„Biblioteka – tylos vieta, nes knygų skaitymas yra rimtas dalykas”, – dažnas mūsų užaugome lydimi šios nuostatos ir palaipsniui ji virto konstanta. Bet ar tikrai?
Prieš aptariant šios nuostatos santykį su realybe, pirma prisiminkime, kad yra kelių tipo žaidimai, kurių skirtį žymi anglų kalbos žodžiai „play” (laisvas, kūrybiškas žaidimas) ir „game” (žaidimas pagal taisykles). Žaidimas kaip žaidimas – ne pagal taisykles – yra svarbus kūrybos variklis.
Pasaulis vaikų ir paauglių akimis
Kai kalbame apie vaikus ir paauglius, net – jaunuolius, turime išvysti pasaulį jų akimis. O jų akys – smalsių žmonių akys, akys žmonių, matančių ir kuriančių nuostabius pasaulius savo vaizduotėje. Ir knygos nėra jiems svetimos, kol… nedarome jas tokiomis. Svetimumas gimsta per priešiškumą. Pastarasis – per prievartą. Suaugusiųjų prievarta gali būti įvairaus laipsnio ir įvairių formų. Net lentynų aukštis ar forma – standartinė, mums įprasta – gali būti tam tikras prievartos būdas. Toks „mini” suaugusiųjų pasaulio modelio atkartojimas. Vaikams reikia kitokių daiktų, daiktų, kurie skatina jų smalsumą, kūrybiškumą.
Tad kalbėdami apie bibliotekos erdves, skirtas vaikams ir jaunimui, turime pažvelgti į aplinką per jų „akinius”. Norėdami turėti ištikimą skaitytoją, geriausia jį užsiauginti nuo mažų dienų, kad susiformuotų įprotis lankytis bibliotekoje.
Tam reikėtų dviejų dalykų – kad jie turėtų savą erdvę (visais atžvilgiais) ir jiems pritaikytą ryšį (su darbuotojais ir su knygomis). Savumas gimsta iš aiškiai artikuliuotos, tik jiems dedikuotos vietos ir aplinkos, atitinkančios jų fizinius bei emocinius poreikius.
Vaikai bibliotekoje
Vaikų poreikiai bibliotekoje siejasi su pagalba jiems vystytis. Apstu tyrimų, rodančių, kad motorikos lavinimas skatina vaikų smegenų augimą. Tad aktyvus judesys yra toks pat svarbu, kaip ir protinė veikla. Tam tinkami, pavyzdžiui, baldai, suteikiantys įvairesnes sėdėjimo padėtis ir talpinantys daugiau vaikų, negu sėdmaišiai. Idealu, jei šias veiklas galima suvienyti: knygos, skatinančios jaunųjų skaitytojų vaizduotę, ir judėjimo – kad ir minimalaus – galimybė.
Anot sociologių išvadų, vaikams „įdomu apžiūrėti, matyti neįprastus dalykus, meno kūrinius, spalvas, atrasti detales”. Netikėtumas, įvairovė, paslaptis, kuriuos vainikuoja atradimo džiaugsmas – ideali terpė megztis sveikam vaiko ryšiui su knyga. Neatimkime šio džiaugsmo iš vaikų! Na, o darbuotojai turėtų būti tylūs, neįkyrūs (ir jokiu būdu – ne kontroliuojantys) asistentai šiame kely į pažinimą – „jiems reikalingi panardinanti patirtis, vaikų inicijuojamas žaidimas, leidžiantis vaikams kurti savo pasakojimus”, – pastebi tyrėjos.
Atsargiai, paaugliai
Pripažinkime, neretas vengiame sąlyčio su paaugliai, kurie atrodo it ateiviai iš mums nežinomo pasaulio. Bet… leiskime jiems kurti tą savo pasaulį bibliotekoje. Skirkime tik jiems tinkamą erdvę, leiskime jiems laisvai būti savimi: gerti kavą, gulinėti ar sėdėti, klausytis muzikos ar audio knygų, bendrauti ar skaityti… Padėkime jiems atrasti nuostabų paauglių literatūros pasaulį, nebūtinai atkeliavusį iš mokyklos programos. Pripažinkime, edukacinės programos nespėja reaguoti į šių dienų pasaulio pokyčius, įtraukti naujai leidžiamas, vertas dėmesio knygas. Ir tai – bibliotekos darbuotojų užduotis: neįkyriai jas „palikti” paauglių erdvėje, kad jie patys jas atrastų (vis dar tas pats geidžiamas atradimo džiaugsmas!).
Paaugliai – ne vaikai
Dėmesio ir pagarbos reikia abiems amžiaus grupėms, bet jų lūkesčiai mūsų ir aplinkos atžvilgiu skiriasi – reikia skirtingos pagalbos, svarbiausia – skirtingos aplinkos. Architektūrinės laboratorijos „Žaidžianti biblioteka”, kurią Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje organizuoja Architektūros kokybės vystymo asociacija su Vilniaus dailės akademija, metu būsimieji architektai atliko jaunųjų skaitytojų poreikių tyrimą pagal A. Clark sukurtą „Mozaikos” metodiką. Jie domėjosi, kaip pastarieji naudojasi biblioteka. Vėliau sociologės dr. Dalia Čiupailaitė-Višnevska ir dr. Veronika Urbonaitė-Barkauskienė atliko surinktų duomenų analizę. Paaiškėjo įdomūs dalykai.
Elektrėnų biblioteka vaikų akimis
Vaikai asocijuoja biblioteką su knygomis ir nori būti greta jų, jas rinktis, skaityti. Čia jie nori išmokti apie juos dominančius dalykus – per knygas ir edukacijas, jiems patinka kurti, meistrauti. Čia jie lankosi su tėvais, draugais, ir kartais nori būti drauge, o kartais – likti vienumoje su knyga. Įdomu, kad jų manymu, kompiuteriai dominuoja erdvėje (vaikų skaityklos) ir kelia didžiausią triukšmą – jaunieji skaitytojai norėtų turėti galimybę nuo jų atsitraukti. Jei abejojate, vaikams svarbūs yra estetika, dekoras, spalvos ir jie nori būti arti gamtos elementų.
Paauglių lūkestis
Paaugliams svarbus atskirumas, ypač nuo vaikų lankomų erdvių, taip pat galimybė nebūti stebimiems darbuotojų (privatumas). Bet tai nereiškia, kad jie nenori ryšio su bibliotekos darbuotojais. Priešingai, sociologės nustatė, kad jiems svarbus ryšys su bibliotekos darbuotojais – pojūtis, kad esi svarbus, matomas, pažįstamas, laukiamas.
Paaugliams kur kas mažiau nei tikėtasi svarbūs kompiuteriai ir kitos šiuolaikinės technologijos, esančios bibliotekoje: „Ateidavom, kai nebūdavo ką veikt, kai buvom maži. O dabar viskas, kas čia yra (t. y. kompiuteriai), yra ir namie”, – sako jie. Tiesa, kitos technologijos – VR, 3D spausdintuvas – žadina smalsumą, bet nėra gerai pažįstamos ar praktikuojamos, retai drįstama jas tyrinėti.
Estetikos klausimas paaugliams svarbus tapatinantis su erdve. Bibliotekoje paauglius erzina vaikiška estetika (Vaikų ir jaunimo skaitykloje), bet jie nesitapatina ir su suaugusiems svarbia simbolika (etniniais motyvais, liaudies kūryba ir pan.) arba šaltomis, tuščiomis, techniškomis erdvėmis (pvz., Išmaniosios erdvės estetika). Bibliotekos aplinkoje jie nori „minkštumo” ir jaukumo, jie vertina ir pastebi šiuolaikinį meną, neįprastus meninius sprendimus.
