Nuo civilizacijos pradžios karališkasis pasaulis visada buvo ypatingas, išaukštintas, kupinas paslapčių ir net, kaip buvo manoma, dieviškosios galios. Taigi nieko keisto, kad vaiko gimimas karališkoje šeimoje visais laikais buvo ypatingas įvykis.
Tradicijos, reglamentai ir taisyklės
Karališkieji įpėdiniai gimsta ne kasdien, tad kiekviena su tuo susijusi naujiena sujudina kone visą pasaulį. Toli žvalgytis nereikia, štai, kad ir Kembridžo hercogienei Kate Middleton paskelbus apie trečiąjį nėštumą, Didžiojoje Britanijoje žmonės sujudo sukruto – ėmė plūsti į lažybų bendroves ir statyti dėl visko, ko tik įmanoma: dėl būsimojo vaikučio lyties, vardo, krikštynų datos ir net dėl to, kur gimdys hercogienė.
Išties karališkosios šeimos stebimos tarsi pro didinamąjį stiklą. Jų aplinkoje pilna visokiausių taisyklių, reglamentų, tradicijų, susijusių ir su vaikų gimimu bei auklėjimu.
Nors galbūt atrodo, kad iš senovės atėjusios protėvių suformuotos tradicijos ir papročiai – tvirtas visų laikų pagrindas, modernėjanti visuomenė, kintanti pasaulėžiūra daro savo – karališkųjų šeimų atstovai išsižada kai kurių tradicijų.
Karališkoje šeimoje – bent du vaikai
Tokia tradicija gaji jau keliasdešimt metų. Sakoma, kad vienas turi būti įpėdinis, o kitas – „atsarginis”. Daugiau vaikų – pagal norus, kaip jau pora nusprendžia, bet du – būtinai.
Apie nėštumą viešai paskelbiama 12 savaitę
Delikačia naujiena Anglijos būsimosios mamos gali pasidalyti tik sulaukusios trečio nėštumo mėnesio. Bet štai išimtimi tapo Kembridžo hercogienė, žinią apie trečią vaikelį pranešusi kur kas anksčiau. Tai ne dėl noro pasipuikuoti ar pasigirti, tiesiog moteris dėl prastos savijautos negalėjo dalyvauti oficialiuose renginiuose – Kate jau trečią kartą nėštumo metu kenčia nuo retos ir pavojingos formos tokzikozės (tai nėra paprastas pykinimas ar šleikštulys ryte, tai – nėščiųjų hiperemezė, stipri organizmo reakcija į daugelį dirgiklių: kvapus, skonį ir pan. Kai kurios hiperemezės kankinamos moterys gali vemti net keliasdešimt kartų per dieną. Toks sveikatos sutrikimas pasireiškia tik 1 proc. nėščiųjų ir gali sukelti pavojų tiek vaisiui, tiek būsimai mamai).
Vaiko lytis neatskleidžiama iki paskutinės akimirkos
Tai sukelia didžiulį visuomenės susidomėjimą – žmonės netgi nagrinėja, kokios spalvos drabužiai vyrauja būsimosios mamos aprangoje ir pagal tai daro statymus lažybų bendrovėse, kas gims: jei mama rengiasi šviesiai, jos dauguma drabužių nėštumo metu švelnių, pastelinių spalvų, spėjama, kad gali gimti mergaitė, ir, atvirkščiai, – jei moteris rengiasi tamsiai, jos aprangoje yra mėlynų atspalvių, manoma, kad galbūt gims berniukas. Žodžiu, žmonėms yra apie ką galvoti ir laukti intrigos atomazgos…
Karališkose šeimose priimta gimdyti namie
Taip buvo nuo senų senovės. Pirmoji sulaužiusi ilgus amžius besitęsiančią tradiciją – princesė Diana. Jos sūnūs Viljamas ir Haris pasaulį išvydo Londono ligoninėje.
Gimdymas su liudininkais
Beje, senovėje karališkosios šeimos atstovės, būsimosios mamos, neturėdavo tokios pasirinkimo laisvės ir laužyti tradicijų joms niekas neleisdavo (paradoksas – nors ir atrodo, kad karalienės gali viską, deja, taip toli gražu nebuvo). Štai senovės Vakarų Europoje nuo pat pirmojo momento, kai tik tapdavo žinomas karalienės nėštumas, būdavo paskiriamas vadinamasis „įsčių ministras”. Šis žmogus kontroliuodavo visus lankytojus, kurie norėdavo aplankyti karalienę, jis, o ne būsima mama, spręsdavo, ką ir kada jai daryti. Šios pareigos buvo labai atsakingos – jei karalienei kas nors nutiktų, patirtų persileidimą ir pan., jis galėjo už tai atsakyti savo galva.
Tiesą sakant, būsimosios mamos kontrolė ir sprendimų priėmimas už ją – dar palyginti menkniekis su tuo, kas laukė gimdymo metu… Kai prasidėdavo sąrėmiai, karalienės kambaryje susirinkdavo aukšto rango dvariškiai ir įdėmiai sekdavo įvykių eigą. Nei kančios, nei būsimosios mamos gėdos jausmas ar privatumo pageidavimas niekam nebuvo įdomūs. Karalienei netgi būdavo draudžiama prisidengti gimdymo metu – viskas turėjo būti atvira. Taip buvo daroma dėl vienos priežasties – turėjo nelikti abejonių, kad įpėdinis pagimdytas pačios karalienės, kad jo niekas nesukeitė ir pan.
Beje, nors karališkoje šeimoje moters gimdymas buvo kone viešas dalykas ir jį stebėdavo kiti žmonės, vaikučio tėtis turėdavo mindžiukuoti už durų ir laukti susitikimo akimirkos su sūnumi ar dukra…
Po gimdymo vaikutis būdavo perduodamas žindyvei – anuomet ji, o ne mama, žindydavo mažylį, o atsakomybę už vaiką iškart prisiimdavo kelios rūmų damos, pelniusios karaliaus pasitikėjimą.
Vėliau tradicija būriais rinktis karalienės kambaryje ir stebėti gimdymą slopo, bet visgi šiokia tokia jos forma išliko dar ilgai – ministras arba valstybės sekretorius procesą vis dar stebėdavo.
Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II buvo pirmoji, sugebėjusi išvengti „žiūrovų” gimdant (pirmąjį vaiką, princą Čarlzą ji pagimdė 1948 m.). Tiesa, kad galėtų ramiai gimdyti, nestebima pašalinių žmonių, turėjo pasiekti, jog būtų patvirtintas jai tai leidžiantis tam tikras valstybės dokumentas.
Bet štai ko jai nepavyko išvengti, tai gimdymo namuose, t. y. karališkuose rūmuose. Princas Čarlzas ir jo broliai pasaulį išvydo Bakingamo rūmuose, o jų sesuo Ana – rezidencijoje „Clarence House”.
Na, o kitos kartos jau elgėsi moderniau – kaip minėta, Čarlzo žmona princesė Diana savo du sūnus pagimdė ne karališkuose rūmuose, o šiuolaikiškoje Londono ligoninėje, jos sūnus princas Viljamas taip pat mano, kad jo žmonai verčiau eiti koja kojon su XXI amžiumi.
Įdomu tai, kad nei Dianos, nei Kate atveju nebuvo priimta jokių specialių dekretų, kad joms leistų pasirinkti, kaip ir kur gimdyti, nors pagal tradicijas ir taisykles turėjo laikytis anksčiau galiojusių taisyklių. Tiesiog valdžia užmerkė akis ir leido karališkosioms šeimoms elgtis taip, kaip jos mano šiuo atveju esą reikalinga.
Keletas faktų iš karališkųjų šeimų gyvenimo…
● Močiutės ir seneliai iš mamos pusės, neturintys karališkojo kraujo, nelabai būdavo prileidžiami auklėti karūnuotųjų anūkų. Šią iš senovės atėjusią tradiciją vėlgi sulaužė princas Viljamas – jis skatina savo vaikų ir žmonos Kate nekilmingų tėvų bendravimą.
● Kai pagimdžiusi karališkosios šeimos atstovė ruošiasi pirmą kartą pasirodyti viešai, labai kruopščiai parenkama jos apranga. Gali būti netgi atsižvelgiama į tai, kaip rengėsi ankstesnių tos šeimos kartų atstovai ir išreiškiant jiems pagarbą parenkami panašūs drabužiai.
● Karališkieji vaikai gimsta paprastai lydimi net kelių akušerių komandos, visos jos pasirašo dokumentą, kuriuo pasižada neskleisti detalių.
● Apie tai, kad gimė naujas karališkosios šeimos narys, pranešama stende prie Bakingemo rūmų. Anksčiau šį dokumentą surašydavo ranka, jį pasirašydavo gydytojai.
● Pagal protokolą pirmiausia apie gimusį mažylį pranešama karalienei.
● Gimimo faktas „užtvirtinamas” 62 patrankų salvėmis iš Tauerio tvirtovės ir 41 patrankų saliutu ir parko (Green Park) šalia Bakingemo rūmų.
● Karališkieji vaikai paprastai turi tris ar net daugiau vardų. Pavyzdžiui, princo Džordžo, Kate ir Viljamo sūnaus visas vardas yra George Alexander Louis. Pavardžių jie neturi – šias pakeičia grafysčių pavadinimai.
● Vardas vaikui karališkoje šeimoje paprastai išrenkamas iš anksto, mamai dar laukiantis. Viešai jis paskelbiamas arba pirmą dieną gimus mažyliui, arba po kelių dienų.
● Gimęs karūnuotasis vaikutis gauna galybę siuntinių iš įvairių šalių. Štai vos tik pasaulį išvydęs princas Džordžas gavo daugiau kaip 600 dovanų.
● Karališkoje šeimoje gimusiems mažyliams buvo įprasta segti medžiagines sauskelnes, bet šią nerašytą taisyklę ir vėl sulaužė princesė Diana – ji rinkosi įprastas vienkartines sauskelnes.
● Mažylius krikštija dažniausiai po kelių dienų arba savaičių po gimimo.
● Karališkųjų šeimų palikuonys paprastai turi kelis krikšto tėvus (pavyzdžiui, princas Džordžas jų turi septynis, o jo sesutė Šarlota – penkis). Šeimos nariai būti krikštatėviais negali.
● Per pastaruosius 58 metus karališkosios poros sulaukdavo tik po du vaikučius.
