Žinia, kad laukiasi vaikelio, Amelijos tėvams buvo netikėta, tačiau ypač džiugi. Visą nėštumo laikotarpį būsimoji mama reguliariai lankėsi tiek pas šeimos gydytoją ir ginekologę poliklinikoje, tiek privačiai. Tačiau likimas šiai šeimai buvo paruošęs nelengvą išbandymą. Amelijos mamos pasakojimas.
Nuosekliai laikiausi visų gydytojų nurodymų, gėriau vitaminus, džiaugiausi didėjančiu pilvuku ir puikia savijauta. Širdyje nuolat kirbėjo mintis, kad po širdimi nešioju mažą mergaitę. Žinojau ir jos vardą – Amelija.
Šešioliktą nėštumo savaitę nuojauta pasitvirtino – gydytoja patvirtino, kad pilvuke auga mergytė, kuria mes be galo džiaugėmės. Dienos ir savaitės bėgo greitai, o pilvuko gyventoja vis spurdėjo ir bendravo su savo tėveliais.
2016 m. balandžio 29 d. vizito metu, lyg kažką nujausdama, gydytojos paklausiau:
– Sakykite, o jei Amelija gimtų dabar, 26-tą nėštumo savaitę, ar išgyventų?
– Greičiausiai ne, ji dar labai mažutė… Nesijaudinkite, jums tai tikrai nenutiks, juk savijauta bei tyrimai PUIKŪS!
Tądien buvome kaip niekad laimingi, vakare išsiruošėme į šokių repeticiją, kadangi po savaitės planavome atšokti taip ilgai lauktas ir planuotas vestuves. Tačiau kitą rytą visi vestuvių planai, viltys ir svajonės dužo į šipulius…
Netikėtai prasideda gimdymas
2016.04.30 rytą man netikėtai pradėjo tekėti vaisiaus vandenys. Nesuprasdama, kas vyksta, puoliau į paniką, mane išmušė karštis, darėsi bloga.
Nieko nelaukdama, su mamos ir vyro palyda išskubėjau į arčiausiai esančius Vilniaus gimdymo namus. Budinti gydytoja paklausė vaisiaus širdies tonus, o man pakilus nuo apžiūros stalo, abejonių neliko – tikrai sparčiai teka vaisiaus vandenys. Apimta panikos ir nežinomybės, išgirdau seselę sakant, jog reikės „nutraukti nėštumą“ ir nedelsiant vykti į Santariškių klinikas. „Nutraukti nėštumą“ prilygo minčiai, kad turėsiu atsisakyti vaikelio.
Nuvykus į Santariškių klinikas, nustatė, kad plyšo vaisiaus vandenų maišas dėl galimos infekcijos, ir artimiausiomis dienomis gimdysiu. Dėl nebrandžių vaikelio plaučių yra būtina suleisti 2 dozes vaistų plaučių brandinimui per 24 val., tad svarbiausia išlaukti parą nepagimdant. Ta para prilygo visai amžinybei. Niekada nepamiršiu, kaip skaičiavau minutes, kol ateis seselė ir trečią valandą nakties suleis antrą vaisų dozę. Visą naktį negalėjau užmigti, glosčiau pilvuką ir raminau savąją Ameliją, vis kartojau, kad ji privalo būti stipri ir kovoti, nes mamai ir tėčiui yra be galo reikalinga.
Ramindama ją, pati jaučiausi beviltiškai. Nieko negalėjau pakeisti. Vandenys vis bėgo, Amelijos judesiai retėjo, o man darėsi vis baugiau dėl jos gyvybės. Ryte buvo sušauktas bendras pasitarimas, kuriame dalyvavo Santariškių klinikų akušerijos ir ginekologijos skyriaus vadovė prof. Gražina Drąsutienė. Aptarus mūsų situaciją su kitais gydytojais, buvo liepta rinktis: bandyti dar nešioti vaikelį, tačiau yra rizika, kad virkštelė gali iškristi pro gimdą, ir vaikas gali žūti dar gimdoje, arba užbaigti nėštumą jau tą pačią dieną ir gelbėti vaiką. Rizikuoti Amelijos gyvybe neketinome, tad nutarėme, kad jai jau yra laikas išvysti pasaulį, nors ir 3 mėn. anksčiau.
Cezario pjūvio operacija
Kadangi vaisiaus padėtis gimdoje buvo įstrižinė, gimdos kaklelis užsivėręs, o sąrėmiai taip ir neprasidėjo, man buvo atlikta cezario pjūvio operacija.
Žinote, visada svajodavau ir įsivaizdavau vaiko gimimą kaip be galo džiaugsmingą akimirką, kuomet ką tik gimęs vaikas yra paguldomas motinai ant krūtinės, o vaiko tėvelis glaudžia juos abu glėbyje, tramdydamas džiaugsmo ašaras. Deja, mūsų atveju Amelijos gimimas buvo kupinas streso ir nežinomybės. Jaučiau, kad mano mažąją Ameliją tiesiog išplėšė iš manęs, nei verksmo, nei sekundės žvilgsnio į ją, tik besisukančios mintys: išgyvens ar ne?..
Kai mane operavę medikai pasakė, kad gimė mergaitė ir ją reikia kuo skubiau vežti į reanimaciją, nesusigaudžiau tarp savo jausmų ir emocijų. Gimė ji 2016.05.02 d. 12:52 val., būdama vos 26 savaičių ir 4 d., svėrė protu nesuvokiamai mažai – vos 990 gramų, ūgis – 33 cm. Iliuzija apie gražiausią vaiko gimimo akimirką dingo, likau gulėti viena pooperacinėje palatoje ir laukti…
Vienintelis dalykas, kuris liko, tai atėjusio vyro akys, kupinos džiaugsmo ašarų. Tai buvo akimirka, kai aš pradėjau tikėti, kad viskas TURI būti gerai, nes kas kitas, jei ne mes, tėvai, tikės savo vaiku. Noriu padėkoti nuostabiam vyrui, kuris ne tik tvirtai laikėsi pats, kai buvo be proto sunku, bet tuo pačiu palaikė mane, drąsino, ramino, glaudė prie savęs, įkvėpė tikėjimo ir nė sekundei neabejojo, kad VISKAS BUS GERAI.
Pirmoji dukrytės nuotrauka
Praėjus kelioms valandoms po operacijos, tėveliui ir močiutei buvo leista pirmą kartą pamatyti Ameliją, deja, man, sunkiai pajudančiai, reikėjo nekantriai laukti kitos dienos ryto ir susitikimo su savo mažu stebuklu.
Grįžusio vyro klausinėjau, kokia ji, kokia sveikatos būklė, kokios prognozės. Daktarai daug nežadėjo, tik liepė laukti ir būti kantriems. Tądien turėjau galimybę tik pamatyti jos nuotrauką. Man ji buvo tobula!
Kitos dienos rytą galėjau nueiti į intensyvios terapijos skyrių – reanimaciją ir pirmą kartą JĄ išvysti. Žodžiais sunku apsakyti, kas dėjosi mano viduje: jaučiau nekantrumą, jaudulį, baimę ir tuo pačiu didelį džiaugsmą. Pamačiau ją, savo Ameliją, tokią gležnutę, bejėgę ir mažą. Jos oda buvo rausvai permatoma, kojytės sulig mano piršto storiu, akys užmerktos, intubuota, įvestas zondas, kateteris lašelinei, prijungti davikliai, stebintys širdies ritmą, kvėpavimą, temperatūrą.
Guli ji savo „kosminiame laive“ – inkubatoriuje, kuriame palaikoma šiluma. Be to, jis uždengtas papildoma plėvele. Gydytojai turėjo sukurti kuo panašesnes sąlygas į motinos gimdą, nes anksti gimęs vaikas patiria didžiulį stresą. Įžiūrėti jos veiduką per visus prijungtus aparatus ir vamzdelius buvo beviltiška. Toks buvo pirmasis mūsų susitikimas.
Lemtingosios 3 paros
Pasiteiravus gydytojų apie Amelijos būklę, šie didelių vilčių neteikė ir sakė, kad gyvename bei džiaugiamės šia diena, būklė yra labai sunki, tačiau stabili, svarbu Amelijai išgyventi pirmas 3 paras. Skaudžiausia mums buvo matyti bejėgį savo vaiką ir tuo pačiu būti bejėgiams patiems kuo nors jai padėti šioje situacijoje. Vienintelis dalykas, kurį galėjau padaryti, tai atnešti „auksinį” mamos pieno lašą savo kūdikėliui, užtikrinti besąlygišką meilę ir buvimą šalia. Kas 3 val. pusvalandžiui galėdavome aplankyti savo mažąją princesę, o kitu laiku gėriau daug vandens, stengiausi būti pozityvi ir išspausti bent kelis tokius reikalingus pieno lašus kitam jos lankymui. Kaskart lankant Ameliją, ją ragindavome ir nuolat kalbėdavome, kokia ji yra stipri, kaip mes ją mylime ir tikime jos jėgomis.
Nuolat kengūruodavome (koks neapsakomas jausmas glausti savo vaiką), motyvuodavome ją ir ramindavome save. Didžiulis Intensyviosios terapijos skyriaus seselių bei gydytojų palaikymas kaskart suteikdavo vilties ir tikėjimo. Praėjus trims kritinėms paroms, šiek tiek palengvėjo, tačiau žinios apie jos būklę vėl smukdė mus žemyn. Amelijai buvo nustatytas neišnešioto naujagimio kvėpavimo sutrikimo sindromas, atviras arterinis latakas (AAL), infekcija, gelta, maisto netoleravimas. Per tris dienas svoris nukrito nuo 990 g iki 860 g. Amelijai buvo duodami vos 2 ml mano pieno, kurio ji netoleravo, tad nuolat į veną buvo leidžiami vaistai. Dėl AAL buvo leidžiami 3 dienų kurso vaistai, geltai šalinti naudojama fototerapija.
Maždaug penktą dieną po gimimo Amelija pati pradėjo kvėpuoti, tačiau reikėjo kaniulių, kurios nuolat tiekė deguonį ir padėjo palaikyti teigiamą slėgį plaučiuose, kad šie tiesiog nesubliūkštų. Buvo skirtas antibiotikų kursas.
Pirmosios geros žinios
Po kelių dienų aplankė geros žinios: atviras arterinis latakas užsivėrė vaistų pagalba, o Amelija pradėjo geriau toleruoti motinos pieną. Tačiau kaip gydytojai minėjo, kelias bus vingiuotas, vieną dieną bus pagerėjimų, kitą dieną galima laukti nemalonios žinios.
Tad po kiek laiko sužinojome, kad AAL neužsivėrė, teks vėl kartoti vaistų kursą, be to, atsirado apnėjų (kvėpavimo sustojimai, trunkantys ilgiau nei 10 sekundžių). Apnėjos buvo gana dažnos ir gilios, matydavome, kaip monitoriuose krenta širdies ritmo ir kvėpavimo rodikliai, kaip prižiūrinčios seselės staigiai puola žadinti ir judinti vaiką, kad šis prabustų ir vėl įkvėptų.
Intensyvios terapijos skyriuje išbuvome 10 parų, o po jų Ameliją perkėlė į Santariškių Vaikų ligoninės naujagimių intensyviosios terapijos skyrių.
Buvau išrašyta iš ligoninės, tačiau nuolat lankydavome dukrytę ir atveždavome jai pienuko. Būklė negerėjo, apnėjos kartojosi, po trijų bandymų vaistais užverti AAL, deja, taip ir nepavyko, tad grėsė širdies operacija.
Nustačius, kad AAL nėra reikšmingas nei širdies darbui, nei kvėpavimui, buvo nutarta operaciją atidėti. Mažais žingsniukais situacija ėmė gėrėti, deguonies poreikis ėmė vis mažėti, Amelija pradėjo toleruoti motinos pieną ir kasdien priaugdavo po kelis gramus. Mėnesį pabuvusi reanimacijos skyriuje ir sverdama 1100 gramų, dukrytė buvo perkelta į Neišnešiotų naujagimių skyrių.
Pagaliau galėjome patys ja rūpintis, būti visą parą šalia jos, bendrauti, laikyti ją glėbyje, prižiūrėti. Dieną naktį kas 3 val. nusitraukinėdavau pieną, Ameliją perrengdavau, keičiau sauskelnes, lengvai apiprausdavau, sverdavau ir nuolat fiksuodavau jos augimą bei pažangą. Paimti ant rankų vieną kilogramą sveriantį kūdikį iš pradžių buvo tikras iššūkis, tačiau laikyti ją savo rankose, kai gyvybės pavojus vis tolo, buvo neapsakomai gera.
Taip bėgo dienos, Amelija vis augo ir stiprėjo, tačiau kaniulių ir deguonies poreikio, kad ir nedidelio, jai vis dar reikėjo. Niekad nepamiršiu tų naktų, kai tiesiog šoki su šiurpu iš lovos išgirdusi aparatų cypimus, įspėjančius, kad kvėpavimas ar širdies veikla trinka. Puldavau Ameliją žadinti, matydama jog ji mėlynuoja ir jai trinka kvėpavimas, kviesdavau seseles iš išgąsčio ir melsdavau, kad visa tai kada nors baigtųsi. Ir vieną dieną tai baigėsi!
Akyčių operacija
30 savaitę buvo nuimtos kaniulės, ir Amelija galėjo savarankiškai kvėpuoti, žinoma, šalia buvo padėta deguonies kaukė, jei prireiktų. Atrodė, kad viskas eina vis geryn, 32 sav. Amelija pradėjo mokytis valgyti iš buteliuko, svoris vis augo, o ji tik stiprėjo.
Tačiau 33 savaitę buvo nustatyta retinopatija, kuri yra būdinga itin neišnešiotiems naujagimiams, gimusiems iki 28 savaičių su mažesniu nei 1 kg svoriu. Į šią kategoriją pateko ir Amelija. Sulaukus 37 savaičių, teko atlikti akyčių operaciją, siekiant išvengti aklumo. Amelijai buvo atlikta akių operacija, naudojant krioterapijos (šalčio) metodą, ir dukrytė, deja, vėl grįžo atgal į reanimaciją. Laimė, neužsibuvo.
Pagaliau namo
Pagaliau rugpjūčio 30 dieną, po mėnesio Intensyviosios terapijos skyriuje – reanimacijoje ir 2,5 mėnesių Neišnešiotų naujagimių skyriuje, grįžome namo.
Dabar Amelijai yra 4 mėnesiai (koreguoto amžiaus 1 mėn.), ji – guvi ir judri mergaitė. Sveria 4,1 kg, daug valgo, miega ir labai noriai bendrauja su savo tėveliais. Galima sakyti, kad vertinant raidą pagal koreguotą amžių, Amelija niekuo nesiskiria nuo vieno mėnesio sulaukusių išnešiotų naujagimių. Per mėnesį ji priaugo 1 kg, reaguoja į tėvelių balsus, aplinką, seka akytėmis ryškius žaislus ir veidus, gana neblogai laiko galvytę, šiek tiek pasivarto bei šypsosi kalbinama.
Žinoma, nuolat su ja dirbame, darome mankštas, laviname, tad pažanga tikrai matosi. Visos ją kamavusios blogybės traukiasi, AAL yra sumažėjęs iki minimumo, tad labai tikimės, kad pavyks išvengti širdies operacijos. Kvėpuoja gerai, akyčių operacija pavyko, vaistų kiekis vis mažėja. Tikiu, kad laikui bėgant Amelija visiškai prisivys savo bendraamžius.
Iki šios dienos visi prisiminimai ir potyriai yra labai švieži, tad dalintis šia istorija yra be galo emocionalu ir sunku. Tačiau nesidalindami mes užkertame kelią suteikti viltį šeimoms, kurios išgyvena tą patį. Tad tikiu, kad ši stebuklinga Amelijos istorija suteiks palaikymo, vilties ir tikėjimo mamoms bei tėvams, kurių vaikelis į pasaulį atėjo anksčiau.
Kreipiuosi į Jus, mielos mamos, nenustokite tikėti savo vaiko jėgomis ir galimybėmis, drąsinkite, kalbėkite, kengūruokite ir nuolat motyvuokite savo vaiką, kad jis jaustų besąlyginę meilę ir nepasiduotų.
Tėčiai, suteikite saugumo, ramybės ir palaikymo jausmą savo žmonoms. Pasirūpinkite, kad jų emocinė būklė būtų kaip įmanoma pozityvesnė, nes kiekvienas brangus mamos pieno lašas labai priklauso nuo mamos savijautos.
Padėkos žodis medikams
Norėtume padėkoti visam Santariškių klinikų Akušerijos ir ginekologijos skyriaus bei Vaikų ligoninės kolektyvui, Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus gydytojams, akušeriams, slaugėms bei seselėms už visokeriopą pagalbą tiek mūsų mažajai Amelijai, tiek mums patiems! Jei ne Jūsų didelis atsidavimas savo darbui ir profesionalumas, būtų buvę be galo sunku iškęsti akimirkas, kurias patyrėme. Jūsų paguodos žodžiai, padrąsinimai, raminimai, vilties suteikimas ir begalinis švelnumas bei rūpestis mūsų dukryte suteikdavo šviesių minčių.
Taip pat norėtume padėkoti ir mūsų auksarankei Akušerijos ir ginekologijos centro intensyviosios terapijos skyriaus seselei Džuljetai, kuri su tokia meile megzdavo vaikučiams šiltas kojinytes, pirštinaites ir apklotėlius. Jūsų padovanotos kojinytės Amelijai visada primins Jus!
Amelijai paaugus, būtinai papasakosime jos trapią gyvenimo pradžią ir apie jus, mūsų angelus sargus, kad žinotų, kiek jėgų, atsidavimo ir meilės atiduodate patiems mažiausiems. Niekada Jūsų nepamiršime bei liksime visą gyvenimą dėkingi už šį mažą stebuklėlį! AČIŪ.
Žodis Tau, dukryte… Mamos širdis jautė, kad į pasaulį atkeliausi Tu. Mamos širdis kuždėjo, kad Amelija (iš senovės vokiečių žodžio „Amal” – kova, atkakli) – tai Tau skirtas vardas. Dukryte, ačiū Tau, kad nepasidavei, buvai tikra KOVOTOJA, su kiekviena diena vis džiugindavai ir suteikei didžiausią gyvenimo džiaugsmą ir pačią tvirčiausią gyvenimo prasmę mums, savo tėveliams! Tikiu, kad vos gimusi ir gavusi sunkiausią gyvenimo uždavinį, keliausi ir toliau gyvenimo keliu su tokiu pat troškimu gyventi ir kovoti už save. Mylim Tave, esi mūsų brangiausias turtas!
P.S. Vis dėl to praėjus trims dienom po Amelijos gimimo (2016.05.06) mes susituokėme ir oficialiai tapome šeima!