Paauglystės laikotarpis neramina daugelį tėvų: kaip reiks bendrauti su vaiku, kuriam tėvų nuomonė tampa nebe tokia svarbi, kaip anksčiau. Kaip reaguoti, jei mielas ir švelnus vaikas pasikeičia, atrodytų, tarsi per vieną naktį?
Konsultuoja psichologė Asta Blandė
Visi tėvai savo vaikų paauglystės laukia tarsi su baime ir nuogąstavimais – kas iš tiesų nutinka tuo metu su vaiku, kad jis ima ir pasikeičia, tarsi per “vieną naktį”?
Siūlyčiau negąsdinti savęs vaikų paauglyste, nes tai naujas etapas vaiko ir tėvų santykiuose, kur tiek vieni, tiek kiti gali kažko naujo išmokti. Natūralu, kad atėjus paauglystės amžiaus tarpsniui jūsų vaikas keičiasi, ir tai yra gerai. Jis mokosi priimti save, atrasti savo pomėgius, išmėginti save kitokiuose santykiuose su bendraamžiais, priešinga lytimi, suaugusiais.
Paauglys atranda savo „vidinį pasaulį“ po truputį atskiria save nuo tėvų, aktyviau reiškia savo nuomonę, gina tai, kas jam atrodo teisinga, yra nepakantus suaugusiųjų primetamoms taisyklėms, labai jautriai vertina kritiką savo atžvilgiu, nes šiame amžiuje savęs vertinimas yra be galo trapus ir labai priklausomas nuo aplinkinių.
Ar galima apibrėžti amžiaus ribą, kada prasideda paauglystė, nes yra sakoma, kad ji dabar „jaunėja“, t. y., pasireiškia 10 ir 11 -mečiams?
Paauglystės amžius apima 10-18 žmogaus gyvenimo metus. Skiriama ankstyvoji paauglystė (10-14m.) ir vėlyvoji paauglystė (16-18m.). Penkiolikti metai tampa tarsi pereinamuoju laikotarpiu iš ankstyvosios į vėlyvąją paauglystę. Žinoma, toks amžiaus skirstymas yra sąlyginis, nes kiekvieno žmogaus raida yra labai individuali, tačiau šių amžiaus ribų žinojimas padeda geriau orientuotis ir stebėti augančius vaikus.
Tėvai dažnai sako, kad paauglystės metu tarsi praranda turėtą ryšį su vaikais. Kodėl?
Pirmiausia, man kyla klausimas, ar tikrai toks ryšys iki paauglystės buvo. Reikėtų gal aptarti, ką galime vadinti tvirtu tėvų ir vaiko ryšiu? Mano nuomone, tai tėvų besąlyginė meilė, palaikymas, nuolatinis domėjimasis vaiko savijauta, pasiekimais, poreikiais, tai mokėjimas šeimos rate spręsti sunkias situacijas, džiaugtis vieni kitų pasiekimais, mokėjimas susikalbėti, išreikšti įvairias emocijas, tinkamo pavyzdžio demonstravimas. Jei visa tai šeimoje vaikas stebi ir jaučia nuo pat vaikystės, tikiu, kad paauglystės periodu tėvų ryšys su vaiku taip pat bus pakankamai tvirtas ir nekils šeimoje didesnių nesklandumų bei nesupratimo vieni kitų atžvilgiu.
Deja, tikrai nemaža dalis šeimų savo silpnąsias vietas ir pastebi būtent tada, kai vaikas įžengia į paauglystės amžių ir problemų ieško šio amžiaus ypatybėse. Kartais nelengva atsigręžti į save ir užsiimti savęs auklėjimu.
Dažniausiai sutinkamos tėvų auklėjimo klaidos yra nuolatinis brovimasis į paauglio erdvę ir savo tvarkos primetimas, per mažas teigiamas dėmesys paauglio poreikiams ir vidiniams išgyvenimams, noras viską paauglio gyvenime sukontroliuoti, savo klaidų nepripažinimas, skirtingi elgesio standartai skirtingiems šeimos nariams, nepasitenkinimas tuo, kad paauglys ieško autoritetų kitur (labiau įsiklauso į kitų žmonių nuomonę), nenoras ir ar nemokėjimas aiškiai argumentuoti sprendimų.
Kokie būtų pagrindiniai efektyvaus bendravimo su paaugliais patarimai?
Pirmiausia linkėčiau rimtai ir pagarbiai žvelgti į paauglio asmenybę ir nelyginti savęs paauglystėje, aiškinant, kaip jūs darydavote, elgdavotės, nes jūs ir jūsų vaikas yra skirtingi žmonės skirtingose aplinkose. Taisykles ir svarbius šeimos sprendimus priimkite kartu, šeimos susirinkimuose, nes kiekvienas dalyvaujantis prisiims atsakomybę už tai, ką susitarėte.
Priimkite paauglio kritiką, nebijokite diskutuoti ir svarbiausia – argumentuoti. Vienas labiausiai netinkančių argumentų paaugliui: „Nes aš taip pasakiau“.. Svarbu savo pavyzdžiu parodyti tai, ko reikalaujate, laikykitės savo pažadų bei susitarimų. Esant reikalui, parodykite, kad netinkamas elgesys turi savo pasekmes. Duokite šiek tiek laisvės, kad galėtų ieškoti, bet rodydami meilę priminkite, kad visada saugu sugrįžti į namus, net jei ir ne viskas pasisekė. O svarbiausia, nuolat prisiminkite, ką patys patyrėte būdami panašaus amžiaus.
Prieš pat interviu su jumis į redakcijos el. pašto dėžutę įkrito vienos mamos laiškas, kuriame ji pasakoja auginanti paauglį ir laukiasi kito vaiko. Didysis nesusitaiko su šia mintimi, sakydamas, kad “tėvai durni” ir jis “niekada nemylės to vaiko”.
Jei ši mama atvyktų konsultacijai, turbūt nemažai klausimų turėtume aptarti, nes nesusitaikymas, protestavimas, prieštaravimas yra kartais ne tik paauglystės ypatumas, bet ir bandymas pasakyti, kad bijau prarasti tai, ką turėjau, o gal stengiuosi parodyti nepasitenkinimą tuo, kas dabar šeimoje vyksta. Bet kokiu atveju, svarbu tiek mažus, tiek vyresnius vaikus parengti naujo šeimos nario atėjimui ir priimti kartais net ir neigiamus jausmus. Juk dažniausiai žmonės linkę sąmoningai ar nesąmoningai priešintis pokyčiams.
Ar gali būti taip, kad paauglystė praeina taip, kad tėvai net nepastebi, ir tokie tėvai yra geresni/teisingesni už tuos tėvus, kurių vaikai maištauja iš širdies?
Tikrai esu mačiusi šeimų, kurios vaikų paauglystės periodą išgyveno gana nesudėtingai, nes laikėsi tų principų, apie kuriuos anksčiau rašiau. Tikrai nediagnozuočiau tėvų gerumo ar blogumo, vertinant vaikų paauglystę, tik pasakysiu viena – auklėdami privalome užsiimti ir saviaukla, tada bet koks periodas mums bus įveikiamas, nes ieškosime būdų spręsti ir keistis, atsižvelgiant į šeimos poreikius, o ne tik piktintis ir keisti kitus (dažniausiai vaikus).
