JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Psichologė: vaikas neišauga iš problemų

Psichologė: vaikas neišauga iš problemų, jos auga kartu su juo

Mamai labai blogai, kai jos vaikas verkia. Ji padarys viską, kad tik mažyliui nenuriedėtų nė ašarėlė. Tam, jog šešerių mažutėliui naktį nereikėtų keltis, miegančiam pakiša puoduką, kad neprabudęs pasisiotų.

Aštuonmetė rėkia tik pabudusi: „Mama, ateik manęs aprengti, jau atsibudau.“

Keturmetis reikalauja nunešamas į tualetą, nes „kojos nenori eiti“.

Ir taip kasryt.

Tai tik keletas gyvenimiškų situacijų, kai tėvai tarsi tarnauja savo jau gerokai ūgtelėjusiems vaikams. Kai penkiametė trepsi kojele ir reikalauja, kad mama tuoj pat atneštų jai ko nors saldaus, o ne kalbėtų su tėčiu, kitaip ji rėks, panašu, kad vaikai jau yra paėmę savo tėvus įkaitais.

Konsultuoja vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

Šiuolaikiniai tėvai tampa vis sąmoningesni, jie labai daug analizuoja, supranta, kad patys buvo auklėti ne itin tinkamais metodais. Daugelio mūsų tėvai nenorėjo girdėti, nesiklausė, nekreipė dėmesio į mūsų emocijas, nesuprato mūsų vidinio skausmo ir pan. To jie nedarė iš blogos valios, tuo metu vyravo toks supratimas, taip auklėjo ir mokė juos. Ir ką daro šiuolaikiniai tėvai – nuo vieno kraštutinumo, kurį patyrė patys, neria į kitą. Vaikui bandoma sudaryti tokias šiltnamio sąlygas, kurių net nereikia: kad tik tas mano mažylis neliūdėtų, nepyktų, neverktų.

Tai neduoda nieko gero, tiesiog iškreipiama natūrali asmenybės raida. Deja, bet, matydami savo verkiantį vaiką, neretai neatpažįstame jo emocijos, tikrųjų priežasčių, o jaučiame savo vidinio vaiko, dažniausiai nuskriausto, jausmus. Tik tėvams kažkaip nepatogu pripažinti, kad tai jų pačių jausmai, kur kas lengviau visus savo elgesio modelius paaiškinti: „Aš tai darau dėl savo vaiko.“

Tenkinti įgeidžius patogiau

Jeigu rengiame vaiką iki aštuonerių ir staiga nustojame tai daryti, atžala tikrai supyks, gal net verks, puls į isteriją. Jis turi išmokti su tuo susidoroti, tai natūrali gyvenimo dalis, kitaip jam bus sunku gyventi. Tėvų užduotis – ne palengvinti gyvenimišką situaciją, o padėti su ja susidoroti, išbūti, jaučiant tą emociją, priimti ją tinkamais būdais. Jeigu mes nesugebame pamatyti savo mažylio, o mumyse ima klykti pačių vidinis nuskriaustas vaikas, tai ir griebiamasi daryti už vaiką viską, ko tik jis nori. Bet tai dažnai darome dėl savęs pačių, ne dėl atžalų. Yra ir kitas dalykas, dėl ko mes tampame savo vaikų įkaitais, vaikas jau čia „ne prie ko“. Tiesiog tenkinti mažylio įgeidžius yra greičiau ir patogiau mums patiems.

Per mokymus, kai aš tėvams aiškinu, kaip išbūti kartu su vaiku, kai jis jaučia vienokią ar kitokią emociją, dažnai manęs klausia: „Ką daryti, jei mes neturime tam laiko, skubame ir turime griežtą dienotvarkę?“ Taip ir gyvename: pažadiname, nuprausiame, aprengiame, kad tik nesusiteptų, dar ir pamaitiname, tarkime, penkiametį – kad tik visur spėtume, laiku išeitume, o vaikas dar ir labai gražiai atrodytų. O mažasis įpranta prie tokio elgesio. Jeigu jis taip augo 4–6 metus, kodėl staiga turi imti ir pakeisti savo elgesį?

Tuomet jau ateina kitas etapas – vaikas, kažko nebegavęs, kai už jį kažkas nepadaroma, savo jausmus išreiškia stipriai netinkamu elgesiu. Ir tai natūralu. Jei jus pačią vyras popintų kelerius metus – praustų, rengtų, viską pirktų ir maitintų, o vieną gražią dieną imtų ir nustotų? Manyčiau, būtume labai nepatenkintos. Kiltų įvairių minčių: „Gal manęs jau nebemyli? Gal susirado kitą?“ Vaikas galvoja panašiai – „Kažkas blogo nutiko“, o tėvai, pamatę tokias aštrias mažylio emocijas ir „sprogstantį“ elgesį, galvoja: „O siaube, aš traumuoju savo vaiką, padarysiu viską, kad tik jo nežeisčiau!“ Taip patenkame į užburtą ratą – vaiko netinkamas elgesys tik stiprėja: „Ak, tėvai nedaro, ko aš noriu?! Dar garsiau rėksiu, mušiuosi ir keiksiuosi ir jie vis tiek galų gale padarys taip, kaip aš noriu.“

Žurnalą TAVO VAIKAS pirkti internetu pigiau – tik 2.99 Eur/vietoj 3.99 Eur. Spausk NORIU!

Kiek tokių situacijų matė psichologo kabineto sienos. Ateina berniukas ir iš karto pasako, kad jis nesikalbės su manimi, nes piktas. Dar tuo pačiu, kad būtų įtaigiau, išmėto visus flomasterius. Pasakau jam paprastai: „Suprantu, kad tau pikta. Tu gali tai daryti, kai pyktis praeis, reikės viską sutvarkyti.“ Jis rėkia atgal: „Čia tu kalta, nes mane sunervinai, pati ir rink, o aš pyksiu!“ Vėl sakau: „Prašau, pyk, kiek tik tau reikia, bet turėsi sutvarkyti, ką pats padarei.“

Kai pamato, kad reaguoju ramiai, pradeda traukti visus kozirius iš kišenės: „Aš tada liūdėsiu ir verksiu.“ „Puiku, tu esi žmogus, gali liūdėti ir verkti, o aš palauksiu“, – atsakau. Kai vaikas pamato, kad tai neveikia, nusiramina ir padaro tai, ko tu prašei. Mano minėtu atveju mažylis suprato, kad galima susitarti, jausti yra normalu, tačiau negalima grasinti ir tokiu būdu savo tikslų nepavyks pasiekti.

Dažniausiai su kiekvienu neurotipinės (ir ne tik) raidos vaiku galima susitarti, skiriasi tik laikas, kiek tai užtrunka. Kartais tėvai nori labai greito rezultato, tarsi psichologas būtų burtininkas su stebuklų lazdele: „Jūs paaiškinkite jam, kaip jis turi elgtis darželyje, mokykloje, o ne laukite, kol susitvarkys savo išmėtytus flomasterius.“ Vaikas turi žinoti tam tikras taisykles visur, teoriškai aš galiu papasakoti, kaip jam reiktų elgtis, tačiau naudos bus tiek pat, kaip filologui aiškinti kvantinės fizikos procesus. Vaikas mokosi ne per moralus, o per patirtį. Nesvarbu, ar su psichologu, ar su tėvais.  

Kenčia pats “teroristas”

Bėda ta, kad tėvams labai sunku atlaikyti vaiko emocijas, jie pasiryžę padaryti bet ką, kad tik nepamatytų aštrių jo jausmų išraiškų, tačiau tai tik dar labiau gilina problemą. Blogiausia, kad nuo to labiausiai kenčia pati atžala. Jeigu mes sakome, kad tėvai yra vaiko įkaitai, tai atrodytų, kad kenčia tėvai, o vaikui jau viskas gerai. Netiesa – vaikas iš to nieko gero negauna, na, patarnauja jam tėvai namie ar kažkur, kai drauge išeina.

O kitu metu? Tas vaikiukas darželyje ar mokykloje gauna daug pastabų, moralų, kritikos iš kitų suaugusiųjų. Su draugais taip pat dažniausiai sekasi sunkiai, nes toks mažylis įpratęs viską gauti tuoj pat ir pagal savo pripratimą, o kitiems jo bendraamžiams tai gali visai nepatikti. Vaikas jaučia daug vidinės įtampos, nesupranta, kodėl visi taip juo nepatenkinti, ką jis tokio blogo ar neįprasto padarė, jeigu namuose toks elgesys visai tinka. Ir dar: paprastai tėvai, nebeatlaikę įtampos, anksčiau ar vėliau patys pratrūksta, kartais net fizinėmis bausmėmis ar kitais drastiškais metodais – gąsdinimais: „Mes tavęs atsisakysime“, „Atiduosime auginti kitiems“ ir pan. 

Pykčio priepuoliai

Tėvus baugina vaiko emocijos, o kartais tereikia leisti jas išjausti. Nutinka visokių dalykų: mažylis gali ir apsišlapinti, ir pasituštinti, ir apsivemti. Skamba baisiai? Taip, bet vaikui reikia leisti jausti emocijas, jas priimti, bet joms nenusileisti. Buvo negerai, kai mums drausdavo verkti ar kitaip reikšti jausmus, bet lygiai taip pat negerai daryti bet ką, kad tik tokių emocijų nebūtų. Jeigu vaikas rėkia garsiau už jūsų kalbą – leiskite, tik supratingai būkite šalia. Galite pasakyti, kad jūs suprantate jo jausmus, leidžiate išlieti, tiesiog kantriai laukite, kol emocijos bus išjaustos. Jūs vaiko nebaudžiate, nežeminate, bet kartu parodote, kad teks ieškoti kitokių sprendimų, jokių grasinimų: „Jeigu tu taip, tai aš tada taip.“

Kartais vaikai net siautėja – ir tegul, tik svarbu, kad aplinka būtų saugi, o jūs būtumėte šalia. Kai vaiką apima didžiulis pykčio priepuolis (tantrumas), smegenys racionaliai nebeveikia, tuomet gali kalbėti ką tik nori, jis tiesiog nebegirdi. Tokie pykčio priepuoliai ištinka ir ne dėl tėvų elgesio pasekmių su vaiku, kartais pasitaiko mažylių, kurie tiesiog tokie yra, jų nervų sistema jautresnė. Dėl to tėvai kartais linkę kaltinti save: „Toks mažas, o jau taip elgiasi. Kurioje vietoje mes suklydome?“ Kartais tiesiog taip nutinka ir tiek.

Reikia žinoti, kad tokio pykčio priepuolio metu vaikas nieko mąstyti ir išgirsti negali. Kuo daugiau mes kalbėsime, tuo labiau provokuosime pyktį. Kai mus veikia emocijos, racionalioji smegenų dalis paprastai prislopsta. Taip yra ir vaikams, ir suaugusiesiems. Kai mažylis apimtas pykčio priepuolio, jam ką nors sakyti ir aiškinti tas pats, kaip paralyžiuotam žmogui liepti eiti. O ir mes patys įsivelsime ir iš to bejėgiškumo, kai, atrodo, tiek kalbi, o tavęs negirdi, galime pasielgti visiškai netinkamai.

Jeigu paklaustumėte vaiko, ką jis jautė tuo metu, veikiausiai atsakytų, kad neprisimena. Ir jis nemeluotų. Emocija tokia stipri, kad užgožia bet ką. Jeigu vaikas pavojingai pyksta, t. y. yra grėsmė, kad jis gali susižaloti, reikėtų jį stipriai apkabinti. Net suaugusiųjų psichoterapijoje akcentuojama, kaip svarbu išlieti, „išvemti“ emocijas. Kai vaikas apimtas tokios būsenos, atminkite, kad jis greičiausiai išlieja ne tik vieną jausmą, kuris apėmė tą sekundę, jis greičiausiai ištaško visas kitas užspaustas ir užslopintas emocijas. Žinoma, galite nusileisti ir padaryti tai, ko jis reikalauja tą akimirką. Mažylis aprims, bet iš to nieko neišmoks. 

Kova smėlio dėžėje

Jeigu vaikui 4–5 metai, jau tada toks emocijų liejimas atrodo bauginančiai, o su amžiumi tai darosi vis sudėtingiau ir sudėtingiau. Jeigu, tarkime, dešimtmetis buvo auklėjamas arba rėkimu, arba darant tai, ko jis nori, kitaip vaikas ir nebemokės reikšti savo emocijų. Tarkime, tėvai jau visiškai nesusišneka su tokiu vaiku, problemų yra mokykloje ir su draugais, psichologo kabinete jis tik lieja pyktį, apimtas priepuolio, bet kartu ir stebi, ko tu labiausiai bijai. Jei mato, kad bijai, jog prieis prie lango, jis ten puls ir ims trankyti stiklą ir pan. Jei jis pamato, kad niekas neveikia, teks kalbėtis, jis ir ima kalbėtis bei tartis.

Pykčio priepuoliai gali kilti dėl visiškų smulkmenų, jei tik nenusileidi ar bandai pasakyti, kad yra kitaip, nei jis galvoja. Vaikai atranda įvairiausių metodų, kaip pasiekti savo tikslų: vieni rėkia, kiti tyli, treti užsispiria, ketvirti krenta ant žemės ir t. t. Jau nekalbu apie grasinimus: „Aš tavęs niekada nemylėjau ir nemylėsiu!“ Tėvams toks pasakymas kaip peiliu į širdį, o reikėtų tokių žodžių nepriimti asmeniškai – tai tik vaiko pykčio išraiška, maždaug tokia: „Tu man įgėlei, dabar ir aš tave įskaudinsiu.“ Nesileiskite įtraukiami į tokią betikslę kovą ir neįsiskaudinkite: „Aš dėl tavęs tiek darau, o tu, nedėkingasai…“ Toje vietoje nubrėžkite ribą: „Aš girdžiu, kad tu ant manęs pyksti, pakalbėsime apie tai vėliau.“ Tai ne jūsų smėlio dėžė, nesikaukite joje. Kaip sakė vienas mano mažojo kliento tėvas: „Kai aš ant sūnaus pykstu, suprantu, kad į kovą stoja ne trisdešimtmetis tėtis, o lygiai toks pat penkiametis bamblys…“ Nei kautis, nei nusileisti tėvams nereikėtų, būtina išlaukti, leisti išsilieti emocijoms, jų neslopinti. 

Kokių pamokų tėvai neišmoksta?

Kartais per grupinius vaikų užsiėmimus labai gerai matau, kokių pamokų tėvai neišmoko. Tarkime, vienas berniukas, nusiavęs batukus, šveisdavo į šoną, paprašytas pasidėti gražiai, imdavo rėkti. Mama pasipiktinusi sakė: „O kas čia blogo, kad tuos batus mėto?“ Tam pačiam berniukui, kuriam labai patikdavo šie grupiniai užsiėmimai, tačiau kuris nepripažino paprastų taisyklių, žeidė kitus vaikus ir suaugusiuosius, nereagavo į susitarimus, nuolat trukdė veiklai, buvo pasakyta, kad, jeigu netinkamai elgsis, turės išeiti ir pagalvoti iki kito karto, kai vėl jo lauksime.

Jis iš tiesų netinkamai elgėsi, o paprašytas išeiti, šaukė, kad tai jo teisių pažeidimas ir įsiveržimas į jo privačią erdvę… Susitikus ir pakalbėjus su tėvais, psichologams buvo duota suprasti, jog jie netinkamai dirba, jog vaikų negalima „versti“ kažko daryti. Įsivaizduokite: devynmečiui tvarkingai nusiauti ir pasidėti batus, atėjus į užsiėmimą, yra “prievarta‘‘… Tėvai paprasčiausiai galvojo, kad augina genijų, kuris savaime atras save ir pasikeis. 

Dar viena bėda, kurią aš matau, – tėvai siekia tobulybės, o vaikai tarsi tampa jų įvaizdžio dalimi, tam tikru mūsų pačių vertės matu. Kaip atrodys mano vaikas, taip atrodysiu ir aš. Taip nutinka, kai mes patys jaučiamės labai silpni. Tada jau, neduok Dieve, kažkas pamatys mano vaiką verkiantį ar išsitepliojusį. Nenorėdamas, vaizdžiai tariant, kristi veidu į purvą aplinkinių akyse, aš jau geriau viską padarysiu už vaiką, nei blogai pasirodysiu prieš kažką. Tačiau ateina tas metas, kai tėvai supranta, kad nebegali daryti visko už vaiką, o jeigu jų šeimoje ne vienas? Vaikai nekalti, jie tiesiog taip įpratę, jie ima reikalauti, kad viskas taip ir būtų, kaip buvę. Taip ir prasideda vaikų „terorizmas“ – jeigu nedarysi to, ko aš noriu, aš pyksiu, rėksiu, trankysiuosi ir pan.

Tėvai turėtų suprasti vieną dalyką – vaikas neišauga iš problemų, jos auga kartu su juo. Jeigu yra problema dėl mažylio elgesio ir ją spręsime, tai greičiausiai pavyks, jeigu lauksime, kol išaugs, tai užaugs abu – ir vaikas, ir problema. Tik vaikas bus didesnis, stipresnis, gudresnis, išmoks apeiti taisykles, labiau manipuliuos, bus gerokai sunkiau pakeisti situaciją. Aš nemėgstu, kai sako „pakeisti vaiką“. Jis nekaltas, kad toks yra, reikia keisti situaciją ir mokyti savo atžalą reikiamų įgūdžių. Nėra ir išlepintų vaikų, yra tik tokių, kurie nebuvo išmokyti tinkamų įgūdžių. 

Daugiau straipsnių rasite žurnalo “Tavo vaikas” kovo numeryje, kurį įsigyti galite pigiau internetu – už 2.99 EUR vietoj 3.99 EUR. Prenumeruoti žurnalą ir gauti dovanų galite čia – PRENUMERUOTI, arba tel. 8 5 2477730.

Žurnalo
Žurnalo “Tavo vaikas” kovo numeris
Redakcijos archyvo nuotr.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI