Puspenktų metų vaiką auginanti mama sunerimusi, kad jos sūnus niekaip neišmoksta užmigti vienas. Šalia būtinai turi gulėti tėtis ar mama, kurie iš nuovargio neretai ir užmiega vaiko kambaryje ant kilimo.
Mama klausia:
„Sūnui beveik 4,5 metų. Į savo kambarį išsikraustė, kai jam buvo 2 su trupučių metų, pats pradėjo tempti lovą, labai norėjo. Bėda ta, kad bijo miegoti vienas, mes jau virš metų atsigulame šalia ant čiužinio, pasekame pasaką ir laukiam kol užmigs, dažnai ir patys užmiegame ant grindų. Kalbėjom su juo, kad mes būsim šalia kitame kambaryje, prašė ir naktinės lempelės, kad degtų, prie lovos pakabinta ir jis gulėdamas galėtų įsijungti, bet vis tiek verkia, jei bandom palikti vieną, kad užmigtų. Iš tiesų jau labai pavargom taip miegoti. Prašau patarkite, kaip susitarti, kad po pasakos mes išeiname į savo kambarį?“
Atsako psichologė Živilė Kraujalė.
Skaitydama jūsų laišką jaučiu, kad nerimaujate dėl vaiko baimių ir nuolat galvojate, kaip sumažinti šiuos sūnaus išgyvenimus. Džiugu, kad siekiate padėti sūnui įveikti nerimą, baimingą elgesį ir ieškote įvairesnių būdų sunkumams spręsti.
Baimė paprastai yra normali reakcija į aplinkos grėsmę. Ji yra būtina išgyvenimui, nes įspėja apie situacijos pavojingumą. Ankstyvaisiais gyvenimo metais kūdikis išmoksta nujausti artėjantį pavojingą stimulą ir patiria signalinį nerimą, kurio tikslas – įspėti apie pavojų. Tokio įspėjimo dėka kūdikis imasi veiksmų, kurių pagalba galėtų išvengti baimę keliančios situacijos. Vienas iš tokių veiksmų – verkimas, kuris lyg ženklas tėvams, kad vaikui reikia pagalbos. Nustatyta, kad apie 71% ikimokyklinio amžiaus vaikų yra būdingos baimės. Baimės pikas yra apie 7-9 metų amžiaus laikotarpį, tuo tarpu apie 10-12 metus vaikų baimingumas mažėja. Taip pat esti tam tikrų amžiaus skirtumų kalbant apie baimių turinį. Ikimokyklinio amžiaus vaikams yra būdingos atsiskyrimo, skausmo, tamsos, uždaros erdvės, nekasdienių, stiprių įvykių, išgalvotų personažų baimės. Tuo tarpu viduriniosios vaikystės laikotarpiu įsivaizduojamos baimės pakeičiamos į labiau realistiškas baimes. Kitaip tariant, baimės pobūdis, jos objektas gali kisti keičiantis mąstymui ir atsirandant įvairiai patirčiai.
Vykstant normalios raidos procesui vaikai įprastai geba įveikti savo baimes naudodamiesi savo gynybos mechanizmais, įvairiomis įveikos strategijomis. Kai vaikas pasiekia konkrečių operacijų stadiją, jis gali pasinaudoti loginiu mąstymu ir taip sumažinti savo baimes, pvz.: „Tai buvo tik sapnas, tai netikra“, ,,Jei man nepasisekė, tai dar ne pasaulio pabaiga, pasiseks kitą kartą“. Visgi neretai ikimokyklinio amžiaus vaikai mano, kad jų mintys ir jausmai yra realybė, o ne tam tikro įvykio vidinis atspindys, jo interpretacija. Vaikai dažnai nesupranta, kad jų mintys gali būti klaidingos. Tam, kad vaikas galėtų baimę įveikti, labai svarbu, kad šalia jo būtų pasitikėjimą keliantis, ramiai vaiko baimės jausmą priimantis suaugęs. Šis artimas žmogus turi žinoti, kad visos vaikų baimės nori būti pripažintos, priimtos, gerbiamos. Kai neigiame vaikų emocijas, nepriimame jų ir vengiame su vaikais apie jas kalbėtis, neretai ir patys vaikai pradeda ignoruoti savo jausmus, išgyvena vienišumo, nereikalingumo jausmus. Kartais nutinka taip, kad tik tuomet, kai į vaiko emocijas žvelgiame drąsiai ir atvirai, tik tada vaikas gali įgauti stiprybės susidoroti su jį bauginančiu aplinkiniu pasauliu. Norint įveikti vaikų nerimą, baimingumą labai svarbu:
– priimti vaiko baimės jausmus;
– kalbėtis su vaiku apie jo patiriamus jausmus. Surinkite kiek įmanoma detalesnę informaciją apie baimę keliančią situaciją. Galite pabandyti įsigilinti į baimės situaciją prašydama vaiko nupiešti baimę. Neretai padeda tokios veiklos, kaip antai: baimės situacijų suvaidinimas lėlėmis, knygelių apie įvairias vaikystėje pasireiškiančias baimes skaitymas, aptarimas. Taip pat galite panaudoti ir kitas veiklas, leidžiančias vaikui geriau įsisąmoninti savo jausmus, mintis, saugiai išgyventi nelengvas situacijas, pasikeitimus;
– žaidimo metu mokyti vaiką naujų, adaptyvių įveikos strategijų. Baimes išgyvenantys vaikai turėtų būti mokami įvairių streso įveikos strategijų: atsipalaidavimo, kvėpavimo pratimų, problemų sprendimo įgūdžių;
– palaikyti vaiką, užtikrinti jį, kad yra saugus. Sūnui susiduriant su savo baimėmis drąsinti jį naudoti adaptyvias įveikos strategijas: gilų kvėpavimą, pozityvią vidinę kalbą ir kt. strategijas.
Pabaigoje norisi pasakyti, kad su Jūsų kantrybe ir palaikymu, besąlyginiu vaiko priėmimu sūnus ilgainiui supras, kad tamsus kambarys nėra vieta, kurioje yra baisu pasilikti vienam, ir atras vidinių resursų, kurių dėka jis įveiks ne tik baimę likti kambaryje vienam, bet ir kitus gyvenime dar kilsiančius sunkumus. Kantrybės Jums!
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama” dalis.
