Ar gali žaislų būti per daug? Šį klausimą pateikėme psichologei psichoterapeutei dr. Linai Kalinauskienei.
Nuo kokio amžiaus vaikas supranta dovanų prasmę? Ar verta klausti metų ar dvejų vaiko nuomonės, ko nori dovanų?
Gal klausti neverta, vargu ar mažylis sugebės gerai suprasti, ko norėtų. Geriau stebėti vaiką, kad tėvai suprastų, kas jam patinka, kokie žaislai, tarkim, parduotuvėje ar pas draugus, labiausiai traukia jo akį, kokius ilgiausiai tyrinėja ar su kokiais žaidžia.
Kaip elgtis tėvams, jei vaikas nori labai brangaus žaislo, kurio šeima neišgali nupirkti?
Pirmiausia galima paklausti paties vaiko, ko dar norėtų. Įsivaizduoti, ko norėtų, mažam vaikui sunkoka, bet žaislų parduotuvėje, kurioje gali paliesti ir apžiūrėti žaislus, atrastų ir daugiau patinkančių. Galima parodyti, pamokyti, kaip žaidžiama su tam tikrais žaislais.
Kaip elgtis tėvams, jei vaikas nori žaislo, kuriam šeima prieštarauja iš principo, pavyzdžiui, berniukas nori šautuvo, o mama davusi sau žodį, kad jo nepirks. Arba mergaitė nori Barbės. Tuo tarpu tėvai mieliau nupirktų jai ekologiškų medinių žaislų?
Jei tėvai nori pirkti dovanas tokias, kokio jiems patinka, o ne vaikui, rizikuoja, kad dovanotas žaislas gali netapti mėgstamas. Bet gali būti ir kitaip: tie žaislai, kurie atkreipia tėvų dėmesį, gali būti labai įdomūs ir naudingi, juk tarp gausybės žaislų vaikas nespalvingų medinukų gali ir nepastebėti.
Ar perkant žaislą dovanų reikia stengtis, kad jis būtų lavinamasis, pvz., dėlionė, konstruktorius, o ne pliušinis meškiukas?
Apskritai galima sakyti, kad visi žaislai turi kokią nors lavinamąją prasmę. Minkšti žaislai padeda tobulėti vaiko emociniam intelektui – vaikas gali žaisti su meškučiu, lyg šis būtų gyvas, pvz., vystyti, maitinti, t. y. pasipraktikuoti „globoti“, „auginti“.
Gana dažai pasitaiko, kad tėvai perka žaislą vaikui „išaugimui“, o ne pagal amžių, t. y. nenori pirkti barškučio kūdikiui, o perka triratuką ateičiai. Kaip tai vertintumėte?
Viskas priklauso nuo tėvų. Man atrodo, kad tokios dovanos kokios nors psichologinės prasmės (geros ar blogos) neturi. Galbūt jos rodo tėvų rūpinimąsi vaiku, kad ir vėliau šis turėtų žaislų, gal lūkestį, kad šis greičiau paaugtų ir kt. Be abejo, vaiką labiausiai džiugina tokios dovanos, kuriomis gali žaisti iš karto. Tačiau tėvų sprendimai irgi turi būti praktiški – jei barškučių namie ir taip daug, gal geriau nupirkti ką kita „išaugimui“.
Kaip elgtis, kai šeima turi daug artimųjų: močiučių, senelių, krikštatėvių, kurie per šventes dovanoja mažyliui žaislų? Ar pagrįsta baimė, kad vaikas išleps nuo gausybės, nemokės to branginti?
Žaislai patys savaime negali vaiko išlepinti. Gali išlepinti santykiai, kai jam daug leidžiama, nenustatomos poelgių ribos, ignoruojamas netinkamas elgesys.
