Pažintį su Raudondvario dvaru galima pradėti ir nuo apsilankymo grafų drabužinėje – tokia nauja paslauga siūloma visiems čia atvykstantiems smalsuoliams.
Dekoltuotos, ilgos, puošnios senovinės suknios ir aksesuarai džentelmenams – tokiu garderobu praturtėjo Raudondvario dvaro drabužinė. Jos durys atviros visiems, kurie susivilios smagiu žaidimu: persirengti ir trumpam pavirsti dvaro aristokratais.
„Visos ir visi norintieji su šiais kostiumais gali vaikščioti po Raudondvario dvaro parką, fotografuotis asmenukėms ar pas mus užsisakyti profesionalią fotosesiją, surengti mergvakarį, iškylą ant vejos – kas tik šaus į galvą“, – tvirtina Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Aistė Sinkevičienė.
Prieš suveržiant taliją suknia ar užsivožiant katiliuką bei paimant į rankas grakščią lazdelę verta įsiklausyti, ką apie kilmingųjų papročius pasakoja grafienė Rozalija – Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro turizmo vadybininkė-gidė Lina Čekanauskienė.
„Visada manėte, kad grafų ar kunigaikščių gyvenimas buvo tik vartymasis pūkų pataluose, tarnų šokdinimas, arbatėlės, medžioklės, jodinėjimas, puotos, flirtas ir kiti turtingų lepūnėlių gyvenimo smagumai? Tikrai ne. Dvarininkų vaikai buvo auklėjami griežtai. Gimė kūdikis – ir iškart atiduodamas žindyvei. Vėliau – auklei, o dar vėliau – guvernantei ar guvernieriui.
Mergaitė būdavo ruošiama būti gera dvarininko žmona ir jo palikuonių gimdytoja – nepriekaištingų manierų, mokėti kelias kalbas, piešti, muzikuoti, šokti, bet nuolanki, paklusni ir pamaldi. Berniukas buvo mokomas būti šeimos maitintoju, turto gausintoju ir kariu.
Kiekvienas bajoras pirmiausiai buvo karys. XIX amžiuje, kai karų Lietuvoje praktiškai nebuvo, guvernieriaus paruošti bajoraičiai važiuodavo į užsienį studijuoti teisės arba žemės ūkio mokslų, kad grįžę į savo dvarus galėtų juos plėsti, diegti naujoves ir didinti pajamas“, – detales iš grafų gyvenimo atskleidžia „grafienė Rozalija“.
Ji primena, jog XIX a. viduryje Raudondvario dvaras išgyveno savo aukso amžių. Dvarą įsigijo Tiškevičiai. Tai buvo tuo metu daug dvarų valdanti giminė, turinti didžiausią politinę įtaką Lietuvoje. 1831-aisiais, per dalgininkų sukilimą, Raudondvario dvare buvo apgadintas pagrindinis rūmas, sudeginti ūkiniai pastatai. Benediktas Emanuelis Tiškevičius ėmėsi savo rūmų atstatymo darbų. Rūmai įgavo nebe tą buvusią Renesanso išvaizdą, o tapo tokie, kaip diktavo tuometė mada ir šeimininko skonis. Puošnumo buvo į valias. Ampyro stiliaus kambariai. Išaugo arklidės, oficina, oranžerija, ledaunė. Grafas turėjo didelius medžioklės plotus, fazanynus ir tuo didžiavosi. Dvare vykdavo puotos. Į jas suvažiuodavo aplinkinių dvarų bajorai su gausiomis palydomis.
Medžiokles ir puotas mėgęs grafas Jonas Benediktas Tiškevičius ir grafienė Rozalija buvo paskutiniai šeimininkai, kurie prieš Pirmąjį pasaulinį karą užvėrė Raudondvario dvaro vartus. Su jų išvažiavimu baigėsi dvaro gyvenimas. Grafas buvo nuotykių mėgėjas, o grafienė Rozalija – švelni, mandagi būtybė. Jai su Jonu Benediktu reikėjo daug kantrybės, bet tai netemdė grafienės žavesio ir elegancijos.
„Prieš rengiantis dvarininko kostiumu reikia atminti, kad drabužiais mes kuriame emociją, – aiškina gidė L. Čekanauskienė.
Pasijusti grafais, persirengus kilmingųjų kostiumais, Raudondvario dvare jau pabandė ne tik tautiečiai, bet ir į Kauno rajoną atvykusi vokiečių delegacija. Svečiai pripažino, kad tai – itin smagi pramoga.
