JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Šešis vaikus auginanti Ieva: visuomenėje atrodo

Šešis vaikus auginanti Ieva: visuomenėje atrodo, kad peržengei „padorumo“ ribą

„Kodėl ir kas nusprendė, kad šeimoje turi augti du vaikai?“, – užtikrintai klausia 42­-ejų metų vilnietė gydytoja Ieva Uždavinytė – Celencevičienė, auginanti šešis vaikus. Dvidešimties metų motinystės patirtį turinti moteris užkrečia savo optimizmu ir vidine ramybe. Gal ką nors iš jaunų mamų šį istorija įkvėps, padrąsins ir paskatins.

Ieva augo didelėje šeimoje – kartu su trimis seserimis, iš kurių dvi buvo vyresnės ir viena jaunesnė. Šiandien ji sako pastebinti tendenciją, kad didelėse šeimose užaugę žmonės retai ryžtasi patys tokią turėti: „Augant gausioje šeimoje, su trimis seserimis, romantikos mažai. Mano visos sesės turi po vieną vaiką. Kai augi daugiavaikėje šeimoje, labai daug visko išgyveni. Iš esmės vaikas yra egocentriška būtybė, jis nori, kad pasaulis suktųsi tik apie jį. Kai brolių ir seserų daug, tu realiai visą laiką turi kovoti – dėl skanesnio kąsnio, dėl mamos glėbio, dėl tėčio pagyrimo…“ – prisimena Ieva.

Nors jos vaikystė bėgo sovietiniais laikais, kai kamavo nepritekliai, o jos šešiems vaikams, rodos, nieko netrūksta, tačiau Ieva juokiasi, kad atžalos vis tiek randa dėl ko susipešti. Ieva svarsto, kad, matyt, kiekvieno žmogaus prigimtis tokia, jog jis nori būti kažkam pats svarbiausias, pvz., vaikystėje – tėčiui ir mamai. Tai padeda formuotis asmenybei, tačiau tas procesas vaikui nėra pats maloniausias dalykas. Jos vaikai, sako, nuolat kovoja, ir labiausiai vargina ne netvarka ar fizinis nuovargis, prižiūrint keturis vaikus nuo ketverių iki dešimties metų, o jų nuolatinė nesantaika.

„Mes gyvename nuosavame name, kiekvienas turi po pusę kambario. Jei jie išsiskirstytų po savo kampus, skaitytų, žaistų, užsiimtų kuo nors, galėčiau auginti nors ir dvylika, bet tarp jų paskelbta nuolatinė kovinė parengtis. Kovos kamuolys – žžž, iš vieno namų kampo į kitą“, – su šypsena pasakoja Ieva.

Nuo aktorystės – į mediciną ir teisę

Baigusi prestižinę Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, Ieva įstojo studijuoti aktorystės į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur užmezgė gražią draugystę su bendrakursiu Henriku, ir šis netrukus tapo jos sutuoktiniu. Ieva ir Henrikas buvo kurso vadovės Dalios Tamulevičiūtės vertinami studentai, tačiau antrajame kurse, išlaikę žiemos sesiją, daug kam netikėtai aktorystės studijas metė – sąmoningai ir labai pragmatiškai. Abu pasirinko kitas profesijas: Ieva – odontologiją, Henrikas – teisę.

„Jautėmės esantys savo vietoje, tačiau, galvodami apie ateitį, sunkiai įsivaizdavome, kaip galėtume būti geri aktoriai ir turėti gražią šeimą. Teatro žmonių šeimyninio gyvenimo pavyzdžiai neįkvėpė…, – prisimena Ieva. – Matyt, intuityviai suveikė kažkokie saugikliai, ir abu kartu su Henriku pradėjome galvoti, kad mūsų būsimai šeimai teatras nebus labai saugi aplinka. Pamatėme, kokios teatro žvaigždžių šeimos, kuo jie gyvena, išvydome jų gyvenimą iš arti ir supratome, kad jis sudėtingas, – aukšta emocinė temperatūra, dažni nepritekliai, neužtikrintumas dėl rytdienos… Visko ten labai daug ir ne viską norėjosi patirti.“

Labai skirtingi vaikai

Vyriausiasis Ievos ir jos sutuoktinio advokato Henriko sūnus Lukas – dvidešimtmetis, jau metus gyvena atskirai nuo tėvų. Dabar, kai apsilanko svečiuose, mažiesiems labai sunku su juo skirtis – Lukas labai myli mažus vaikus ir greičiausiai pats kažkada bus puikus tėtis, nes nepavargsta atsakinėti į nesibaigiančius mažųjų klausimus ir siausti su jais kartu. Antrajai dukrai Mėtai – penkiolika.

„Tarp mūsų pirmųjų vaikų – „padoresni“ laiko tarpai (juokiasi). Jei nuo pirmojo amžiaus tarpsniai būtų mažesni, būtų buvę sunkiau. Jonas – 10 metų, Liepai – 9­eri, Morkui – 6­eri ir mažiausiajai Rūtelei – 4­eri“, – vardija daugiavaikė mama. Pasak Ievos, judviejų su Henriku vaikai – labai skirtingi. Vyriausiajam Lukui sudėtingas buvo mokyklinis laikotarpis, teko pakeisti gal šešias mokyklas. Atrodė, kad vaikas pritingi, nenori mokytis, o perfekcionistai tėvai tikėjosi, jog jų sūnus irgi bus toks pat kaip jie – ką darys, padarys geriausiai iš visų. Tik vaikui paaugus pagalvojo: nereikėjo taip dažnai mokyklų keisti.

Psichologė pastebėjo, kad vaikas jautresnis negu kiti, o tėvams atrodė, kad sūnus tingi mokytis. Visi vaikai augo, rodos, vienodomis sąlygomis, tačiau visų charakteriai – skirtingi. Su Mėta jokių mokymosi problemų nebuvo, šiuo metu ji studijuoja licėjuje, mokslai sekasi puikiai: „Ji išgyvena dėl daugelio dalykų, iškyla daug problemų, bet tai nėra labai reikšminga, ir, žiūrėk, po savaitės jų nebėra…“, – šypsosi pašnekovė.  Nors pati Ieva ir dvi jos seserys pasirinko medicinos studijas, vaikai apie mediciną nesvajoja. Tik devynmetė Liepa norėtų būti veterinare. Mėta kol kas nepasirinkusi, ką studijuoti, bet jai sunku, nes viskas gerai sekasi – ir tikslieji mokslai, ir menai, gražiai groja violončele, gerai šoka.

Kiek vaikų turėti normalu?

Pirmagimis Lukas jauniesiems Celencevičiams gimė po antrojo kurso, ir Ieva toliau tęsė studijas, supratusi, kad jeigu padarys pertrauką, turbūt negrįš studijuoti. Norėjo užbaigti mokslus, o pirmieji treji studijų metai medicinoje – išties sunkūs. „Negaliu atsistebėti, kaip dabartiniai odontologijos studentai dar sugeba dirbti, ne tik studijuoti. Gal kas yra pasikeitę mokymosi sistemoje? Mano bendramoksliai pirmuosius trejus studijų metus tikrai nedirbdavo, nes derinti jas su darbu buvo neįmanoma“, – prisimena Ieva, studijas derinusi su motinyste.

Pabaigusi mokslus, Ieva pradėjo dirbti. Kai pirmagimiui sūnui buvo penkeri, gimė dukra Mėta, dar po ketverių – sūnus Jonas. Būtent po trečiojo sūnaus gimimo Ieva nustojo dirbti odontologe ir atsidėjo vaikų auginimui. Dar trys vaikai gimė su pusantrų–dvejų metų pertraukomis, tad apie darbus galvoti nebuvo kada.

„Kai po pusantrų metų nuo Jono gimimo pasaulį išvydo Liepa, paskui jau vienas po kito gimė Morkus ir Rūtelė, aplinkiniai kraipė pečiais – kada visa tai baigsis? (Juokiasi.) Lig šiol pati nežinau, kiek mes vaikų turėsime, – nesuprantu, kaip žmonės tai planuoja. Man kiekvienas vaikas yra stabtelėjimas, kuris įvyksta laiku ir vietoje. Žiūrėdama į juos mąstau, kad kiekvienas kažko išmokė, kažką atsinešė į pasaulį savito, ir esu labai laiminga, kad juos visus auginu. Neįsivaizduoju, kaip galima dėl kokių nors priežasčių atsisakyti vaiko. Kai atsisakome, nematome, ko atsisakome.

Mano vyras kažkada prasitarė: „O kas sakė, kad šeimoje turi augti du vaikai?“ Mat kai laukiesi ketvirto ar penkto, visuomenėje atrodo, kad peržengei „padorumo“ ribą“, – svarsto pašnekovė. Ieva sako, kad vaikų planavimas ir finansinių aspektų sureikšminimas yra niekinis: „Vaikui labiausiai reikia meilės, ne finansų. Didieji pirkiniai, tokie kaip vežimėlis, lovytė, pas mus „keliauja“ nuo vieno vaiko kitam. Drabužėlių vaikai nesunešioja, lieka broliams, sesėms. Jokio skirtumo, ar gaminsi trims, ar šešiems vaikams, laiko maistui paruošti užtruksi tiek pat. Šiuo metu mūsų namuose pustuštis šaldytuvas. Vakar parnešiau krepšį uogų, visi pasidalijo. Nebūtina kiekvienam vaikui pirkti prabangiausių žaislų ir drabužių, išsiverčiame su paprastesniais.

Pirmajam vaikui, žinoma, reikėjo visko, kas geriausia, – geriausios automobilinės kėdutės, geriausio vežimėlio, nors buvome studentai. Vėliau poreikiai pasidarė žemiškesni. Dabar man atrodo, kad visko turiu per daug – ir žaislų, ir drabužėlių, man norisi atiduoti daugiau daiktų ir pasilikti tik pačius būtiniausius“, – sako šešių vaikų mama. Kaip ji pati teigia, kuo daugiau vaikų augini, tuo į jų auginimą žiūri paprasčiau. Ieva papasakoja juokelį: pirmajam vaikui gimus, viskas virinama, antrajam paduodamas tik po kranu nuplautas čiulptukas, o trečiasis vaikas dalijasi maistu su šunimi, ir tai jų susitarimo reikalas… Ir rimtai klausia: negi lyginsi vaikų patalynę, kai tų vaikų namuose gyvena penki? „Tačiau tai ateina su patirtimi; pirmojo sūnaus šliaužtinukus dar lyginau“, – prisimena. 

Ieva UždavinytėCelencevičienė
Ieva UždavinytėCelencevičienė
Marius Morkevičius

Dalytis duona ir meile

Ieva sako, kad jos vaikai – tikri „beždžioniukai“, jie visi visur lipa, griūva, tad tenka ant stalo sudėti „atvirkščias“ kėdes, kitaip lips ir supsis ant gartraukio. Negali palikti sustatytų kėdžių, o draugė, atėjusi į svečius, stebisi. Vaikai nuo kėdės lipa ant stalo, nuo stalo – ant virtuvės salelės, nuo salelės kabinasi suptis ant gartraukio. Saugumas yra svarbiausia. O ką ji daro, kai vienu metu pradeda verkti ne vienas, o trys ar keturi vaikai?

„Kai išgirsti kurį verkiant, iš karto bandai atskirti, koks tas verksmas – ar šiaip verkia, iš nuovargio, ar iš tikrųjų skauda. Pažiūri, ar jau reikia bėgti, ar gali neskubėti. Vakare nuovargis – didžiulis.“ Ieva pasakoja, kad tarp bendraamžių buvo „baltos varnos“ – pirmieji, kurie sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, o dabar jų vaikų auginimo stažas – visas dvidešimtmetis. Ji svarsto, kad sukūrus šeimą vėlesniame amžiuje turbūt sunkiau. Pradėję ieškoti savo kelio kaip šeima, atrado Tiberiados brolių vienuolių bend ruomenę, matė šeimas, kurios augino keturis ar penkis vaikus – tai įkvėpė neapsiriboti vienu ar dviem, nes tie sunkumai, auginant vaikus, dideli atrodo turbūt tik iš šono žiūrint. O kai kasdien dalijiesi su jais duona ir meile, viskas yra visai kitaip.

Ieva UždavinytėCelencevičienė
Ieva UždavinytėCelencevičienė
M. Morkevičiaus nuotr.

Darželis iš asmeninio poreikio

Sostinės mikrorajone Balsiuose gyvenanti Ieva pernai įkūrė savo vaikų darželį „Universitas mažiemus“, kurį lankė šeši vaikai. Šiais metais vaikų bus jau dvylika, tačiau Ieva auginti verslo neskuba – tegu viskas klostosi savaime. Šiemet jau renkama ir pirmokų klasė, nes Ievos Morkui reikės eiti į pirmąją klasę, o leisti į didžiulę Balsių progimnaziją nesinori… Ieva sako, kad jai patinka bendrauti su žmonėmis, viską organizuoti, kurti, tačiau nemėgsta popierizmo, o, turint darželį, jo ypač daug. Tai – iššūkis, kurį reikia įveikti. 

„Daug mokyklų teko pakeisti dėl Luko, savo kailiu išbandyti ugdymo sistemas, kol supratau, kokia turi būti ugdymo įstaiga – ji turi būti nedidelė ir atitinkanti kiekvieno vaiko individualius poreikius. Tada kiekvienas vaikas joje jausis gerai. Ne visiems vaikams tinka ugdymas didelėse klasėse ar grupėse. Mano vaikai lankė prancūzų kalbos mokyklą. Savo ugdymo įstaigą sugalvojau steigti dėl asmeninio poreikio. Tiek visokių darželių, mokyklų pamačiau, ir užgimė mano „Universitas mažiemus“.

Ieva sako, kad bet kokio amžiaus vaikas nori mokytis ir ką nors naujo sužinoti, kiekvienas yra imlus ir smalsus. Jos įkurtame darželyje vedamos prancūzų kalbos pamokėlės: nuo mažumės bendraudami, žaisdami vaikai mokosi prancūzų kalbos – kaip dvikalbėje šeimoje.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI