tik domėtis, stebėti ir suprasti, „ką vaikas savo elgesiu nori pasakyti”. Tik kilus nesaugioms situacijoms, įsiterpti, padėti išsiaiškinti, pamokyti tinkamų bendravimo būdų. Pertraukų metu galima suteikti galimybę vaikams pažaisti stalo ar kitokio pobūdžio žaidimų, sugalvoti įvairių bendravimą ir bendradarbiavimą skatinančių socialinių akcijų (pvz., „slaptas draugas”, kai vaikai visą savaitę ruošia staigmenas „išsitrauktiems draugams”).
Pastebėjus, kad laisvo žaidimo metu kuris nors vaikas dažnai stovi nuošaly, galima su juo pasikalbėti, išsiaiškinti, kas nutiko, galbūt jis tiesiog dabar to nori. Kartais vaikui gali būti nedrąsu prieiti prie kitų vaikų ir pasiprašyti žaisti. Tokiu atveju mokytojas gali pasiūlyti prisijungti prie žaidimo, tam tikromis aplinkybėmis – ir pats dalyvauti žaidime. Kai kuriems vaikams yra drąsiau žaisti su mokytoju negu su bendraklasiais. Galbūt tylus ir nedrąsus vaikas bus puikus empatiškas klausytojas. Žinoma, jokiu būdu negalima versti vaiko bendrauti, jeigu jis pats to nenori. Mes galime jį padrąsinti, suteikti galimybę, tačiau nuspręsti turėtų pats vaikas.
Bendravimo įgūdžių ugdymas mokykloje papildomų veiklų metu
Kaip jau minėjau, vaikams patinka žaidimai. Klasės valandėlių, jeigu tokių esama, ar kitu atitinkamu laiku galima suteikti galimybių vaikams pasimokyti tinkamų bendravimo įgūdžių per žaidimus. Tai gali būti daroma vaidinant sudėtingesnes situacijas, žiūrint ir aptariant paveikslėlius, filmukus, skaitant pasakas ar kitokius literatūros kūrinius. Svarbiausia, kad viskas būtų išsiaiškinama su vaikais. Tai reikšminga vaiko jausmams ir mintims, su kuriomis vaikas „išeina” po tokios veiklos. Dar geriau, jeigu mokykla turi laiko vadinamiesiems ryto ir vakaro ratams. Galbūt tai primena darželį, tačiau labai svarbu, kaip jausdamasis vaikas ateina ir išeina iš mokyklos. Emocinė įtampa, susikaupęs pyktis, liūdesys, nerimas ir kitos emocijos gali turėti reikšmę vaiko mokymuisi, bendravimui su vaikais ir mokytojais. Lygiai taip pat šie išgyvenimai turi „išliekamąją vertę”, vaikui grįžus į namus: jo bendravimui su tėvais, broliais, seserimis ir kitiems gyvenimo aspektams. Pasikalbėjęs apie tai, kaip jaučiasi, su kokiais įspūdžiais ateina ir išeina, galbūt aiškiau išreiškęs savo išgyvenimus, vaikas gali pasijusti saugiau, ramiau ir maloniau. Tam tikrose situacijose jis gali pamatyti, kad ne vienas taip jaučiasi: galbūt per dieną mokykloje nutiko kažkas, dėl ko vaikas prastai pasijuto. Taigi šie ryto ir vakaro ratai yra galimybė išsiaiškinti kilusius neaiškumus. Neigiami išgyvenimai „pasisavina” vaiko dėmesį, kurį kitomis aplinkybėmis galėtų produktyviai skirti mokymuisi ir bendravimui su kitais žmonėmis.
Išvykų už mokyklos ribų organizavimas
Kita vaikus stebuklingai suvienijanti mokyklinė veikla – pramogos už mokyklos ribų. Nepaisant didžiulės mokomųjų dalykų apkrovos, raskime laiko kartu su vaikais nueiti į boulingą, batutų parką, ekskursiją. Kitoje aplinkoje vaikų elgesys keičiasi – ir tai gali netgi stebinti. Vaikai kupini įspūdžių kažkur važiuoja, atsiranda begalės temų diskusijoms ir bendravimui. Neformali aplinka tikrąja to žodžio prasme „išlaisvina” vaikus, padeda jiems atsiskleisti. Tai užims laiko, tačiau dėl vaikų gerovės – tikrai verta.
Bendravimo sunkumų įveikos repeticija šeimoje
Ką dar gali padaryti tėveliai, padėdami vaikui susirasti draugų? Be jau minėto asmeninio pavyzdžio rodymo, tam tikrais atvejais gali būti verta pakalbėti apie konkrečius susidraugavimo su kitais momentus – kaip prieiti, pasikalbėti, pakviesti kartu pažaisti. Galima kartu su vaiku suvaidinti bendravimo sunkumais pasižyminčias situacijas, išsiaiškinti kylančias problemas ir aptarti alternatyvius bendravimo būdus. Vieną kartą išgyvenus įtampą ar nerimą keliančią situaciją, pasidaro nebe taip baisu.
Bendravimo su klasės draugais ir jų šeimomis skatinimas už mokyklos ribų
Esant galimybei, galima pasiūlyti vaikui pasikviesti klasės draugus į savo gimtadienį ar kokią nors kitą pramogą arba tiesiog į svečius. Naudinga, jeigu tokiuose susitikimuose dalyvauja su Jūsų vaiku mažiau bendraujantys vaikai. Taip pat galima pamėginti pabendrauti šeimomis, galbūt pasikviesti juos į svečius, išeiti į lauką ar sugalvoti kitų pramogų su Jūsų vaiką atstumiančiu vaiku ir jo tėveliais. Pozityvus, pagarbus tėvelių tarpusavio bendravimas vėlgi yra teigiamas bendravimo pavyzdys. Matydami didžiulį autoritetą – savo tėvelius, gražiai bendraujančius su klasės draugo tėvais, vaikai formuosis teigiamą nuostatą, pajus saugumą tos šeimos atžvilgiu – visa tai gali sustiprinti vaikų tarpusavio santykius. Prisiminkime, kad laisva ir neformali aplinka „išlaisvina” vaikus – jų jausmus, natūralų bendravimą.
Ankstesnių santykių su draugais išsaugojimas
Tačiau nepamirškime, kad vaikas greičiausiai dar iki mokyklos turėjo draugų. Šie draugai gali būti kaip stiprus apsauginis veiksnys vaikui, sunkiau susidraugaujančiam arba patiriančiam kitokių bendravimo sunkumų su klasės draugais. Paskatinkime jį ir toliau puoselėti santykius su kitais vaikais. Labai svarbu, kad vaikas ne tik mokėtų užmegzti, tačiau taip pat gebėtų išsaugoti ir toliau plėtoti santykius su draugais. Šioje situacijoje svarbus tėvų ar globėjų vaidmuo. Namuose galima paraginti vaiką parašyti laišką draugui – papasakoti jam apie savo mokyklą, bendraklasius, pasikviesti į svečius, kartu nueiti į teatrą, kiną, sporto salę ir pan.
Vaiko tinkamo elgesio pastebėjimas ir aiškaus grįžtamojo ryšio suteikimas
Mes mokome vaikus bendravimo būdų, rodome jiems tinkamą asmeninį pavyzdį, tikslingai organizuojame veiklas. Visi šie momentai yra labai svarbūs, tačiau mokymasis yra abipusis mokinio ir mokytojo reikalas, kuris reikalauja grįžtamojo ryšio. Mokytojai ar vaiko tėvai moko, vaikas mokosi. Tačiau vaikas turi suprasti, kuria kryptimi jis juda. Tą galime padaryti dėmesingai stebėdami ir fiksuodami tinkamą vaiko elgesį. Mokydami vaiką tinkamų susidraugavimo būdų, emocijų ar elgesio raiškos, turime jam aiškiai parodyti, koks jo elgesys yra pageidaujamas. Mes esame įpratę automatiškai, „šviesos greičiu” reaguoti į netinkamą vaiko elgesį. Iš tiesų netinkamą vaiko elgesį neretai dera stabdyti. Tačiau ar dažnai atkreipiame dėmesį, kai vaikas padaro kažką malonaus, pavyzdžiui, mokykloje paskolina draugui trintuką, valgykloje nuneša jo puodelį, apkabina, kai draugas verkia? Tai yra be galo svarbūs dalykai.
Prisiminkime pagrindinį kiekvieno žmogaus poreikį priklausyti ir jaustis reikšmingam. Pritarimą vaiko elgesiui, paskatinimą galime reikšti ne tik žodžiais, bet ir nežodiniais būdais – šypsena, linktelėjimu, prisilietimu ir panašiai. Šiuolaikiniam bendravimui trūksta gyvybės, kurią suteikia tikri emociniai išgyvenimai. Kai supykstame ar nuliūstame, nebijokime to parodyti vaikui. Lygiai taip pat atvirai rodykime išgyvenamą džiaugsmą dėl jo malonaus elgesio. Visos emocijos yra tokios, kokios yra – nei geros, nei blogos. Jos visos yra priimtinos. Matydami tokį suaugusiųjų pavyzdį, vaikai patys mokosi pažinti savo jausmus, atvirai (tinkamai!) juos reikšti. Tai vaikui ne tik padeda suvokti, kuriuo „keliu” jis gali judėti toliau, tačiau ir parodo be galo reikšmingą dalyką: kad jis mums yra labai svarbus, mes nuoširdžiai juo domimės ir priimame tokį, koks jis yra.Vaikystėje kuriami santykiai turi ilgalaikę reikšmę vaiko gyvenimui. Ateityje vaikas mokysis, dirbs, galbūt sukurs šeimą – vienaip ar kitaip susitiks įvairiausių žmonių, su kuriais teks bendrauti. Bendravimas su kitu žmogumi brandina vaiką kaip asmenybę. Jis tobulėja emocine ir pažintine prasme, įgyja naujų socialinių įgūdžių, deda pamatus ateities santykiams ir kartu galbūt turi daugiau galimybių geriau socialiai prisitaikyti. Mes, suaugusieji, vargu, ar galime už vaiką susidraugauti su jo bendraklasiais, lygiai taip pat negalime kitų vaikų priversti draugauti su juo. Tačiau galime nuoširdžiai domėtis vaiku, priimti jį tokį, koks yra, ir padėti jam susidraugauti. Ši pagalba nebūtinai reikš, kad vaikas taps „klasės žvaigžde”, nes draugystė priklauso ne tik nuo mūsų pagalbos. Tačiau galime suteikti vaikams daugiau galimybių būti laimingesniems, jaustis svarbiems bei mylimiems ir patiems parodyti savo meilę kitiems.
