Europos Sąjungos užimtumo ir socialinės politikos ministrai Liuksemburge ketvirtadienį galutinai pritarė direktyvai, kuri numato neperleidžiamas vaiko priežiūros atostogas moterims ir vyrams, užtikrina minimalias tėvystės atostogas gimus vaikui, įteisina prižiūrinčio asmens atostogas šeimos nario slaugymui, nurodo, kuriais atvejais darbuotojais gali būti atleistas nuo darbo, kai esama itin svarbių aplinkybių.
Valstybės narės savo įstatymus per trejus metus turės pritaikyti prie direktyvos, tačiau šalys, kuriose jau galioja geresnės sąlygos, negalės pabloginti padėties gyventojams, pasiremdamos šiuo dokumentu, praneša Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
„Lietuva daugeliu atvejų užtikrina geresnes sąlygas, nei nustatyti minimalūs reikalavimai, dėl kurių susitarė Europos Sąjungos valstybės. Pavyzdžiui, apmokamos vaiko priežiūros atostogos pas mus gali trukti 12 arba 24 mėnesius pagal pasirinkimą, o minimalus reikalavimas direktyvoje – 8 mėnesiai. Tačiau mes turėsime įteisinti neperleidžiamus 2 mėnesius vaiko priežiūros atostogų, kurie dings, jei vienas iš tėvų nepasinaudos šia dalimi“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.
„Geresnė situacija Lietuvoje ir kitais klausimais. Pavyzdžiui, apmokamos tėvystės atostogos pas mus trunka mėnesį, o minimalus reikalavimas – dvi savaitės. Darbdaviai Lietuvoje turi suteikti atostogas darbuotojams, kurie slaugo šeimos narį tokiam laikui, kurį rekomenduoja sveikatos priežiūros įstaiga, o direktyvoje kalbama apie minimumą – 5 darbo dienas per metus“, – priduria ministras.
Direktyva siekiama lyčių lygybės užtikrinimo profesiniame ir asmeniniame gyvenime, vyrų įtraukimo į šeiminį gyvenimą, moterų išlaikymo darbo rinkoje.
Šalys įpareigojamos nustatyti ne mažiau nei 10 darbo dienų tėvystės atostogas apytikriai vaiko gimimo metu arba po gimimo. Tėvystės atostogas skatinama skirti ir gimus negyvam vaikeliui. Jos turi būti suteikiamos nereikalaujant turėti ankstesnio darbo ar tarnybos stažo, tačiau tėvystės išmokai gauti reikalaujamas stažas negali būti ilgesnis nei 6 mėnesiai. Darbdaviui turi būti leidžiama motyvuotai pagrįstam laikotarpiui atidėti darbuotojo tėvystės atostogas, jeigu tai sutrikdytų sklandžią darbdavio veiklą.
Lietuvoje tėčiams šiuo metu suteikiamos 30 kalendorinių dienų apmokamos tėvystės atostogos. Mūsų šalyje taip pat galioja reikalavimas turėti ne trumpesnį nei 12 mėnesių stažą per praėjusius dvejus metus.
Šalys narės turi užtikrinti, kad minimalus apmokamų vaiko priežiūros atostogų laikotarpis kiekvienam iš tėvų sudarytų 4 mėnesius, – vadinasi, iš viso minimalus vaiko priežiūros atostogų laikotarpis Europos Sąjungos šalyse turės trukti 8 mėnesius, jei šia teise pasinaudoja abu tėvai.
Valstybės turi visišką laisvę nustatyti ilgesnius laikotarpius prižiūrėti vaikeliui, bet trumpesnių – negali. Iš šių 4 mėnesių 2 mėnesiai negalės būti perleidžiami kitam iš tėvų. Tai reiškia, kad, jeigu tėtis nepasinaudoja savo laiku su vaiku, bendras minimalus apmokamas vaiko priežiūros laikotarpis sutrumpėja nuo 8 iki 6 mėnesių. Taip siekiama įtraukti vyrus į vaiko priežiūrą, o moteris – į darbo rinką.
Pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis turi būti galima, iki vaikas sulauks nustatyto amžiaus (pavyzdžiui, 8 metų), tačiau konkreti amžiaus riba turi būti apibrėžta kiekvienos valstybės narės. Valstybės narės taip pat gali nustatyti reikalavimą turėti tam tikrą darbo stažą, kuris neturi būti ilgesnis nei vieni metai. Mūsų šalyje kaip tik ir nustatytas toks reikalavimas.
Lietuvoje apmokamos vaiko priežiūros atostogos gali trukti 12 arba 24 mėnesius – tai priklauso nuo tėvų pasirinkimo. Vaiką prižiūrėti galima ir iki trejų metų, tačiau tretieji priežiūros metai nėra apmokami – tuo laikotarpiu saugoma darbo vieta. Bet Lietuvoje iki šiol nebuvo 2 mėnesių neperleidžiamų atostogų ir nebuvo galimybės pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis vėliau nei vaikui sukanka treji.
Direktyvoje nurodoma valstybėms sudaryti sąlygas darbuotojams, kurie augina vaiką iki 8 metų ar prižiūri sergantį šeimos narį, pasirašyti susitarimą su darbdaviu dėl lanksčių darbo sąlygų, dėl vaiko priežiūros atostogų ne visą darbo dieną arba pakaitomis mamai ir tėčiui. Dokumente daug kalbama apie valstybių narių pareigą nustatyti lanksčias sąlygas šeimos ir darbo derinimui, atliepti pagal įvairias sutartis arba savarankiškai dirbančių darbuotojų interesus.
Nepaisant fakto, kad lankstumas skatinamas, vis tik valstybėms siūloma numatyti susitarimų dėl lanksčių darbo sąlygų trukmę, kad lankstumas netruktų pernelyg ilgai. Pastebima, kad, ilgą laiką dirbant ne visą darbo dieną ar dirbant trumpesnę darbo dieną, mažėja socialinio draudimo įmokos, o tai turi neigiamos įtakos moterų pensijai.
Valstybės galės nustatyti, kad teisę į susitarimą dėl lanksčių darbo sąlygų turėtų tam tikrą darbo stažą įgiję darbuotojai, bet ne ilgesnį nei 6 mėnesiai.
Šalys narės turės nustatyti kiekvienam darbuotojui galimybę į 5 darbo dienų prižiūrinčio asmens atostogas per metus. Šis siūlymas susijęs su Europos šalių visuomenių senėjimu: pastebėta, kad moterys dažniau rūpinasi sergančiais šeimos nariais, ir tai jas verčia apriboti profesinę veiklą, o vėliau lemia mažesnę pensiją. Valstybės raginamos prižiūrinčio asmens atostogas suteikti, kai slaugomi ne tik artimosios šeimos nariai – partneris, sutuoktinis, vaikas ar tėvai, bet ir kiti kartu gyvenantys asmenys. Nereikalaujama, kad tokios atostogos būtų apmokamos, tačiau suteikiant šias atostogas turi būti pateikiami tinkami įrodymai apie šeimos nario ar giminaičio priežiūrą.
Lietuvoje Darbo kodeksas jau šiuo metu sudaro sąlygas gauti neapmokamas atostogas slaugyti sergančiam šeimos nariui tiek, kiek rekomenduoja gydymo įstaiga. Kai šeimoje yra neįgalus asmuo, kuriam nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas, ar tėvai augina neįgalų vaiką iki 18 metų, per metus galima gauti iki 30 kalendorinių dienų neapmokamų atostogų šalia kasmetinių apmokamų atostogų. Šį prašymą darbdaviai privalo tenkinti.
Be to, apdrausti ir reikiamą stažą turintys darbuotojai Lietuvoje taip pat turi teisę į „Sodros“ apmokamą 14 kalendorinių dienų priežiūrą susirgus vaikui iki 14 metų ar į 7 kalendorinių dienų ligos išmoką apsirgus kitam šeimos nariui.
Direktyva taip pat nurodo, kad valstybės narės turi reglamentuoti, kada darbuotojas gali būti atleidžiamas nuo darbo dėl force majeure aplinkybių, susijusių su skubiomis šeiminėmis priežastimis ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju, kai darbuotojui būtina betarpiškai dalyvauti. Valstybės narės gali nustatyti apribojimus, kiek ir kokios trukmės tokie atleidimai gali būti.
Darbo kodeksas Lietuvoje jau šiuo metu numato atostogas ar laisvą laiką ypatingais atvejais: kai auginamas neįgalus vaikas iki 18 metų, kai prižiūrimas neįgalus asmuo, kuriam nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas, kai slaugomas sergantis šeimos narys, kai reikia dalyvauti mirusio asmens laidotuvėse ir panašiai. Darbo kodekso nuostatos taip pat numato darbuotojo teisę prašyti pakeisti darbo sąlygas, egzistuoja galimybė tartis dėl ne viso darbo laiko, nuotolinio darbo, lankstaus darbo grafiko, individualaus darbo režimo, nemokamo darbo laiko suteikimo.
