Girtis užsikrėtus utėlėmis nederėtų, bet ir gėdytis bei slapčia, nepasakius kitiems, pavyzdžiui, darželio draugams ar bendraklasiams, taip pat nereiktų. Tik įspėjus kitus galima suvaldyti šių parazitų plitimą.
Utėlės nėra kokio nors socialinio sluoksnio problema, nors apie šiuos gyvius visuomenėje dar gajūs mitai. Utėlėmis užsikrėsti gali absoliučiai visi, išskyrus plikus žmones. Utėlės paprasčiausiai perropoja iš vienos galvos į kitą artimo kontakto metu. Dėl to tai taip paplitę tarp mažų vaikų: jie žaidžia, būna arti, susiliečia galvomis, mergaitės keičiasi plaukų aksesuarais. Taip labai greitai utėlė – pajutusi švarią galvą, gali į ją perropoti.
Rudenį pastebimas paūmėjimas: tėvai veda savo darželinukus ir mokyklinukus į polikliniką dėl šeimos gydytojo pažymos arba patys pastebi, kad vaikai dažnai kasosi galvą. Deja, visuomenėje juntamas dar labai stiprus gėdos jausmas ir visi stengiasi tyliai susitvarkyti niekam neskelbdami. Nors būtų gerai pranešti – patikrinus kitus mažuosius, informavus tėvus, procesas būtų lengviau suvaldomas.
Vis dar manoma, kad šie gyviai puola tik nevalyvus žmones, bet tai netiesa. Jei utėlių apsigyvena vieno vaiko galvytėje, gali apsikrėsti ir darželio, mokyklos draugai ar net mokytojai. Tam užtenka vienos vienintelės atsitiktinai į plaukus ar drabužius pakliuvusios glindos.
Veisiasi ne tik plaukuose
Nors utėlių esti net apie 300 rūšių, iš jų žmogų puola vos kelios, dažniausiai drabužinės, galvos plaukuotosios dalies ir gaktinės utėlės (šiomis mažylis gali užsikrėsti nuo tėvų, jei su jais kartu miega). Galvinės utėlės įsikuria vaiko galvoje, ant sprando, drabužinių aptinkama liemens, sprando srityje, o gaktinių – antakiuose, blakstienose.
Kai įkanda, įkandžio vietoje pradeda niežėti odą, joje atsiranda rausvų dėmelių. Pagal tai, kurios utėlės apsigyveno, bėrimų gali būti galvoje, ant sprando, liemens, sprando srityje. Niežulys itin įkyrus ir ypač sustiprėja vakare, nes dažniausiai šiuo laiku utėlės įsisiurbia į odą ir ima misti krauju. Pedikuliozės (utėlėtumo) negydant iš glindų išsirita daugiau utėlių, jos dažniausiai apsigyvena ties pakaušiu ir smilkiniais. Liga plinta, gali padidėti kaklo limfmazgiai. Vaikas tampa neramus, kasosi, kartais iki kraujo. Jei rankytės nešvarios, į žaizdeles patenka užkrato ir kyla pūlingojo odos uždegimo grėsmė. Kai taip atsitinka, atsiranda pūlinukų, o juos nukasius – šašų.
Kaip išvengti?
Viena iš svarbiausių profilaktinių priemonių, kurią turėtų taikyti darželius ar mokyklas lankančiųjų tėvai, yra atžalų stebėjimas. Kad neužsikrėstume utėlėmis ir neišplatintume ligos šeimose bei kolektyvuose, būtina tinkamai prižiūrėti plaukus: juos plauti ir šukuoti, asmens higienai naudoti tik asmenines priemones (šukas, plaukų šepečius), ne rečiau kaip kartą per savaitę maudytis, keisti patalynę, gana dažnai valyti patalpas ir aplinkos daiktus, nesidalyti drabužiais ar galvos apdangalais.
Tėveliai turėtų dažnai prausti mažuosius, keisti jų drabužėlius, drausti šukuotis svetimomis šukomis ir skolinti savas. Jei vaikas važiuoja į varžybas, sporto ar poilsio stovyklą, būtina perspėti, kad nevalia su draugais keistis drabužiais, ir paaiškinti, kodėl. Vaikelį, grįžusį iš kelionės (kaimo, stovyklos ir pan.), reikia išmaudyti, išskalbti visus drabužėlius ir gerai apžiūrėti galvytę. Gydantis nuo utėlių, rekomenduojama patalynę, drabužius skalbti karštame vandenyje ar virinti, lyginti, nes šie parazitai neatsparūs dideliam karščiui. Be žmogaus kraujo, galvinės utėlės išgyvena maždaug 24 val.
SVARBU: prieš perkant priemones nuo utėlių vaistininkui reikėtų suteikti kuo daugiau informacijos apie užsikrėtusį asmenį: kokio jis amžiaus, ar tai yra kūdikis, o gal nėščia ar krūtimi maitinanti moteris, ar asmuo turi kokių alergijų, ar ant ligonio odos nėra žaizdų, kitų pažeidimų. Jokiu būdu nenaudokite priemonių, jei šios neturi gamintojo informacinio lapelio arba ant pakuotės nenurodytas pavadinimas, veikliosios medžiagos, pagaminimo data, galiojimo laikas ar naudojimo tikslas.
