Vos tik jūsų vaikas praveria ugdymo įstaigos duris, prasideda ne tik naujas emocinis etapas gyvenime visai šeimai, bet ir nauji, iki šiol tik iš nuogirdų žinomi rūpesčiai – bendros šventės, dovanos, bendri sprendimai.
Eva – trijų vaikų – Mažvydo (9 m.), Žygintos (6 m.) ir Žemynos (2 m.) – mama. Savo patirtimi dalijasi „Tavo vaiko“ puslapiuose. Instagrame: eva_ka_ja
Visi esame labai skirtingi, su individualiomis patirtimis, nuomonėmis ir pajamomis. Todėl, priimant sprendimus grupėje, reikės galvoti už visus, šiek tiek šalin patraukiant savąjį „aš“. Teks pasukti galvą dėl alternatyvų prieš pasakant: „Mes tokį žaisliuką turime“, ir bus daug dalykų, kuriems galbūt nepritarsite, tačiau pritars dauguma. Taigi, turėti vieningą ir darnią tėvų bendruomenę grupėje ir klasėje yra tolygu laimingo loterijos bilieto ištraukimui.
Mokytojo diena, Kalėdos, pedagogų gimtadieniai (o gal tik jubiliejai), pedagogų ar klasiokų artimųjų laidotuvės, mokslo metų pabaiga ir t. t. Ugdymo įstaigas lankančiųjų tėvai jau supranta, kur suku. Mintyse paprastai kyla sumaištis, kai tėvai ima diskutuoti šiuo klausimu. Sakyti „Mano laikais taip nebuvo“ – beprasmiška. Iš tiesų nebuvo, tačiau laikai pasikeitė ir… smarkiai pabrango.
Kas vertas, o kas ne?
Neseniai nugirdau, kaip ketvirtokų išleistuvininkų tėvai mokytojai dovanojo… kelionę į šiltus kraštus. Apie perlų vėrinį, aukso dirbinį su briliantais, savaitgalio poilsį pajūryje, nuomotus limuzinus girdėjau ne kartą ir tai jau nebestebina. Jei kažkada maniau, kad tai nevykęs pokštas, dabar suprantu, kad reikia ruoštis ir taupyti.
Tikrai negaila. Bet, manau, ne mažiau tos kelionės tada vertos lopšelinukų auklėtojos, kurioms dažnai tenka tėvų atsakomybės: atpratinti nuo sauskelnių, čiulptukų, išmokyti naudotis stalo įrankiais, savarankiškai apsirengti. Ar mažiau vertos kelionės PUG ar pirmokų pedagogės, kantriai klojančios mokymosi įgūdžių pamatą? Ar menkesnis darbas yra pedagogo, kuris per porą savaičių prisijaukino nuotolinį mokymąsi taip, kad nauja platforma netaptų mokymosi nuosmukiu mūsų vaikams? Visi šie klausimai retoriniai, tačiau verti apmąstymų.
Beje, vertėtų, prieš diskutuojant su tėvais apie dovanas ir jas perkant, išsiaiškinti pedagogo poziciją (ją nesunkiai galite išsiaiškinti, pasiklausinėję buvusių auklėtinių tėvų ar kolegų pedagogų, visada atsiranda „pažįstamų per pažįstamus“). Yra pedagogų, kurie kategoriškai nesutinka priimti jokių dovanų, todėl galite pasijusti nepatogiai, įteikdami kažką daugiau nei gėlės žiedą. Taip pat yra ugdymo įstaigų, kurios vieningai sutarę dėl nedovanojimo politikos.
„Supraktiškėjau“
Pati turiu prisipažinti, kad tai, ką siūlydavau dovanoti auklėtojoms, kai auginau pirmą vaiką, skiriasi nuo to, ką siūlau, kai to reikia dėl trečiojo vaiko. Jei, vos tik pirmagimis išėjo į darželį, tobula dovana atrodė keraminė lėkštė su sutupdytais ant kraštelio vaikiukais ar gėlių vazonas su vaikų vardais, po kelerių metų ėmiau piešti mintyse vaizdinį, kiek tokių daiktų jau turi vos metus su vaikais dirbanti lopšelinukų auklėtoja ar PUG pedagogė, o jeigu jos darbo patirtis dešimtys metų? Realiai jos namuose visiems panašiems daiktams jau tektų skirti kambarį ar garbės sieną su gausybe lentynų ir daug dulkes renkančių daiktų. Tad nors pati labai vertinu ir širdis suvirpa, kai gaunu aš (ar mano vaikai) vardinių dovanų, pedagogams jų nebesiūlau (išimtis nebent dovanos ne su auklėtinių, o pačių pedagogų vardais).
Taigi, jau apšilusi kojas ugdymo įstaigose, pradėjau ieškoti būdų sužinoti, ką pedagogai mėgsta. Netrukau išsiaiškinti, kad štai sūnaus auklėtoja kolekcionuoja istorines knygas, kita mėgsta lankytis kultūriniuose renginiuose ir t. t. Na, o jei tokios informacijos gauti nepavyksta, didžiosios tėvų dalies sutarimu dažnai puikiai tinka dovanų čekiai (savitas priedas ir padėka nuo tėvų prie ne itin didelių pedagogų algų). Žinoma, visada pasitaikys sakančiųjų: „Anokia čia dovana, pravalgys ir pan.“, tačiau, ne itin gerai pažįstant žmogų, tai galimybė jam pasirinkti, kur panaudoti dovaną. O jei žinote pomėgius, tai gali būti tikslinis čekis: knygyno, skirtas kokiai nors pramogai, romantiškai vakarienei, išskirtinei degustacijai ir pan.
Gal užteks gėlių?!
Tiesa, nepaminėjau progų, per kurias įprastai mokslo metais parodomas papildomas dėmesys pedagogams. Tai mokslo metų pradžia ir pabaiga, Mokytojų diena ir kt. Kiti tėvai dar išsiaiškina, kada pedagogų gimtadieniai, ir pasirinktinai – vieni sveikina jubiliejų proga, kiti kiekvienais metais – įteikia bent gėlių, dar kiti nesveikina. Tai jau būna tėvų bendruomenės susitarimas.
Kaip pasveikinti minėtomis progomis, turbūt kiekvienas galėtų papasakoti asmeninę patirtį. Žinoma, visada atsiranda ir sakančiųjų, kad pakaks gėlių. Tai taip pat puikus sprendimas, jeigu jam pritaria didžioji dauguma tėvų. Vis dėlto šių dienų įprastinė praktika (šią nuomonę susidariau iš galybės tėvų pasakojimų), kad vien tik gėlių pakanka tik Rugsėjo pirmąją, o daugiau tėvai visgi apdovanoja pedagogus šiek tiek didesniu dėmesiu.
Vaikų gamybos dovanos
Karantinas tapo ne tik iššūkiu, bet ir savitu būdu išmokti įvairesnių dėmesio parodymo būdų. Puikia dovana mokytojams ir auklėtojams tuo metu tapo nuotraukos su vaikų palinkėjimais, piešiniai ir vietoj chaotiškos gėlių kakofonijos (kuri akimirksniu išdygsta pedagogo rankose, kai kiekvienas vaikas atneša po vieną gėlę ar jų glėbį) užsakoma viena bendra puokštė.
Vaikai – itin kūrybiški ir nori parodyti dėmesį asmeniškai, todėl leiskite vyresniukams dovanoti savo kūrybos dovanas (net jei jums jos atrodo bereikšmės ar menkavertės). Pedagogai puikiai tai supranta ir moka tinkamai reaguoti, pagirti vaikus už tokias dovanėles. Todėl, net jei bendru sutarimu nusprendėte dovanoti kažką įspūdingo, vaikui parodžius norą įteikti kažką asmeniško, leiskime tai daryti. Žinoma, kad tai neatrodytų kaip savotiškas išsišokimas, siūlyčiau apie tokią iniciatyvą papasakoti ir kitiems tėvams – tikrai atsiras daugiau norinčiųjų nupiešti, suklijuoti ar nulipdyti dovaną.
Asmeninis dėmesys
Mėgstu pedagogus (ir ne tik) asmeniškai nustebinti be jokios progos. Nepataikūniškai, nuoširdžiai ir tada, kai mintis kyla ekspromtu. Tarkime, pamatau knygyne leidinį, kuris patiktų, ar žaidimą, kuris labai praverstų grupėje, nuperku ir įteikiu. Taip, visiškai be jokios progos. Net gėlių, iš močiutės turgelyje nupirkusi, nunešu pamerkti darželio grupėje. Pastebiu, kad ir kiti tėvai kartais atneša saldainių dėžutę ar kavos (žinau, žinau, daug kam atrodo, jog tai atgyvena, tačiau man miela įsivaizduoti, kaip, sumigdžiusios vaikus, auklėtojos ramiai gali atsigerti kavos ir kramsnoti gardų saldumyną). Auklėtojos, mokytojos nėra nulipdytos iš kito molio. Kartais stebiuosi jų santūrumu, ramybe ir sunkiai įsivaizduoju save jų darbo vietoje. Todėl man asmeniškai miela parodyti joms asmeninį dėmesį ir pagarbą jų darbui.
Laisva valia, savanoriškai
Yra tėvų, kurie, pradėjus dovanų pedagogams organizavimą, ima porinti apie tokios iniciatyvos prieštaravimą įstatymams, nelegalumą ir pan. Šiuo atveju nesu kategoriška ir noriu priminti, kad bet koks dėmesio parodymas auklėtojoms (materialus ar ne) yra absoliučiai laisva valia daromas mandagumo gestas. Jei nesijaučiate galintys ar tiesiog finansiškai neišgalite prisidėti, nuoširdžiai apie tai pasakykite tėvų bendruomenei. Ir – dėmesio – čia situacijos taip pat nereikėtų kitiems tėvams dramatizuoti, kelti sąmyšio ar sakyti: „Tai surašysime prisidėjusių šeimų vardus.“ Bendruomenėje labai svarbus supratimas, sutarimas ir kompromisai. Tikrai yra šeimų, kurioms ir keli eurai yra gyvybiškai svarbūs, todėl jei nuoširdžiai pasidalysite savo situacija, tėvų bendruomenė turėtų ją tolerantiškai priimti ir rasti bendrų sprendimų. Dovanos pedagogams nėra prievolė, todėl, jas planuodami, visi turi jaustis patogiai.
„Jau turime“
Kuomet svarstomi dovanų variantai, reikėtų nebesukti galvos dėl to, kad „jau tokį turime“, net tas pats žaisliukas, knygelė, kurią turite, vaikui gali turėti visai kitokią prasmę, kai ją gaus visi. Taip pat jei jums netinka kitų tėvų ar tėvų komiteto pasiūlyti variantai, pasakydami „Jau turime“, būtinai pasiūlykite išradingų alternatyvų, galbūt būtent jos taps puikia dovana kiekvienam.
Kadangi didžioji dalis ugdymo įstaigų jau yra perėjusios prie sveikesnio meniu, reikėtų pagalvoti: jei jau siūloma dovana – saldainiai, galbūt būtų šaunu juos pakeisti liofilizuotomis uogomis (jų mada vis dar ant bangos ir pasirinkimas išties nemenkas).
Dar vienas būdas išvengti pavienių dovanų galvaskausmio – bendra dovana grupei ar klasei. Galbūt kažkas sakys, kad tai ne dovana, bet, tarkime, šviesos staliukas, virtuvėlė, lėlių namas, mašinų garažas, traukinių trasa ir panašios brangesnės dovanos grupėje (kur, primenu, jūsų vaikai praleidžia daugiau laiko nei namuose ir žaidžia ilgiau, nei džiaugiasi žaislais namuose) gali tapti didele naujove ir džiaugsmu visiems. Tokia dovana gali būti puiki dalybų ir bendro džiaugsmo pamoka.
Grupės / klasės fondas
Tokį rekomenduotina turėti nuolat. Net jei atrodo, kad, jei jau reikės, kaskart galite surinkti po keletą eurų, fondas praverčia nesukti galvos kaskart, kai prireikia papildomų priemonių darbeliams (įprastai jų nuperka auklėtojas, o tėvai padengia išlaidas arba pasirūpina patys, tačiau nebėra pinigų rinkimo sumaišties ir kelių centų kaulijimo). Fondas pasitarnauja ir ekskursijoms, kai reikia užsakyti transportą, užsakyti edukacijų, nupirkti bilietų ir t. t. Galvojant apie fondą, reikėtų pamąstyti, kad jo turėjimas gerokai palengvina atsakingų tėvų (įprastai vadinamosios tėvų tarybos ar komiteto) darbą – nereikia kaskart rinkti pinigų, kas įprastai užtrunka ir dažną kartą iš visų surinkti net nepavyksta.
Ir džiaugsme, ir varge
Ir apie ne itin linksmus dalykus. Grupės / klasės bendruomenė įprastai susiburia ne vieniems metams, o gyvenime nutinka ne tik švenčių, bet būna ir gedulo, ligų, kitų nelaimių. Mano linkėjimas – būkite vieningi ir džiaugsme, ir varge. Jei jau bendrai sprendžiame dovanų klausimus, labai svarbu vienybę parodyti ir skaudžiomis akimirkomis, kai suserga bendraklasis ar jo artimos aplinkos žmonės, jei apie tai sužinote – imkitės iniciatyvos, galbūt galite šeimai suteikti paramos. Vėlgi – savanoriškai, be prievartos, nebūtinai paimant iš fondo pinigėlių, o tiesiog pagal galimybes – vieni mažiau, kiti daugiau. Su vyresnėliu ir mažąja (kol kas) pasisekė – skaudžių įvykių išvengėme, o štai vidurinėlės grupėje skaudūs įvykiai aplankė ne kartą. Kol ji buvo darželinukė, anapilin į amžinybę palydėjome dviejų vaikų mamytes, anapilin iškeliavo ir vienos mokytojų mama. Žinau grupių, kurios rinko lėšas vaikiukų gydymui ir pan. Tėvų širdys paprastai būna jautrios ir kupinos gerumo, todėl nebijokite prašyti pagalbos, jei jūsų šeimą ištiko bėda, ir drąsiai išreikškite paramą tiems, kas pagalbos prašyti nedrįsta.
Dovanos vaikams
Jei jau nusprendėte grupėje pirkti dovanų vaikams, jos turėtų būti vienodos arba maksimaliai panašios. Kartais dovanų nesutarimų verpetuose nusprendžiama, kad kiekvieni tėvai nupirks savo vaikui dovaną, ir tada prasideda… Išpakuoja – ašaros, atiminėjimai, raudos, kad vienas gavo didesnę, vertingesnę, kitas negavo to, ko tikėjosi. Taigi, vengiant šio širdį veriančio vaizdo, siūlau tikrai apgalvoti vienodas dovanas.
