„Mano vaikas iš darželio grįžo sumuštas”, „Bijau auklėtojos skambučio, nes išgirsiu, kad maniškis vėl ką nors prilupo”, „Broliai pliekiasi iki kraujo” – tai vis mamų skundai. Girdėta? Ką daryti?
Konsultuoja Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė.
Nereikia įsivaizduoti, kad auginate būsimą maniaką ar sociopatą, visiškai normalu, kad tokio amžiaus mažylis gali parodyti fizinę agresiją. Galbūt vaikas tiesiog nesuvaldė savo jausmų, galbūt kažko labai išsigando ar jį kankino stiprus nerimas ir pan., o visas savo emocijas išliejo per fizinį veiksmą. Emocijos greičiausiai kunkuliuote kunkuliavo ir išsiveržė kaip tik taip – per agresyvų veiksmą. Vaikas dar nemoka kitaip jų išlieti, o jausmų viduje nenulaikysi. Sunerimti reikėtų tada, jei dažnai mušasi, kas vis dėlto jam darosi? Ar jis taip stipriai nesusivaldo ir tik taip gali parodyti savo jausmus? Tuomet reikia mokyti jį kitų – saugių būdų išlieti savo emocijas: pasakyti žodžiais, kas negerai, „Aš pykstu!”, patrepsėti, pakvėpuoti ir pan.
Kartais vaikas auga tokio aplinkoje, kurioje konfliktai taip sprendžiami – rėkaujant, trankantis, stumdantis, jis mato, kad taip elgiasi tėvai, broliai, sesės, darželyje tokia atmosfera, kad jei nori išgyventi, turi mojuoti kumščiais. Kitaip tariant, jeigu vaiko aplinka tokia, tai nieko nuostabaus, kad jis ir pat perima tokį modelį.”
„Duok atgal”
„Tikrai yra tokių tėvų, kurie yra įsitikinę, kad gerai, jei vaikas esant konfliktinei situacijai sugeba panaudoti jėgą arba, kaip mėgstama sakyti, „pastovi už save”. Jeigu jis to nesugebės, tai gali būti silpnas, skriaudžiamas, neturės autoriteto ir iš viso jam nesiseks gyvenime. Bet juk tas „pastovėti už save” tikrai nerodo, jog būtinai reikia nuskriausti kitą, kad apgintum save. Žmogus kaip tik yra stipresnis, kai išmoksta spręsti konfliktus be fizinės agresijos. Kai moki suvaldyti padėtį žodžiais, kai supranti, kada protingiausia yra atsitraukti į saugią vietą arba tiesiog pasikviesti pagalbą. Darželinukas visada gali pašaukti auklėtoją, o suaugęs žmogus – išsikviesti policiją, o ne pats pulti muštis. Mokydami „duok atgal” tėvai gali padaryti vaikui meškos paslaugą. Vaikai tiki, ką sako tėvai, darželinukams spręsti konfliktus muštynėmis yra paprasčiausia, kitų būdu jie kol kas nelabai ir moka.
Yra tokia teorija, kad berniukams tam tikrame amžiuje padidėja vyriškojo hormono testosterono ir dėl to jie darosi agresyvesni. Todėl berniukus mokyti susikaupusias emocijas išlieti per fizinius veiksmus yra ypač pavojinga, nes to hormono laikui bėgant vis daugės, tuo pačiu metu didės ir agresija.”
Karo terminologija
„Kovok dėl vietos po saule”, „Mokykis nugalėti savo silpnumą” – tai vis karo terminai. Tokių pamokymų dažnai atsiranda dėl to, kad patys tėvai jaučiasi nesaugiai, bėjėgiai. Kai keturmetis pareina iš darželio ir pasipasakoja, kad susimušė su kuo nors dėl žaislo, tėvų reakcija gali būti dvejopa. Vieni sakys, kad tas jo skriaudikas galbūt kitaip nemoka bendrauti, reikia ieškoti sprendimų, kaip jam paaiškinti, kad abi pusės liktų patenkintos. Kiti tėvai labai susinervins ir pamokys savo vaiką nepasiduoti ir kovoti. Ir tai rodo ne dramatišką situaciją darželyje, bet labai stiprią tėvų reakciją į tai. Tėvams patiems reikėtų apmąstyti savo reakciją į tą situaciją, kodėl jie patys taip audringai reaguoja.
Vaikai taip elgiasi, jiems taip įprasta, nes jie mokosi bendrauti ir daryti iš to tragedijos tikrai nereikėtų, kaip ir nereikėtų visiškai nekreipti dėmesio ir mestelėti: „Nieko čia nenutiko, nenumirsi, išgyvensi.” Reikia nuraminti savo mažylį ir pasakyti, kad tas, kuris mušėsi, pasielgė netinkamai, bet galbūt jis dar mokosi, kaip reikia bendrauti, gal dar kitaip tiesiog nesugeba. Jeigu tas mušeika dažnai taip elgiasi, galima savo vaikui patarti laikinai su juo nebendrauti, kol kaip tik taip elgiasi. Tėvai turėtų sau atsakyti į klausimą, kas juos pačius taip stipriai išgąsdino, kad jie savo vaiką skatina smurtauti. Ar jie mano, kad jų mažylis užaugs bejėgis, nesugebantis apsiginti, ar jis bus kažkoks nevykėlis, jeigu nesugebės kitam „užvožti”? Tai klausimai sau patiems, o ne vaikui.”
Kada įsikišti
„Jeigu mažyliai susimuša tėvų akivaizdoje, tarkime, nuėję į svečius, suaugusių reakcija turėtų būti vieninga – reikia įsikišti ir sustabdyti, nesvarbu, vaikas tavo ar ne. Reikia fiziškai atskirti vieną nuo kito, atsistoti tarp jų, pasakyti: „Stop, prašau liautis.” Antras žingsnis – nuraminti, išsiaiškinti, kas įvyko ir dėl ko dabar reikia kibti vienas kitam į atlapus. Aišku, abu mušeikos rėks vienas per kitą – „Ne aš, jis pirmas pradėjo.” Niekada nesužinosite, kaip viskas buvo iš tiesų, todėl net neverta žaisti detektyvų. Kad ir kuris pradėjo ir kuris kaltas, reikia aiškiai pasakyti, kad muštis bet kuriuo atveju negalima. Kad jie turi pasakyti tėvams, jog kažkas nepatiko, paprašyti pagalbos, jeigu susitarti nepavyko. Kai sustabdome, nuraminame, patariame, kaip kitokiais būdais spręsti konfliktą, įvertiname, ar vaikai nurimo, juos galima vėl palikti vienus.
Kada kištis, o kada nesikišti į vaikų konfliktą, riba labai aiški – kai kažkuriam jų gresia pavojus. Jie gali sėdėti ir rėkti vienas ant kito, ginčydamiesi, kieno lėlė ar mašinytė. Bet jeigu matote, kad vienam kyla grėsmė, tylėti nebereikėtų, būtina tai sustabdyti. Jei mušamasi šeimoje, kalbasi tėvai, jei darželyje – auklėtoja. Jei vaikas, grįžęs iš darželio, pasiskundžia, kad jį sumušė Petriukas, tuomet reikia pasikalbėti su auklėtoja, o ne su Petriuko tėvais. Auklėtoja turi spręsti, ar reikia pasikviesti mušeikos tėvus, ir visiems aptarti susidariusią padėtį.”
Dvigubi standartai
„Būna, kad ir tėvai įsivelia į konfliktus ir pradeda aiškintis tarpusavyje. Vertėtų įsidėmėti – vaikas mokosi ne vien iš žodžių, o daugiausia iš pavyzdžio. Jeigu mažylis ką tik išgirdo, kad muštis, stumdytis ir vadinti vienas kitą negražiais žodžiais negalima, o tėvai tuoj pat veliasi į konfliktą vieni su kitais… Tėvai tokias konfliktines vaikų situacijas turi priimti visiškai natūraliai – vaikai mokosi konkuruoti, dalytis, bendradarbiauti, derėtis. Ir tai jiems ne visada pavyksta, jie daro klaidų, prasiveržia emocijos, nesusitvardo ir t. t. Jeigu tėvai į tai pažiūrės kaip į mokymosi procesą – ir jų pačių vaiko, ir to kito konflikto dalyvio, tuomet ir vertins ramiai, be dramos. Tėvai tik įkvepia oro, nurimsta, jei mato, kad vaikui tokią padėtį suvaldyti per daug sunku, tuomet reikia įsikišti ir padėti.”
Brolių ir seserų kautynės
„Kai šeimoje auga keli vaikai, neišvengiamai vyksta ir brolių bei seserų kautynės. Tėvai labai dažnai daro vieną klaidą – visada užstoja jaunėlį, vyresniam dažnai pasakoma: „Tu turi nusileisti, jis gi mažesnis.” Taip elgtis nereikėtų, bet įvykus konfliktui nėra vieno teisaus, abi pusės padarė kažką netinkama. Vėl turi suveikti ta pati schema, vaikams reikia išaiškinti, nesvarbu, kas ką padarė, trenkti vienas kitam jokiu būdu negalima. Tarkime, vyresnysis žaidė, kažką statė, atėjo mažylis ir viską sugriovė, vyresnysis pastūmė, mažasis pravirko.
Tėvai turi paaiškinti vyresniajam, kad muštis ir stumdytis negražu, tačiau lygiai taip pat pakalbėti ir su mažyliu, kad ir kokio amžiaus jis būtų: „Tu labai negražiai padarei, kad sugriovei brolio ar sesės pilį.” Tėvai visada nori, kad brolių ir seserų santykiai būtų geri, bet jeigu labiau palaiko vieną kurį, tuomet tiems gražiems santykiams pakišama koja. Vyresnėlis gali atrodyti lyg ir kaltesnis, nes jis ir patirties daugiau turi, ir proto, bet nereikėtų pamiršti, kad jis lygiai toks pat vaikas, tik vyresnis. Vyresnį vaiko amžių galima pabrėžti, tačiau tai reikia daryti individualiai, negirdint mažiukui, tiesiog paaiškinti vienam vyresnėliui ir nuraminti: „Supranti, tavo brolis ar sesė dar mažiukas, jis dar nemoka gražiai žaisti, gal tu kitą kartą žaisk kur nors kitame kambaryje, kad jis nematytų. Arba pasakyk man, kad nori pažaisti vienas. Jis dar nesupranta taip, kaip tu.”
Nuolat padaryti kaltu vyresnėlį labai negerai, pabandykite paklausti bet kurio, kuris buvo vyresnis šeimoje, ir išgirsite, kiek pykčio ir neteisybės jausmo paskatina tokios scenos. O jaunėliui taip pat padaroma meškos paslauga, lyg ir iš tos konfliktinės situacijos jis išeina jausdamasis nugalėtojas, bet ilgainiui pradeda jaustis nuvertintas – toks, į kurį rimtai net nežiūrima, nes jam nuolat kalama, kad jis mažas, nieko nesupranta, yra ne toks protingas ir jam reikia nusileisti. Gali būti, ilgainiui jaunylis save pradės labai nuvertinti, mažiau pasitikėti savo jėgomis.”
Užkietėjęs mušeika
„Vyresnis vaikas skriaudžia mažesnį ne šiaip spontaniškai, sukilus jausmams, o nuolat, savitai besimėgaudamas, ir taip jaučiasi stipresnis, galingesnis. Tada turėtų kilti klausimas, o kodėl jis nori jaustis galingesnis. Ar šitas vaikas nesijaučia šiaip galintis, mokantis, jam reikia panaudoti savo fizinę jėgą, kad parodytų kitam, silpnesniam, jog turi kažkokių galių? Dažniausiai būna taip, kad tokie vaikai patys jaučiasi pažeminti, silpni, nuvertinti. Gali būti, kad prieš juos kažkas naudoja fizinę arba emocinę jėgą.
Pavyzdžiui, kai tėvai ko nors reikalauja, tarkime, paprasčiausių kasdienių dalykų – valytis dantis, eiti valgyti, miegoti, nusiplauti rankas ir t. t., mažylis dažniausiai iš pirmo karto nepaklūsta, tuomet jie tempia jėga, nuolat šaukia. Kitaip tariant, tėvai auklėdami naudoja grubius būdus, o ne kalbasi, tariasi, tuomet toks vaikas ir jaučiasi pažemintas. Kadangi turi tokį pavyzdį, kai naudojama jėga, o jis – auka, tai perkelia tokį santykių modelį savo aplinkoje, susiradęs mažesnį ir silpnesnį. Tokie, suaugusiųjų akimis žiūrint, užkietėję mušeikos, kurie taip elgiasi ne primokyti, ne spontaniško jausmo vedami, patys labai blogai jaučiasi: nesaugūs, nesuprasti. Jei vaikas skriaudžia už save silpnesnius – ne tik kitus mažylius, bet ir gyvūnus, reikia pagalvoti, kas jam darosi, kas jam negerai, kaip padėti.”
Nesupranta, kad kitam skauda
„Vaikai iš tiesų labai ilgai nesupranta, kaip jaučiasi kitas, jie empatijos, atjautos dar tik mokosi, dažniausiai kažką pradeda suvokti jau artėjant mokyklinio amžiaus link. Kol jie visai maži, tikrai nesupras, kad ir kitam gali skaudėti taip pat kaip jam. Būna, pliekiasi iki kraujo. Šiaip vaikai, jei nėra patys skriaudžiami artimoje aplinkoje, neturi tikslo stipriai sužaloti, todėl pamatę muštynių padarinius paprastai išsigąsta. Juk jie taip daro ne specialiai, jie nori kokį žaislą atimti, atkovoti savo teritoriją, bet neturi tikslo sužaloti ir nuskriausti. Guosti tokiu atveju reikia abu, o ne gąsdinti: „Tu vos neužmušei Petriuko, Onytė vos nenumirė nuo tavo smūgio ir pan.”
Būtina nuraminti ir mušeiką, ir nukentėjusįjį, jei yra žaizdelė, ją užklijuoti, pašaldyti, o tada sodinti abudu ir kalbėtis, kad toks elgesys yra neleistinas. Stabdyti muštynes reikia žodžiu, savo pavyzdžiu. Keistoka, kai tėvai moko berniuką: „Mergaičių mušti negalima”, o tai kitus tada galima? Reikėtų aiškiai pasakyti – skriausti, sukelti fizinio skausmo negalima niekam – nei žmonėms, nei gyvūnams.Norėti kam nors trinktelėti yra normalu, o jau griebtis paties veiksmo – tikrai ne. Jį reikia išmokti suvaldyti, to mokyti – tėvų pareiga.”
Aktyvuoliai mušasi dažniau
Įgimtas temperamentas tikrai daug duoda. Bet tai visiškai nerodo, kad aktyvus vaikas būtinai bus mušeika, jis labiau savo jausmus išreiškia, todėl didesnė tikimybė, kad toks mažylis griebsis aktyvesnių veiksmų. O tas, kuris iš prigimties ramesnis ir uždaresnis, greičiausia nepuls iš karto kautis. Tie aktyvuoliai, kurie lipa, eina, daug šneka, jei susinervina, greitai apsiverkia, jei kas nepatiko, trinkteli durimis, didesnė tikimybė ir bus linkę daugiau muštis. Bet tai jokiu būdu nerodo, jog jie – blogesni vaikai, tai tik aiškus signalas, kad tėvai su jais turės daugiau darbo: dažniau raminti, laiku sustabdyti, daugiau aiškinti, ko griebtis, kad nereikėtų muštis, kandžiotis ir pan.”
Kaip nuraminti aktyvuolį? Aktyvuoliui visiškai netiks ramūs būdai, pavyzdžiui, pakvėpuoti ir nurimti. Įsiaudrinęs, ugningo temperamento vaikas gali taip „pakvėpuoti”, kad dar labiau save „užves”, o ne nurims. Tokiam reikėtų pasiūlyti saugiai išlieti savo pyktį: patrepsėti kojomis, padaužyti pagalvę, pasprogdinti balionų, paspardyti kamuolį. Jeigu, tarkime, spardosi, pasiūlykite smarkiai patrepsėti, tegul saugiai „susitvarko” su savo kojomis. Pakvėpuoti tam, kad nurimtų, tinkamesnis būdas ramesniems vaikams, apimtiems nerimo, stipriai išsigandusiems.”
Auklėjame tik saviškį
„Svetimų vaikų auklėti nereikia, nors ir kaip skaudėtų širdį dėl savo vaiko. Jei konfliktas įvyko kieme, parke ir pan. ir nėra su kuo iš suaugusiųjų pasikalbėti, pirmiausia reikėtų sustabdyti muštynes, o tada pasikalbėti su savo vaiku. Mes kiekvienas esame atsakingi už saviškį, todėl jį ir mokome, kaip elgtis tam tikromis aplinkybėmis. Jei kitas vaikas stovi šalia ir girdi, jo mes jokiu būdu neauklėjame, tik pasakome, kad muštis negalima“, – sako psichologė Jūratė Baltuškienė.
