„Šimtą kartų tau sakiau“, „Kalbu lyg su siena“,„Su tavim kalbu, ar tu gali paklausyti?!“ – šias ir panašias frazes daugelis tėvų tikrai yra ištarę ne kartą gyvenime. Kodėl vaikai neklauso mūsų?
Dažniausios tėvų klaidos, kurios trukdo susikalbėti yra šios:
Akių kontakto nebuvimas
Vaikai daug geriau priims informaciją, kai su jais užmegsite akių kontaktą. Maži vaikai sugeba susikoncentruoti į vieną veiklą, todėl jei šiuo metu vaikas stato kaladėlių bokštą ir iš kito kambario jam sakysite, kad eitų plautis rankų, jis kažin ar jus išgirs. Tokiu atveju tikrai neverta piktintis, kad vaikas jūsų negirdi. Nes jis iš tiesų negirdi! Prieš išsakydami vaikui savo pageidavimą, atkreipkite jo dėmesį į save. Pritūpkite prie vaiko ir žiūrėdami į akis išsakykite, ką norėjote.
Jei vaikas labai įsigilinęs į savo veiklą, paimkite jį už rankos, pavadinkite vardu ir tada sakykite, ką norite.
Prašymas kelių dalykų iš karto
Nusiauk batus, nusiplauk rankas ir persirenk rūbus. Mums atrodo, kad tai labai aiškus ir suprantamas paliepimas.
Tačiau jei jūsų vaikas dar neturi ketverių metų, suprasti tokią paliepimų seką jam tikrai sudėtinga. Geriausiu atveju jis prisimins vieną iš trijų jūsų užduočių, tačiau visas tris – vargu. Išeitis paprasta – skaidykite vaikui sakomus paliepimus. „Nusiauk batukus”, – paprašykite parėję namo. Kai ši užduotis bus įvykdyta, išsakykite kitą.
Kaltinantys ir vertinantys paliepimai
„Ar tu dar ilgai ten kuisiesi?”, „Tau patinka būti tokiu murzinu?” Mes, suaugusieji, galime nuspėti, ką turi omenyje mama, tai sakydama. Tačiau vaikas kažin ar supras, ko iš jo norite. Jis supras tik tai, kad mama yra nepatenkinta juo, jis kažkuo nusikalto, nes mama piktai kažką jam sako. Jeigu norite, kad vaikas iš tiesų išgirstų jūsų paliepimą, sakykite aiškiai, ko jūs norite iš vaiko: „Susidėk žaislus į dėžę”, „Eik nusiprausk rankas” ir pan.
Milijonas žodžių
„Ar tu baigsi šokinėti ant sofos? Kiek aš tau sakiau, kad negalima taip daryti, nes, pirma, tai yra pavojinga tavo saugumui, antra, visko gali būti, kad nukrisi ant ir susižeisi, tada teks važiuoti į ligoninę ir siūti praskeltą galvą, gal net ligoninėje teks gulėti, o jei susitrenksi smarkiai ir numirti gali…” Visa ši tirada iš (greičiausiai) pavargusios mamos lūpų nuskambėjo tik todėl, kad mama norėjo, kad jos vaikas nuliptų nuo sofos. Užuot pasirinkusi protingą variantą – pasiūlymą vaikui: „Nulipk nuo sofos”, mama pasirinko „išsiliejimo” taktiką, kuomet visas susikaupusias emocijas ir nuoskaudas išbėrė ant žaidžiančio vaiko. Tačiau taip ji tikslo nepasiekė, nes nesupratęs, ko iš jo nori mama, vaikas ir toliau liko šokinėti ant sofos. Žinoma, vaikas turi žinoti, kodėl negalima šokinėti ant sofos, tačiau kuo jis mažesnis, tuo trumpesnio paaiškinimo jam reikia, šiuo atveju užtektų „Tai nesaugu”. Kitas būdas, tinkantis, jeigu vaikas visai mažutis – paimti vaiką nuo sofos ant rankų ir nukreipti jo dėmesį kitur.
Rėkimas
Kai tėtis ar mama nesuvaldo emocijų ir aprėkia vaiką, konfliktas dažniausiai baigiasi vaiko ištartu: „Atsiprašau, taip nedarysiu”. Deja, turime nuvilti tėvus, kad toks atsakymas dažnai tėra automatinis ir tikrai nereiškia, kad vaikas jus išgirdo ir suprato. Atvirkščiai, nuolatinis rėkimas ant vaiko yra psichologinis smurtas. Emocinis smurtas, ne mažiau, negu fizinis, turi daug neigiamų padarinių vaiko savivertei. Patarimas šiuo atveju tėvams yra vienas – jeigu norite, kad jus išgirstų vaikas, išmokite kontroliuoti savo emocijas ir kalbėkite su juo pagarbiai bei įsiklausydami.
Prašymas prasideda NE
„Nelipk į balą”, „Neimk šito saldainio”, „Netrankyk durimis”. Šie ir kiti paliepimai nėra efektyvūs todėl, kad prasideda neiginiu NE. Jeigu norite, kad vaikas iš tiesų jus išgirstų, paliepimus paverskite pozityviais prašymais: „Uždaryk duris tyliai”, „Dabar valgysim sriubą”, „Apeik balą” ir pan. Mažų vaikų mąstymas yra įdomus dalykas, neretai išgirdę paliepimą, kuris prasideda NE, pastarąjį tiesiog praleidžia ir mamos draudimas „Nelipk į balą” jam pasigirsta, kaip mamos pasiūlymas lipti į balą.
Per daug draudimų
Itin jautrios ir nerimastingos mamos neretai augina vaiką itin bijodamos įvairių pavojų ir saugodamos jį nuo visko.
Tokie vaikai nuo ryo iki vakaro girdi šimtus draudimų, kad negalima, nelipti, neimti, neliesti ir t.t. Tai girdėdami maži vaikai po kiek laiko ima nebekreipti dėmesio į mamos žodžius, tai, ką ji sako, vaikui tėra nieko nereiškiantis „fonas”.
Suprasti, ar nesate iš tokių hiperglobojančių mamų, galima paskaičiavus, kiek per dieną jūs pasakote vaikui draudimų. Ir ar tikrai jų visų reikėjo? Nereikia vaiko saugoti nuo visų galimų pasaulio grėsmių, reikia leisti jam susipažinti su pasauliu ir būti šalia, jei jam prireiktų pagalbos.
Neklausymas, ką sako vaikas
Mamos su mažais vaikais dažnai praleidžia visą dieną, tačiau tai nereiškia, kad jie visą dieną buvo kartu. Kartais mama „būna sau”, o vaikas „auga sau”. Nors ir kalba daug, bet mama kalba tuščiai, o ne su vaiku. Viena iš didžiausių mūsų klaidų – nemokėjimas išgirsti, ką sako vaikas. Štai jis rado smėlio dėžėje akmenėlį. Rodo mamai ir pradeda pasakoti tai, kas jam atrodo svarbu. Mamai atrodo, kad tai nėra labai svarbu, todėl ji gali neatidžiai klausytis ar pasakyti: „Gerai, gerai”. Todėl teisūs yra vaiko raidos psichologai, kurie sako, kad su vaiku svarbu praleisti ne tik kiekybiškai daug laiko, bet daug svarbiau, kad tas praleidžiamas laikas būtų kokybiškas.
