JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Trimis šimtukais mokyklą baigusi Dovilė pataria baigiamųjų egzaminų pernelyg nesureikšminti

Trimis šimtukais mokyklą baigusi Dovilė pataria baigiamųjų egzaminų pernelyg nesureikšminti

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos studentė Dovilė Plukaitė baigusi vidurinę mokyklą turėjo plačias galimybes rinktis kokią tik nori profesiją. Brandos egzaminus ji išlaikė puikiai: lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos bei anglų egzaminuose ji surinko maksimalų įvertinimą – po 100 balų.

Baigusi mokyklą ji nusprendė sekti savo mamos medikės pėdomis ir įstojo mokytis medicinos, tačiau vos po poros metų atsidūrė kryžkelėje: pajutusi, kad medicinos mokslai visgi jos pernelyg nežavi, o ir neįtraukia, sulaukusi artimųjų palaikymo, ji kardinaliai pakeitė savo profesinį kelią – šiais mokslo metais tapo VDU Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos: logopedijos pirmakurse.

Sprendimą priėmė užtikrintai ir ramiai

Praėjus maždaug pusantrų metų nuo tada, kai įstojo į Vilniaus universitetą mokytis medicinos, Dovilės mama, įžvelgusi dukros abejones, vieną dieną lyg tarp kitko paklausė, gal jai būtų įdomu studijuoti, pavyzdžiui, logopediją? Tačiau dukra iki tol apie logopedijos studijas nebuvo pagalvojusi, taigi tokio varianto ir nesvarstė.

Viskas pasikeitė po to, kai Dovilė pasidomėjo Vilniaus universiteto organizuotu renginiu „Studentas vienai dienai” ir ten tarp siūlomų studijų programų ji išvydo logopediją. Paskaičiusi apie ją, iškart susidomėjo, nes pamatė, kad tai yra tarpdisciplininė specialybė, t.y. šios studijos apima ir lietuvių kalbą, ir psichologiją, ir pedagogiką, ir netgi iš dalies mediciną.

Sprendimą mesti medicinos studijas ir siekti kitos profesijos Dovilė priėmė ramiai: kadangi mediciną reikia mokytis iš viso apie 12 metų, tad dveji metai, praleisti studijuojant šį dalyką, neatrodė itin ilgas laiko tarpas. Be to, Dovilė buvo įsitikinusi, kad visą gyvenimą dirbti darbą, kuris ne prie širdies, nėra viliojantis pasirinkimas. Nepaisant to, kad Dovilės mama taip pat medikė, tiesa, dirbanti ne gydytoja ligoninėje, o klinikinių tyrimų srityje, ji sulaukė artimųjų palaikymo: tėvai kartojo, jog jeigu jauti, kad medicina nėra tau, drąsiai išeik ir ieškok savojo kelio.

„Prie mano sprendimo studijuoti logopediją neabejotinai prisidėjo ir artimųjų palaikymas. Keli žmonės tuomet pabrėžė, jog ši specialybė man tiktų, teigė, kad lengvai įsivaizduoja mane, dirbančią logopede. Taip pat patiko, jog būtent Vilniuje galėsiu studijuoti logopediją. Man atrodo, kad tikrai pataikiau su tokiu pasirinkimu”, – neabejoja D. Plukaitė.

Pasirinkta specialybė įpareigoja

Paklausta, kuo ją taip sužavėjo logopedija, Dovilė prisipažįsta: jai patinka, kad šiose studijose ji turi galimybę mokytis daug bendrųjų dalykų, t.y. psichologijos, pedagogikos, mokytis apie žmonių su negalia įtrauktį ir kt.

„Per šį dar trumpą studijų laiką supratau, kodėl įtraukusis ugdymas yra svarbus. Šiame kontekste išryškėja mano būsimo darbo svarba ir reikšmė: tai nėra tik ta situacija, kai pas mane į kabinetą ateis vaikas ir aš jį mokysiu taisyklingai ištarti vieną ar kitą garsą ar žodį. Šios profesijos prasmė kur kas didesnė ir platesnė”, – įsitikinusi VDU Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos studentė Dovilė.

Šiuo metu ji atlieka profesinę praktiką vienoje iš sostinės ugdymo įstaigų. Ten ji mokosi dirbti su vaikais: juos pažinti, priimti, suprasti, jiems pagelbėti, o tam būtinos ne tik žinios ir patirtis, bet reikia ir jautrumo, empatijos, kantrybės bei ryžto.

Dovilės nuomone, pasirinkta specialybė įpareigoja: logopedas visų pirma turi degti troškimu padėti žmonėms – tiek vaikams, tiek suaugusiems. Jis turi gebėti nė vieno nenuvertinti: net ir esant sunkiam atvejui, tikėti, kad žmogus gali pasiekti norimų rezultatų. 

„Žinoma, dirbant šį darbą svarbi ne tik kantrybė, bet ir gebėjimas rasti kompromisus, susitarti su vaikais, paskatinti juos dirbti, mokytis, žaisti, priklausomai nuo to, kokia tuo metu yra logopedo numatyta veikla. Itin svarbu mokėti bendrauti ir su vaiko tėvais – kartais tai taip pat yra iššūkis. Jei užduočiau sau klausimą, kokia pati norėčiau būti ateityje, tai turbūt svarbiausias dalykas man būtų kompetencija – kad būčiau gera specialistė, išmananti savo darbą, darbšti, kantri ir gebanti rasti ryšį su vaikais”, – sako pašnekovė.

Išlaikai egzaminus ir tuos balus pamiršti

Kad Dovilė yra kantri ir darbšti, rodo ir jos ligšioliniai pasiekimai – baigiamuosius valstybinius brandos egzaminus ji išlaikė gavusi net tris šimtukus. Paklausta, kas lėmė tokią sėkmę, ji skuba iškart paneigti, kad tokius rezultatus lėmė sėkmė: tai nuolatinio, kantraus ir nelengvo darbo mokykloje rezultatas.

„Man buvo svarbu kuo geriau mokytis. Sakyčiau, gal net per daug svarbu buvo gauti pačius geriausius įvertinimus, ypač 6-8 klasėse. Dėl to labai stengiausi. Vėliau įstojau mokytis į Vilniaus licėjų, kur mus labai gerai paruošė valstybiniams brandos egzaminams. Nepasakyčiau, kad baigiamieji egzaminai man buvo sunkūs. Kadangi tarp mano bendraklasių buvo nemažai tokių, kurie išlaikė egzaminus šimtukais – gavo jų po vieną ar kelis, šio fakto per daug nesureikšminu, tai man neatrodo kažkoks mistinis ar neįmanomas rezultatas”, – pabrėžia Dovilė.

Ką ji galėtų patarti moksleiviams, besiruošiantiems laikyti valstybinius brandos egzaminus? Studentė siūlo intensyviai padirbėti – kiek įmanoma užpildyti turimas žinių spragas.

„Siūlyčiau pasinaudoti mokytojų konsultacijomis, jei tokios teikiamos, arba mokytis savarankiškai. Kita vertus, pritariu minčiai, kurią pasakė vienas mano bičiulis: „Baigiamųjų egzaminų rezultatai bus įdomūs ir svarbūs tik universitetui ir tavo močiutei”. Iš tiesų taip ir yra – išlaikai tuos egzaminus ir pamiršti. Suprantu, kad tuo metu, kai baigi mokyklą ir artėja egzaminai, yra daug streso, tačiau patarčiau per daug egzaminų nesureikšminti – tai tik vienas iš etapų, kuris netrukus praeis”, – sako Dovilė.

Svarbu ieškoti įkvėpimo

Pašnekovė tiki tuo, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau visko ir suspėji padaryti, tačiau ji atkreipia dėmesį, kad ne ką mažiau svarbu rasti laiko ir laisvalaikiui, savo pomėgiams. Vidurinėje mokykloje ji septynerius metus skyrė muzikai – lankė Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą. Šiuo metu ji daug laiko skiria dalyvavimui visuomeninėje veikloje.

Dovilė yra Ateitininkų federacijos narė, taip pat neseniai jau antrai kadencijai perrinkta Studentų ateitininkų sąjungos valdybos nare. Mergina džiaugiasi, kad studijos VDU leidžia jai skirti laiko ir visuomeninei veiklai, ir sportui, ir įvairiems kitiems laisvalaikio užsiėmimams, tokiems kaip mezgimas, siuvimas ar kiti rankdarbiai.

„Gyvenime svarbu ieškoti įkvėpimo. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų esame savo gyvenime sutikę mokytojus ar mokytoją, kuris mus savo pavyzdžiu įkvėpė. Dėl tokių žmonių ir darbo su jais patirties galime pamatyti ir suprasti mokytojo profesijos prasmę ir svarbą. Mokytojai padeda mums formuoti vertybinį stuburą, taip pat įveikti krizes, kurių retam pavyksta išvengti per tuos ilgus mokymosi mokykloje metus. Pedagogo darbas, žinoma, nėra lengvas, nes reikia ir klasėje dirbti, ir ruoštis pamokoms, ir taisyti darbus, ir atlikti daug kitų užduočių. Todėl esu įsitikinusi, jog mokytojo darbas – ne kiekvienam”, – teigia Dovilė.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI