„Įsimylėjimas – tai informacijos stygius apie kitą žmogų”, – sako lytiskumougdymas.lt veiklos koordinatorius, lektorius Martynas Asakavičius, su kuriuo kalbamės apie besiplieskiančius jausmus ir kitus klausimus, kurie pradeda kirbėti žengiant į paauglystės amžių.
– Jau penkerius metus skaitote paskaitas vidurinės mokyklos mokiniams lytiškumo tema. Mokiniams ši tema svarbi, tačiau šeimose dažnai ji lieka apeita.
– Paauglystėje didelę įtaką savijautai daro lytinio brendimo metu besikeičiantys hormonai, patiriamas susižavėjimas ir įsimylėjimas. Atvykę į mokyklas visuomet bandome susipažinti su auditorija ir pateikiame klausimą – kas yra patyręs įsimylėjimą ar jautė simpatiją iš kito žmogaus. Praktiškai didžioji dauguma būna susidūrę su šiuo reiškiniu. Jei tarp penktų šeštų klasių tai dar pavieniai atvejai, nuo aštuntos – masiškai.
Svarbu kalbėti apie romantines būsenas, mokyti jas atpažinti, susižavėjimo, įsimylėjimo nelaikyti tikrąja meile, kad užvaldytas emocijų paauglys nesiimtų skubotų, neteisingų sprendimų, kurie gali turėti lemtingų padarinių, kainuotų ašaras, įsiskaudinimus…
– Teigiate, kad įsimylėjimas – tai informacijos stygius apie kitą žmogų…
– Tai – tiesa. Kai tik žmogų pastebime, susižavime juo, imame rinkti apie jį informaciją. Priklausomai nuo jos pobūdžio, jausmas gali stiprėti ir peraugti į įsimylėjimą.
Tada smegenis užvaldo dideli malonumo hormonų kiekiai, tampa sunku blaiviai mąstyti – imame romantizuoti žmogų.
Nors gerai vienas kito nepažįstame, nematėme vienas kito įvairiose situacijose, nesąmoningai ieškome bendrumų, sutapimų arba atitikmenų pagal nusipieštą išankstinį paveikslą. Ir kuo daugiau tų sutapimų randame, tuo jausmas stiprėja.
Ir tik vėliau, kai prie šios būsenos priprantama, dopamino bei kitų hormonų sumažėja, emocijos ima rimti, grįžtama į įprastą būseną. Tuomet ima ryškėti platesnis kito žmogaus paveikslas, kai galime pamatyti ir kitas puses, minusiukus, netobulumus, kurie gali erzinti, nepatikti.
– Vadinasi, nuleidžiate paauglius ant žemės? Tėvams gali būti sunku nuimti savo vaikams rožinius akinius ir atimti tikėjimą jausmu, kuris laikomas vienu gražiausių gyvenime.
– Taip, romantiką, tą, kurią sukūrė filmai, griauname. Ir manyčiau, kad ją reiktų griauti. Mūsų pasaulis super seksualizuotas. Kino pramonės ar internetinių serialų, visų mūsų influencerių nutapyti saldūs romantiniai santykiai kartais atitrūksta nuo realybės. Tad reikia grąžinti paauglį į ją ir parodyti, koks gyvenimas yra. Akcentuojame, kiek pastangos reikalauja meilės veiksmas, kiek rūpesčio, jėgų tenka įdėti ieškant kompromiso.
Svarbu žinoti, kokiomis intencijomis, kokio impulso vedamas kitas žmogus ateina į santykį, ar tu jam įdomus kaip asmuo, ar jis tik nori kūniškai tavimi pasinaudoti.
Rekomenduočiau kalbėti kaip yra ir nenuvertinti paauglių, kad jiems sugadinsime romantiką. Nereikia to bijoti. Paaugliai – protingi. Jie patys daug dalykų supranta, remiasi bendraamžių patirtimi, įgytomis žiniomis, galų gale jie anksčiau bręsta ir anksčiau susiduria su tomis temomis. Milžiniškame informacijos kiekyje tėvų pozicijos išsakymas padeda atsirinkti.
– Kaip į tai reaguoja patys paaugliai?
– Mano nuostabai ir džiaugsmui, paaugliams labai įdomios šios temos ir jie mėgsta girdėti taip, kaip yra. O jei dar pasitelkiamos iliustracijos iš realaus gyvenimo, savo, aplinkos patirties, jiems būna super įdomu. Kai kurias situacijas jie atpažįsta, paantrina, papildo… Taigi mano paskatinimas visiems nebijoti kalbėti, nebandyti apsaugoti, esą dėl to vaikas nenorės turėti antrosios pusės ar vaikų. Taip tikrai nenutiks.
Mes ir mokytojams rekomenduojame kalbėti su moksleiviais apie įsimylėjimą, susižavėjimą kad nebūtų įsiskaudinimų, nesusipratimų, kad jie neįsivaizduotų, kad tas žmogus, su kuriuo einu į santykį yra vienintelis skirtasis.
Paaugliai laukia patarimo, kaip elgtis nelaimingo įsimylėjimo atveju, kai jausmas vienpusis, kaip valdyti emocijas, kokia strategija tinkamesnė – ar puoselėti viltį, ar pamiršti, ar mintis sukti kita linkme.
– Kai skaitote paskaitas matote, kokios temos kokio amžiaus vaikus-paauglius domina?
– Penktose šeštose vyrauja domėjimasis brendimo, paauglystės temomis, emociniais ir fiziniais pokyčiais jos metu. Tiems nedideliems jauniems žmonėms, kuriems brendimas kaip tik prasidėjęs, reikia padėti suvokti, koks etapas artimiausiu metu jų laukia.
Jiems įdomu, kas vyksta ir su priešingos lyties asmenimis. Kalbame skirtingose grupėse, pavyzdžiui, su berniukais apie moteris, norime griauti mitus ar galimas patyčių tikimybes, ugdyti pagarbą.
Septintoje klasėje merginos jau pakankamai pabėgusios į priekį lytinio brendimo metu, palyginti su berniukais. Tai matome iš pokalbių, kuomet jos klausinėja apie romantinius santykius.
Aštuntoje klasėje draugysčių temos aktualios praktiškai visiems. Aštuntoje devintoje klasėje merginos pradeda pirmosios rodyti dėmesį vaikinams.
Amžiuje, kada draugystės dažnos, neišvengiamai atsiranda ir fizinis suartėjimas, todėl būtina kalbėti apie lytinius santykius, apsaugos priemones. Paaugliams įdomūs pokalbiai apie vaisingumą, kontraceptines priemones, taip pat tokias jautresnes temas, kaip neplanuotas nėštumas, abortas. Visi į tai įsitraukia aktyviai, tiek merginos, tiek vaikinai.
– Kaip manote, tėvams taip atvirai pasikalbėti – misija įmanoma? Kaip išvis tai daryti?
– Ši misija įveikiama daugumai tėvų. Jie galėtų ir turėtų būti tas pagrindinis informacijos šaltinis vaikams šiomis temomis. Kiek lengva tai daryti priklauso nuo tarpusavio santykių. Koks pasitikėjimas buvo nuo vaikystės, toks santykis bus ir paauglystėje.
Bet kuriuo atveju patarčiau šias temas gvildenti kiek įmanoma neutraliau. Pasiklausti, pasidalinti nuomonėmis, patarimais, bet nepamokslauti. Jei rūpi žinoti, ką paauglys galvoja, norisi prognozuoti jo elgesį, bet imtis šios temos sunku, nes prieš tai tokių pokalbių nebuvo, patariu neišradinėti dviračio. Tiesiog nutaikyti ramią progą, aplinką, kuri nekeltų papildomos įtampos, nepatogumų ir pradėti nuo paprasčiausių temų, paklausti, ką jis mano vienu ar kitu klausimu.
Galų gale šeimoje įprasti tokie momentai, kaip filmo žiūrėjimas vakare ar informacijos stebėjimas internetinėje erdvėje, tad galima tuo pasinaudoti ir pamačius vieną ar kitą situaciją paklausti nuomonės, ką paauglys apie tai galvoja…
Daugumai tėvų nepatogu kalbėti lytiškumo temomis ir šis nepatogumas iš jų persiduoda paaugliams. Jei tėvai prieitų paprastai, be išankstinės emocijos ir prabiltų kaip bet kuria kita tema, įtampos būtų mažiau.
Į ką dar svarbu atkreipti dėmesį, kad vaikas neturi jaustis tardomas, kamantinėjamas. Reikia neperspausti, kad jis neužsiblokuotų, nes gali būti sunku grįžti į atvirumą.
– O jei paaiškėja, kad paauglio nuomonė nesutampa su tėvų įsivaizdavimu?
– Mūsų nuomonė susigeneruoja ne iš niekur – ji yra aplinkos poveikio rezultatas. Tėvams paprastai sėkmingai pavyksta pasyviai perduoti savo požiūrį vaikams. Šeimos aplinkoje nevengiama išsakyti savo pozicijų, pakomentuoti, kas matoma viešojoje erdvėje ir vaikai tas replikas greitai pasigauna bei deklaruoja kaip savo.
Ypač jaunesnėse klasėse jaučiame, kad diskusijose apie tuos pačius lyčių vaidmenis ir kitais klausimais, vaikai iškart kala nuomonę, kuri dažnai ne jų pačių, o tėvų.
Bet taip, būna, kad tos nuomonės išsiskiria. Ir jei jos nesutampa su šeimos pozicija, vadinasi, ne šeima jas formavo, o kitas aplinkos dėmuo.
Paauglystė yra maištingas laikotarpis, kuomet bandoma susivokti, ieškoma savęs. Paaugliui svarbus patvirtinimo momentas. Kad jis būtų priimamas kaip atskiras individas, bet kartu neišsiskirtų iš bendros populiacijos. Bręstant didžioji dalis paauglių iš maištingų pozicijų išeina. Kai nuomonės skiriasi, rekomenduojame būti kantriems, nepamokslauti, nebandyti griežtai perkalbėti, tiesiog duoti laiko paaugliui susivokti.
