Evelinos atsiųstoji žindymo istorija visai nepanaši į iki šiol mūsų publikuotąsias. Drąsios mintys, kurias ir siūlome paskaityti.
Siunčiu Jums savo žindymo istoriją, tikėdama, kad priimate ir kitokį požiūrį…
Nesu iš tų, kurios, perskaičiusios garsaus ginekologo knygoje “faktą”, kad cezario pjūviu gimę vaikai tampa serijiniais žudikais, moka jam pinigus ir lanko jo kursus.
TAIP PAT SKAITYKITE:
3 idėjos sveikiems ir skaniems vaikų pusryčiams
Kaip surengti linksmiausią vaikišką gimtadienį?
Taip pat įtariai vertinu “mamyčių” žurnalus, kuriuose vyras aiškina, kad VISOS turi pieno. Neturi? Na, tai įsigykite mano knygą! Prieš gimdymą ramiausiai nuėjau į vaikų prekių parduotuvę apžiūrėti mišinukų pasirinkimo, jei prireiktų. Galiu pasirodyti nepopuliari, bet pati žindymo idėja ir procesas man neatrodė mielas.
Kad dėl žindymo reikia TAIP stresuoti, sužinojau iš savo palatos draugės, kuri, iš alkio klykiant naujagimei, o jai raitantis iš skausmo, bet kokia kaina norėjo žindyti (o dar kur spaudimas iš vyro pusės!). O kaip buvo man? Ogi taip…
Gimdžiau ligoninėje, garsėjančioje puikia technika, bet prasta priežiūra po gimdymo.
Gimdymas buvo sunkus, mergytė svėrė daugiau nei 5 kg, jos nežinia kodėl nepaguldė ant krūtinės (galbūt dėl to, kad man buvo labai silpna). Vyras ir mama paprašė ją nakčiai atskirti nuo manęs, nes buvau “ne šioje žemėje”. Ramiai į ausis įsikišau kištukus ir užmigau: juk skaičiau, kad pirmą dieną naujagimis nėra alkanas.
Kitą rytą seselė skubiai įneša mergytę, grubiai paguldo į lovytę, išrėžia: “Vaikas nori valgyt” ir staigiai neria lauk. Aš lieku viena su susiraukusia dukryte, prisidėti prie krūties nemoku (nors buvau keliuose kursuose, visgi tai tik teorija). Daviau mišinuko, nes nebuvo net priešpienio. “Vietinė” pagyvenusi seselė ateina antrą ar trečią parą, pamaigo krūtis, taria: “Keista, kad nėra pienuko, būna, kad jis atsiranda ir šeštą dieną, maitinkit mišiniu”. Pamoko tik paspaudyti krūtį ir išeina.
Maitinau.
Ir kaskart eidama į “virtuvėlę” (dėl kraujo grupių konflikto ligoninėje teko praleisti šešias dienas) jo prašyti jaučiausi lyg darydama nusikaltimą prieš kūdikį. Ten girdžiu: “O tai ko nemaitinat?”, bet padėti niekas nepasisiūlo.
Grįžom namo, bandžiau maitinti krūtim, pienuko po truputį atsiranda, bet kūdikiui pradėjo pūsti pilvuką. Ką jau kalbėt apie spenelių skausmus… bet tai menka bėda. Iš mano meniu iškrenta duona, pieno produktai (mano meniu sudarę turbūt du trečdalius maisto), daržovės, vaisiai, kepta mėsa. Pradedu maitintis tik bandelėm, sausainiais, kartais mamos išverdamu troškiniu. Per du mėnesius nukrinta 18 kg. Nuojauta, kad žindyti bus ne maloniausia, pasitvirtina.
Miegant po kelias valandas ir taip “maitinantis” ima suktis galva.
Išbandau dviejų firmų pientraukius – pienuko nedaugėja. Skambinu pažįstamos rekomenduotai akušerei, sakau, kad su pientraukiu ištraukiu gal 20 ml pienuko, ir gaunu atsakymą, kad man padėti negalima. Vaikas nekenčia krūties, klykia. Skambinu kelioms mamoms savanorėms – neatsako. Vis labiau pradedu pratintis prie minties, kad gal dukrytei geriau turėti pavalgiusią ir jos neišmesiančią mamą nei nusilpusią.
Kurgi! Nukeliavus pas neurologę, endokrinologą (!), juntu spaudimą vėl maitinti krūtimi. Vėl skambinu savanorei, siunčiu jai video įrašą, kaip mažylė apžioja krūtį, gaunu pastabų. Taip pat paliepimą žadinti dukrytę naktį (na, jau ne, mūsų miegas – šventas!) bei jai susinervinus kišti krūtį, o ne čiulptuką (na, taip, pratinkim liūdintį žmogų eiti į šaldytuvą…) Vaikas vis labiau nekenčia krūties, o dėl tų kelių lašiukų, kurie dar likę, valgau tik kelis produktus.
Galų gale vieną penktadienio vakarą, dukrytei sulaukus dviejų mėnesių, pasigaminau sau salotų su česnaku, įsipyliau kefyro ir su vyru atšventėm grįžimą į skanų gyvenimą! Kurį laiką graužė sąžinė (ach, tas spaudimas…), bet po to abi tapom ramesnės ir laimingesnės.
Domėjausi naujausiais tyrimais apie mišinukus, jie sako, kad skirtumo vaikų sveikatai nėra (tą patį girdėjau iš pažįstamos pediatrės), o visų išgirti mamos pienuke esantys imunitetą stiprinantys elementai pereina tik per kraują (placentą), o ne per skrandį, geriant pienuką.
Pamąstymui
Jeigu kada nors turėsiu kitą leliuką, prisiminsiu, kad:
– Pagalbos žindyti reikia reikalauti tik gimus kūdikėliui, neužleisti to… Galbūt pasamdysiu akušerę, kad man padėtų, nes su dukryte gautos “pagalbos” taip pavadinti neapsiverčia liežuvis;
– Svarbiausia gerai jaustis, tvirtai stovėti ant kojų, nes nuo to priklauso kūdikio saugumas (kodėl pas mus, skirtingai nei užsienyje, po gimdymo iš ligoninės neskambinama ir nesiteiraujama, kaip jaučiasi MAMA?);
– Kas geriausia vaikučiui IR man, žinau tik aš;
– Artumas leliukui suteikiamas žiūrint į jo akytes ir bendraujant (gaila tų, kurios tai gali daryti tik maitindamos krūtimi);
– Niekada nebūsiu viena tų mamų, kurių akys apsipila ašaromis žiūrint į mišinių lentynas, kurios taip nepasitiki savimi, kad pasiduoda pranašesnėmis norinčių pasijusti moterų kritikai (kalbu apie įvairaus plauko komentuotojas, ne apie šaunias savanores).
Mielos mamos, kūdikis turi teikti laimę, jis jaučia jūsų emocijas, jos ir jūsų rodomas švelnumas, kaip rodo tyrimai, yra daug svarbesnės nei maistas. Išdrįskit jaustis laimingos, rūpinkitės savimi – taip nepastebimai pasirūpinsite ir kūdikiu. Ar su mamos pienuku, ar su mišinuku – vaikas valgydamas (ir ne tik) turi jausti jūsų ramybę, pasitikėjimą savimi, meilę – kertinius dalykus, kurie kuria jo saugumo pojūtį. O šis kuria harmoningą asmenybę. Juk tai galų gale svarbiausia.
Evelina
Rugpjūčio 1-7 dienomis minima Tarptautinė žindymo savaitė. Šių metų šūkis: „Žindymo parama: arčiau mamų”. Jeigu ir jūs susidūrėte su žindymo sunkumais, kuriuos įveikėte, laukiame Jūsų pasakojimų el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Dalinkimės patirtimi ir įkvėpkime viena kitą! Istorijų konkurso sąlygas rasite čia.
