Sakoma, kad meilei amžius nesvarbus, o pirmąkart įsimylima dar darželyje. Kaip reaguoti, kai jūsų mažylis dūsauja iš meilės? Psichologė Jūratė Bortkevičienė apžvelgia svarbiausius pirmosios meilės aspektus ir pataria tėvams, kokių klaidų šiuo laikotarpiu reiktų vengti.
Dažniausiai mažylius meilė „ištinka“ apie ketvirtuosius penktuosius metus. Tai periodas, kai vaikai pradeda žaisti vaidybinius žaidimus, kurti įvairiausius scenarijus, jie žaidžia ligoninę, policiją ir, žinoma, namus, mamą ir tėtį, imituoja suaugusiųjų santykius – vadinasi, ir įsimyli. Labai svarbu, kaip tėvai sureaguos į tą pirmąją meilę – ar juoksis: „Oi, tai kas tas tavo kavalierius, parodyk“, ar neigs: „Čia ne meilė, tu dar per mažas suprasti, kas tai yra“, ar iš viso nekreips dėmesio. Nuo to priklauso vaiko požiūris, kai jis įsimylės iš tiesų, būdamas jau vyresnis (taip dažniausiai nutinka paauglystėje), kaip jausis.
Jei darželiniame amžiuje tėvai į jo meiles reagavo kaip į kokią nesąmonę, taip jam ir užsifiksuos – „Mano jausmai yra nesąmonė.“ Patirtas tėvų nesupratimas gali vaiką išgąsdinti taip, kad jis net neleis tokiems savo jausmams pražysti, bijos pasisakyti gimdytojams, nes nenorės sulaukti pašaipos ar nepritarimo. Tėvams atrodo, kad jų juokelis darželinukui – „Tai šita – tavo panelė? Nu, nu, tik vaikų neprisidarykite“ labai sąmojingas, o iš tiesų žeidžiantis. Pirmiausia tokio amžiaus vaikai tikrai nesuvokia, ką tai reiškia „prisidaryti vaikų“, jiems tai tiesiog nerūpi. Mažų vaikų meilė labai graži, o kai tėveliai pradeda laidyti tokius juokelius, ir vaiko galvoje ima kirbėti įvairios mintys: „O ką tai reiškia?“
Jos akyse – žvaigždės…
„Tėvai turėtų į vaiko įsimylėjimus žiūrėti rimtai, be pašaipos, ir to mažo žmogaus jausmų neignoruoti. Išklausykite savo vaiką, susėskite ir pakalbėkite, paklauskite, kuo tas, tarkime, berniukas, tau patinka. Tai geras būdas sužinoti, kas jūsų vaiką traukia, žavi, ir pasitikrinti save, kokias vertybes jam skiepijame. Didelė tikimybė, kad vaikas pasakys, jog myli dėl to, kad kitas yra gražus. Tuomet pagalvokime, ar namuose ne per daug pabrėžiame išorinį grožį. Bet galite išgirsti ir: „Myliu, nes jis man labai padeda, nes labai protingas, nes mandagus ir t. t.“ Mano sūnui dabar patinka viena mergaitė ir paklaustas, kodėl, paaiškina: „Nes ji linksma.“ Tik jau jokiu būdu nuo tokio amžiaus nepradėkite moralizuoti, tarkime, jei vaikas pasako, kad mergaitė labai graži: „Tau tik grožis rūpi…“ Geriau pabandykite išklausti, kas konkrečiai gražu. Išgirdę, kad akys, pabandykime jas apibūdinti – didelės, gilios kaip ežerai, spindinčios it žvaigždės ir pan. Mokykite sakyti gražius žodžius, komplimentus nuo mažų dienų, ateityje tikrai pravers. Paaiškinkite, kad akyse gali slypėti ir žvaigždės, ir mėnulis, ir visas dangus… Tai gražu, tai – romantikos pradžiamokslis.“
Myliu vieną, myliu kitą
„Meilė šiame amžiuje gali būti ir nepastovi – mažylis gali įsimylėti kasdien vis kitą objektą, nes įsimyli ne visumą, o už kokią nors savybę: „Ta mergaitė linksma.“ Kitą dieną, žiūrėk, kita mergaitė jam ima atrodyti dar linksmesnė. Žinoma, gali nutikti ir trumpalaikių dramų, kai vaikas skundžiasi: „Dar vakar mane mylėjo, o šiandien jau myli Justę.“ Paguoskite savo vaiką, jam tą akimirką tikrai skaudu, paklauskite jo: „O kaip tu norėtum, kad jis ar ji elgtųsi? Kokių dar tavo grupėje yra mergaičių ir berniukų?“ Svarbiausia – išklausyti vaiką, išgirsti ir suprasti, o ne tyliai kikenti. Svarbu, kad tas jausmas, jog jo nebemyli, neužsifiksuotų. Paprastai taip ir nutinka, kai vaiko jausmai nepašiepiami. Kitą dieną jis jau būna laimingas ir galbūt atradęs naują meilės objektą.“
„STOP! Man tai nepatinka“
„Šitame amžiuje vaikai, stebėdami suaugusiuosius, ypač jei turi ir vyresnių brolių ar seserų, daug ką nusižiūri. Tarkim, žino, kad kai myli, reikia bučiuotis, net girdėjo žodį „seksas“ ir visaip bando jį imituoti. Tėvai turėtų nepraleisti pro ausis ir akis tokių pasakojimų, ypač jei tai mergaitė, kuri sako, kad ją pabučiavo. Pasiteiraukite, kaip pabučiavo, ar ji norėjo to bučinio, ką jautė, kai tai įvyko. Jeigu duktė sako, kad nepatiko, turite paaiškinti, kad tokį elgesį reikia sustabdyti, pasakyti tiesiai šviesiai, kad jai nepatiko ir ji to nenori. Įkalkite į galvą nuo mažų dienų, kad mylintis žmogus netaiko meilės per prievartą. Nepamokslaudami pasakykite, kad meilė – ne vien bučiniai, tai – vienas kito palaikymas, pokalbiai, panašūs pomėgiai, pagarba. Nuo mažų dienų mokykite vaikus, kokie tarpusavio santykiai yra normalūs ir tai kad jeigu nepatinka elgesys, reikia sakyti: „STOP! Man taip nepatinka.“
Šeimos santykių testas
„Per vaiko meilės periodus galite savitai pasitikrinti, kaip jis supranta šeimos santykius. Būna, kad žaisdami namus vaikai rėkia vienas ant kito, stumdosi. Jie nesupranta, kad tokie santykiai nėra geri, bet tai mato namuose ir jiems tai atrodo priimtina. Arba „vyras“ atsigula ant sofos, sukryžiuoja kojas, rankoje – planšetė ir rėkia „žmonai“: „Kur mano vakarienė?!“ Toji laksto aplink ir patarnauja. Ar tokie turi būti šeimos santykiai? Pažiūrėkite į save šiek tiek iš šono, galbūt atėjo pokyčių metas? Suaugusiųjų tarpusavio santykiai lemia tai, kokio partnerio ieškos atžalos, kai jau bus subrendusios tokiems dalykams.“
„Mama, tai – mūsų paslaptis!“
„Vaikas atveria širdelę mamai, o jai taip juokinga, ji pasakoja draugei: „Oi, kad tu žinotum… Maniškė jau įsimylėjo, susirado kavalierių, tokia saldi porelė…“ Vaikas viską girdi, mato, kaip kikena mama ir jos draugė, taip elgtis labai negražu, negana, kad negerbiate vaiko, tai dar ir griaunate pasitikėjimą jumis, mažylis greičiausiai galvoja: „Mama, mama, kodėl tu pasakoji? Juk tai – mūsų paslaptis.“ O kaip jūs jaustumėtės, jeigu dvi draugės imtų jus apkalbinėti, jums girdint? Blogai? Vaikas lygiai tą patį jaučia. Jums gali būti šiek tiek juokinga, bet parodyti tai vaikui – didžiausia klaida. Mano duktė kartą grįžusi iš darželio audringai pasakojo, kad grupės draugas pareiškė, jog ją ves, o ji jam atsakė, kad nė už ką už jo netekės. O jis jai tada pareiškė, kad niekas jos ir neklaus, tiesiog ves, ir tiek. Jausmai jų mažose širdelėse tiesiog liejasi per kraštus, nors ir kokį gerą šypsulį tai keltų, susivaldykite, aš, tarkime, paaiškinau saviškei, kad per prievartą niekas nieko neveda ir neišteka, kad turi būti abipusė meilė. Mergaitė nusira- mino, mes kalbėjomės, ką reikėtų pasakyti tam berniukui, kad prievarta meilės nebūna, o jis turi elgtis taip, kad ji jį įsimylėtų. Jau daug meilių buvo mano šešiametei, tik ji dar niekam neatsakė tuo pačiu, mūsų ryšys toks, kad tikrai žinočiau.“
Įsimylėjus niekada nebūna lengva
„Dažniausiai vaikai vis tiek mylės taip, kaip meilę rodo jų tėvai, bet visada tai bus taip tyra ir taip gražu… Jie myli ir slaptai, patinka to berniuko ar mergaitės kokia nors būdo savybė, bet pasakyti tai nedrąsu. Juk ir suaugusiesiems ne visada lengva prisipažinti meilę. Jei jūsų santykiai su vaiku labai geri ir jums pasiguodžia: „Taip, myliu tą berniuką, bet nedrįstu jam pasakyti“, paskatinkite, padrąsinkite, pamokykite, kaip pakalbinti savo „meilę“. Taip mes parodysime, kad jausmų nereikia bijoti, kad reikia kalbėti ir bendrauti. Net jei meilės objektas atsakys neigiamai, paguoskite: „Mano brangioji, bent jau žinai atsakymą ir nebesikankinsi be reikalo dvejodama: „O gal…“ Tuomet galbūt atsivers kitas langelis, pamatys kitą savęs vertą objektą, nes „strigti“ ties vienais santykiais – „Noriu to, o ne kito“ vaikas gali pradėti dar nuo darželio laikų. Meilė nėra kančia. Kiek nuo mūsų priklauso, kaip vaikas suvoks meilę, tiek ir turime padaryti. Įsimylėjus niekada nebūna lengva, ypač jei tai meilė be atsako, o dar sunkiau išsiskirti, kai gražūs santykiai baigiasi. Tačiau jūsų vaikas žinos, kad palengvėja tada, kai išsikalbi savo artimiausiems žmonėms – tėvams.“
Ką gali auklėtoja
Jos daug ką gali, kad ir paskaityti žaismingą paskaitėlę, kaip elgiasi vienas kitą mylintys žmonės. Gali užkirsti kelią „kreiviems“ santykiams, tarkime, sekso imitavimui, ir būtinai turi paaiškinti, kad jei vaikui kas nors sako: „Tik jokiu būdu to nesakyk nei mamai, nei tėčiui, nei auklėtojai“, tai pirmas signalas, kad kaip tik reikia pranešti suaugusiajam apie tokius veiksmus.
