Lietuvių liaudies pasaka vaikams „Aguonėlė“. Graži bei pamokanti pasaka, kuri padės greičiau pasiekti sapnų karalystę Jūsų mažyliui.
Gyveno senelis ir senelė ir dukrelę turėjo Aguonėlę — juoda juoda, kaip aguonėlė. Mama sako tėvui: — Nunešk į šulinį — ji išbals.
Tai nunešė tėvas ir įleido į šulinį. Tada mama lašinių pripjaustė, kiaušinių primušė, nunešė prie šulinio ir sako:
— Aguona, dukra Aguona, Iškišk rankelę — ar jau balta?
Aguonėlė iškišo rankelę, pavalgė, pavalgė. O mama sako:
— Dar būk, dar juoda. Bet,— sako,— kai kas ateis, šauks, tai nekišk rankelės.
O vilkas tai girdėjo. Nuėjo jis prie šulinio ir drūtai:
— Aguona, dukra Aguona, Iškišk rankelę — ar jau balta?
Aguona neiškišo rankelės. Tai vilkui sarmata, nudilbino, kad Aguona rankelės neiškišo. Tada vilkas nuėjo į kalvę:
— Kalvi, kalvi, paplok man liežuvį! Aš tau užmokėsiu.
Kalvis sako:
— Na, dėk ant priekalo!
Kalvis kūjeliu liežuvį ir suplojo. Tada kalvis sako:
— Na, tai mokėk!
Vilkas kalviui vieną koją kilst — kapeika, kitą koją kilst – kapeika. Ir užmokėjo. Tada vilkas nuėjo prie šulinio ir jau plonai:
— Aguona, dukra Aguona,
Iškišk rankelę — ar jau balta?
Iškišo Aguonėlė rankelę, vilkas kapt už rankelės ir nusinešė į mišką.
Mama nebeturi dukros. Atsigulė ji ant suolo ir numirė. Tada paprašė vilką ir Aguonėlę į pakasynas.
Aguonėlė rauda mamos:
— Mamute viešnele,
Kaip klevo lapelis — laliukšt.
O vilkas rauda:
— Uošvele triūbele,
Kaip girnų puselė — kriukšt.
Ten daugiau svečių buvo, tai iškasė pastalėje duobę ir pripylė žarijų. Pasodino ir vilką valgyti už stalo. Tada svečiai sako:
— Žmonių žente, tik pasitrauk,
Žmonių žente, tik pasitrauk!
Vilkas traukėsi, traukėsi ir į duobę įlėkė. Tada mama pasikėlė nuo suolo ir su kačerga užmušė vilką ir liko jai Aguonėlė.
