Tai neišvengiama. Vieną dieną vaikas prieina ir žiūrėdamas tyromis akimis suriečia tokį melą, kad atvimpa žandikaulis. Bet nepulkite bartis. Tai gan naudinga patirtis. Konsultuoja psichologė Erika Kern.
Asta (36 m.) netikėtai prasitarė, kad jos aštuonmetė yra nepataisoma melagė. Pasak mamos, mergaitė meluoja NUOLAT, net ir tada, kai melas jai nenaudingas. Pavyzdžiui, paklausta, pas kurią draugę eis, atsakys, kad eina aplankyti Audronės, bet iš tikrųjų eis į svečius pas Laurą, nors mama išleidžia ir pas Audronę, ir pas Laurą! „Matyt, ji tokia gimė”, – išsipasakojusi atsiduso mama. Ar tikrai melagiu… gimstama?
Su kolegėmis prie kavos aptarėme Astos istoriją. Vienos palaikė mintį, kad melagiu iš tikrųjų gimstama, kitoms atrodė, kad melą lemia aplinkybės. Kaip yra?
Ar girdėjote posakį – „Melas neegzistuoja, tik įvairios tiesos formos”? Jis iš dalies teisingas. Patologiniams melagiams neegzistuoja melo ir tiesos riba. Tiksliau tariant, jie „nepažįsta” tiesos, tik galimybę interpretuoti tikrovę dėl savanaudiškų tikslų. Kaip anksti vaikas pradeda suprasti, kad galima įvairiai interpretuoti tikrovę ir ja „žaisti”, taip pat sunku pasakyti. Gali būti, jog imasi gudrybių tam, kad išgyventų, kitais kartais siekdamas paprasčiausio saugumo.
To paties amžiaus, pavyzdžiui, keturių-penkių mėnesių kūdikiai, juk įvairiai reiškia savo poreikius. Norėdamas švelnumo ir meilės, vienas šypsodamasis kviečia suaugusiuosius jį priglausti, kitas graudžiai verkšlena, o trečias garsiai rėkia. „Meluoja” ne tik tas kūdikis, kuris garsiai verkia, bet ir tas, kuris šypsosi. Juk tas, kuris šypsosi, iš tiesų nesidžiaugia: jis tik daro tai, kas tėvelius priverčia pastebėti jo poreikį. Ir vienas, ir kitas kūdikis neranda kito būdo arba yra patyrę, kad kaip tik šis padeda pasiekti savo tikslą greičiausiai.
Vaikui švelnumo poreikis labai svarbus. Jei jis ilgai nepatenkinamas, gali būti, iš nevilties norisi žviegti, tačiau jei žviegimas niekada neduoda rezultatų, vaikas tiesiog nustos daręs net ir tai. Jis žviegia, nes taip prišaukia savo tėvus. Vadinasi, meluoja jau kūdikis.
Esu skaičiusi, kad melas „auga” kartu su geresniais mąstymo gebėjimais. Tačiau jis atsiranda, kaip suprantu, iš poreikio…
Jei poreikis iškreipti tikrovę atsiranda dėl to, kad įprastu būdu negali pasiekti savo tikslo, patenkinti poreikių, toks vaikas jaučiasi tikrai negerai.
Bet grįžkime prie besišypsančio kūdikio. Beveik akivaizdu, kad kūdikis myluojamas beveik nuolatos. Tad negalime sakyti, kad jis meluoja šypsodamasis, nes kitaip negali pasiekti savo tikslų. Jis tiesiog jau išmoko, kad galima žavinga šypsena priversti tėvelius šokti pagal savo dūdelę ir taip pajausti ne tik švelnumą, tačiau ir galią.
Tiesa, kad kuo žmogus protingesnis, tuo jis gali būti geresnis melagis.
Kiekvienas vaiko elgesys turi savo tikslą. Kokių dar tikslų, be poreikių patenkinimo, turi melagėliai?
Jei kalbame apie melavimą žodžiu, tai akivaizdu, kad vaikas išmoksta, užuot pasakęs vieną tiesą, sakyti kitą ir sulaikyti savo norą išsipasakoti. Gebėti ir galėti meluoti yra labai didelė patirtis – taip vaikas pajunta savo galią suaugusiesiems (mama patikėjo, mama susinervino, pradėjo pykti ir t. t.). Galios siekiame mes visi. Kad visai nemeluotų, pirma, vaikas turi augti visuomenėje, kurioje melo nėra. Tačiau tėvai vaikams meluoja nesustodami. Netikite? Keli pavyzdžiai: „Mamytė neturi pinigėlių, todėl negali nupirkti tau ledų”, „Mamytė jau nori miego” ir kt. Į klausimą, kodėl vaikas meluoja, paprasčiausias atsakymas yra toks: „Nes to jį išmokėte.”
Na, pamelavo. Pavyzdžiui, trimetis išpiešė kreidele sienas, bet sako, kad ne jis. Ką daryti, kaip reaguoti? Kaip parodyti, kad meluoti nėra gražu, bet ir neišmušti drąsos… įsivaizduoti? Juk vaiko vaizduotės pasaulis – irgi melas…
Jei norite parodyti, kad meluoti negražu, patys liaukitės tai daryti. Juk negražu. Pirmiausia siūlau tėvams atlikti tokį pratimą: stebėkite save ir suskaičiuokite, kiek kartų per dieną šiandien „nekaltai” pamelavote vaikui. Darykite pratimą kasdien visą savaitę. Jei visą savaitę nemelavote, greičiausiai meluojate net sau, todėl kartokite užduotį iš naujo. Jei pykstate skaitydami šias eilutes, greičiausiai esu teisi sakydama, kad meluojate net patys sau. Antra pratimo dalis – „nenurašykite” visų savo melų „dėl vaiko gerovės”. Pagalvokite iš naujo: kaip galėtumėte nemeluoti, bet nenusileisti vaikui. Pavyzdžiui, sakote: „Neturiu pinigėlių ledams.” Tačiau vienai porcijai pinigų turbūt tikrai sukrapštytumėte? Greičiausiai neperkate ledų, nes manote, kad vaikams jie nesveika. O jeigu pabandytumėte nemeluoti ir sakytumėte: „Negaliu pirkti šiandien ledų, nes tai nesveika”? Galite tiesiog pasakyti: „Ne, šiandien nepirksime ledų” – ir jokių ilgesnių komentarų.
Jei tėvai nori, kad vaikas laikytųsi tam tikrų moralinių vertybių, jos turi būti bendros visai šeimai – ne tik vaikui.
Pratimas truks savaitę. Ką daryti šiandien su apsimelavusiu trimečiu?
Paaiškinsiu, kodėl jis meluoja ir ką daryti, bet pirmiausia pakalbėkime apie mamą. Kodėl jai taip svarbu, kad vaikas nemeluotų? Argi taip norisi parodyti, kad meluoti negražu? Manau, trimečiui svarbiau suprasti, kas jam naudinga, o kas ne. Meluoti turėtų būti nelabai naudinga, nes tai nelabai veikia, t. y. meluosi ar nemeluosi, visi supranta, kaip iš tiesų buvo. To pakanka, kad vaikui nelabai norėtųsi meluoti. Tačiau jei verčiate vaiką prisipažinti ar bent jau norite, kad pasakytų tiesą, jūs nukrypote nuo auklėjimo tikslų ir rodote savo galią, t. y. tėvams svarbiau yra parodyti, kas namuose nustato taisykles, nei tai, koks žmogus atžala užaugs. Liaukitės vaiką versti sakyti tiesą, kai jis pamelavo. Kovoti reikia ne prieš melą, o už tiesą. Siekti ne kad vaikas nemeluotų, o kad nebijotų, nesigėdytų sakyti tiesos. Tiesos sakymas turi būti naudingesnis nei melas.
Ką sakyti sienas išpaišiusiam melagėliui? „Hm, tai štai kaip…” – ir patylėkite. O tada: „Nagi, imkime ir pabandykime nušveisti sieną kartu.” O tada savo mažajam dailininkui parūpinkite didelių lapų ir priklijuokite juos tokioje vietoje, kuri turi ribas – ant šaldytuvo, durų ar vaiko kambaryje. Tokiame aukštyje, kad lengvai pasiektų. Nusiveskite vaiką prie lapo ir paprašykite, kad nuo šiol pieštų ant jo ir pasakytų, kai jau norės jį pakeisti. Taip padarysite du gerus darbus – savo mažajam dailininkui parūpinsite erdvę ir nemenkindami parodysite, kad labai gerai žinote, jog jis išpaišė sienas ir nenorite, kad tai pasikartotų. Vaikas dažnai meluoja tik dėl to, kad bijo savo tėvų. Tačiau jis neturi bijoti, jei mes, jo tėvai, norime užauginti gerą žmogų.
Tyrimai rodo, kad dažniau meluoja tie vaikai, kurių intelektas yra aukštesnis, todėl ateityje jie turės geresnius socialinius įgūdžius, bus lyg ir „lengvesni”, nors šiandien su melagėliais nelengva. Tai gal meluoti nereikia neleisti?
Leisti ar neleisti yra galios ir kontrolės sąvokos. Vaikai turi augti saugiomis ir ribas turinčiomis sąlygomis, o ne muštruojami ir kontroliuojami.
Melas yra priemonė tikslą pasiekti. Jei vaikas stengiasi išvengti mūsų pykčio, tai už ką gi jį reikėtų bausti? Dažniau meluoja tie vaikai, kuriems melas teikia naudos. Žemesnio intelekto prasčiau meluoja, todėl melas jiems mažiau naudingas. Taip pat tiesa, kad meluoti geriau gali tie žmonės, kurie turi geresnius socialinius įgūdžius. Jie geriau gaudosi, kur, kada ir ką meluoti. Vienintelis būdas padėti žmogui nemeluoti – parodyti, kad tiesa jam naudingesnė. Ne įrodyti, o parodyti.
Jei savo vaikams naudojate fizines bausmes ir norite, kad jie nemeluotų, aš jums padėti negalėsiu. Tokiu atveju melas – tai atsakas, padedantis vaikui susigrąžinti šiek tiek galios.
Tad bendra tėvų pozicija, kai vaikas meluoja, turėtų būti bandymas suprasti, kodėl jam prisireikė melo. Tarkime, vaikas, užuot nuėjęs į būrelį, po pamokų žaidė pas draugą kompiuteriu. Pasigilinkite, gal būrelis iš tiesų ne visai tinkamas, o gal kiti vaikai nepriima jūsiškio į savo grupę ar net iš jos išstumia. Gal vaikas jaučiasi ne toks gabus kaip kiti? Gal yra ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, toje vietoje nešvarus WC. Vaikas gali vengti „nesmagių” vietų ar tam tikros veiklos dėl daugybės priežasčių ir geriau išmokti klausytis ir klausti nevertinant ir nepamokslaujant, kad galėtume tikrai padėti.
Kaip išgyventi melą?
Melas – tai būdas siekti tikslų. Net jei būtų įmanoma sustabdyti vaiką, kad nemeluotų, pavyzdžiui, jį įbauginus, tai neduotų rezultatų, nes jis jaustųsi visiškai bejėgis, t. y. nesugebantis dalyvauti gyvenime ir prie jo pritapti. Jeigu jūsų vaikas labai daug meluoja, ieškokite priežasčių, o ne bandykite išguiti melą.
Dauguma meluoja iš baimės. Rečiau – siekdami naudos ir manipuliuodami. Toje šeimoje, kurioje vaikas meluoja iš baimės, smarki tėvų reakcija į melą tik patvirtins, kad geriau yra meluoti. O šeimoje, kurioje vaikas manipuliuoja, ko gero, yra ir daugiau manipuliavimo, todėl reikėtų gydytis visai šeimai arba susitaikyti su tuo, kad obuolys nuo obels netoli rieda.
Ar gali būti tiesa, kad vaikas iš prigimties yra melagis?
Ne, jis toks negimė. Negaliu pasakyti, kodėl mergaitė, apie kurią papasakojote pokalbio pradžioje, meluoja. Galiu tik spėlioti. Kodėl mergaitei taip svarbu, kad mama nežinotų, su kuo ji leidžia laiką? Mergaitė nenori, kad mama viską apie ją žinotų. Taip gali būti dėl daugybės priežasčių. Gali būti, kad mama per daug kišasi į mergaitės gyvenimą, reguliuoja ar interpretuoja jos santykius su draugėmis; gali būti, kad tiesiog nesupranta dukters, juos neteisingai supranta ir neteisingai reaguoja į vidinius išgyvenimus, tuomet melas naudingas, nes neteisinga mamos reakcija į melą mažiau skaudina dukterį. Gali būti, kad mergaitė tyčia meluoja taip, jog mama lengvai melą „pagautų”: taip kovoja su mama ir ją nugali – apgaudama.
Yra ketvirtas variantas, kuris, tikiuosi, klaidingas: mergaitė auga aplinkoje, kurioje visi vieni kitiems nuolat meluoja.
Kodėl taip jautru vaiko melas?
Būti apgautam yra vienas sunkiausių išgyvenimų. Sveikų žmonių santykiai pagrįsti pasitikėjimu. Jei norime išlikti kaip bendruomenė, visuomenė ir apskritai žmonės, privalome pasitikėti vienas kitu. Melą vertinkite kaip požymį, ne kaip ligą. Jis gali rodyti, kad jūsų ir vaiko, o gal ir pačios šeimos santykis negeras. Jei norite padėti savo vaikui, pirmiausia padėkite ir sau.
