Kaip pastebėti, kad vaiko organizmui trūksta geležies? Ar kraujo tyrimas yra vienintelis diagnostikos būdas? Ką daryti, jei paaiškėja, kad geležies visgi trūksta?
Beveik pusei nėščiųjų pasireiškia geležies trūkumas
TIESA
Taip, apie pusei nėščiųjų pasireiškia geležies trūkumas, kadangi nėštumo metu geležies poreikis padidėja dvigubai, o ne visos būsimos mamytės šio mikroelemento su maistu gauna pakankamai.
Augdamas vaisius visas jam reikalingas medžiagas ima iš mamos organizmo, dėl to nėščiajai jų prireikia gerokai daugiau, nei nesilaukiant kūdikio.
Kai kurių mikroelementų netenkama ir tuo atveju, jei nėštumo metu vargina vėmimas. Geležis vaisiui būtina formuotis kraujui ir gyvybiškai svarbiems organams (smegenims, raumenims, kepenims ir kt.).
Jei geležies trūksta nėščiajai, jos dažnai trūksta ir vaisiui – tai padidina riziką gimti per anksti
TIESA
Nėščioji vaisiui – tai statybinių medžiagų, reikalingų jo organizmo kūrimui, rezervuaras. Jei mamos organizmas turi ir gauna per mažai geležies – vaisiui taip pat jos gali neužtekti. Viena iš geležies stokos pasekmių – deguonies trūkumas. Kai besiformuojantys gyvybiškai svarbūs organai patiria deguonies badą, gali sutrikti jų vystymasis, o išeitimi gauti daugiau deguonies gali tapti išėjimas į „atvirą pasaulį” anksčiau laiko.
Kūdikiams negali trūkti geležies, nes prieš gimdami ją pasiima iš mamos organizmo, o gimusieji geležies gauna su motinos pienu
MITAS
Taip, visas medžiagas (geležį taip pat) vaisius ima iš mamos organizmo. O nėščiosios kūnas geriau nuskriaus būsimą mamą, bet ne vaiką – vaisiaus visavertis vystymasis yra prioritetas. Kaip jau komentavome ankstesniame teiginyje, mama gali turėti nepakankamai šių atsargų, todėl geležies gali trūkti ir vaisiui. Tokiu atveju jis jau gims su geležies trūkumu. O daugelį medžiagų atidavusios mamos piene geležies gali būti taip pat nepakankamai.
Be to, kūdikiams geležies gali pritrūkti ne tik dėl mamos geležies stokos, bet ir dėl ypač spartaus augimo bei kūno masės prieaugio pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Tokiu atveju mažyliui rekomenduojama duoti papildomai kūdikiams skirtų geležies preparatų, ir verta pasidomėti, kurie jų yra saugesni ir geriau toleruojami.
Jei hemoglobino koncentracija bendrame kraujo tyrime atitinka normą, reiškia – viskas gerai, geležies gaunama pakankamai
MITAS
Jei hemoglobino koncentracija jūsų ar jūsų vaiko bendrame kraujo tyrime atitinka normos ribas, dar nebūtinai reiškia, kad užtenka geležies. Beje, geležies kiekis kraujyje per dieną svyruoja priklauso nuo to, ką ir kada valgėte, gėrėte, kokiomis ligomis sirgote. Geležies atsargos organizme kaupiasi kepenyse ir blužnyje baltymo feritino bei hemosiderino pavidalu.
Kai trūksta geležies, ji imama iš šių atsargų. Todėl kurį laiką geležies stoka gali būti nenustatoma vien iš hemoglobino tyrimo, nors jos požymiai jau juntami – organai nepakankamai aprūpinami deguonimi ir pradeda trikti jų funkcijos – svaigsta galva, juntamas silpnumas, nuovargis. Bendrasis kraujo tyrimas neparodo, kada pradeda sekti organizmo geležies atsargos. Bet atliekant feritino tyrimą galima laiku nustatyti artėjančią anemiją.
Jei nustatomas feritino kiekis yra mažesnis nei 20 μg/l, tai gali rodyti, kad geležies atsargos organizme yra nepakankamos. Mažakraujystė arba geležies stokos anemija išsivysto tada, kai geležies atsargos organizme visiškai išsieikvoja. Pernelyg mažas hemoglobino kiekis kraujyje – tai sunki mažakraujystė ir gyvybei pavojinga būklė.
Geležies stokojantys vaikai būna išbalę ir silpnesni, bet rimti sutrikimai pasitaiko retai
MITAS
Yra daug geležies stokos rimtų grėsmių. Jei geležies kiekis nepakankamas, gaminasi per mažai raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) – gali išsivystyti mažakraujystė (anemija), organizmui sunkiau funkcionuoti.
Esant geležies stygiui, įsijungia žmogų alinantis kompensavimo mechanizmas: paspartėja kraujo apytaka, labiau apkraunama širdis, kenčia smegenys, raumenys, pradeda silpti imuninė sistema. Dėl to padidėja infekcinių ligų rizika.
Iš pradžių mažakraujystė gali nepasireikšti jokiais simptomais, todėl net apie pusę sergančiųjų gali nežinoti, kad jų organizmui trūksta geležies. Jeigu geležies trūksta jau kūdikystėje, tai gali bloginti tolesnį vaiko vystymąsi – lemti pažintinių funkcijų bei elgesio ir dėmesio sutrikimus, nuolatinį nuovargį, prastesnį mokymąsi.
Yra duomenų, kad ankstyvoje vaikystėje sirgusiųjų anemija intelekto koeficientas yra maždaug 10–15 taškų žemesnis, palyginti su nesirgusiais vaikais. Taigi geležies stokos žala gali būti negrįžtama. JAV mokslininkų nustatyta, kad vaikai, kuriems papildomai buvo duodama geležies preparatų, savo bendraamžius lenkė ir fiziniais, ir psichiniais gebėjimais.
Paauglystė – dar vienas gyvenimo laikotarpis, kai dažnai pasireiškia geležies trūkumas
TIESA
Augančiam vaikui geležis gyvybiškai reikalinga, nes nuo jos priklauso gera smegenų, širdies, plaučių ir visų kitų organų raida ir veikla.
Paauglystėje tiek ūgis, tiek svoris ima augti daug greičiau. Paaugliams geležies gali stigti ne tik dėl per greito augimo, bet ir intensyvaus sporto, o paauglėms mergaitėms – prasidėjus menstruacijoms ar laikantis alinančių dietų.
Reikia nepamiršti, kad pakankamas geležies kiekis yra būtinas ir sklandžiam smegenų darbui bei dėmesio koncentracijai mokantis gimnazijoje ir tikintis už kelių metų įstoti į norimą aukštąją mokyklą.
Grėsmingų geležies stokos pasekmių yra daug: deguonies badas organizme, imuniteto susilpnėjimas, širdies veiklos ir kraujotakos sutrikimai, nervų sistemos sutrikimai, virškinimo sistemos pažeidimai ir kt.
TIESA
Deguonies tiekimas į audinius tiesiogiai priklauso nuo geležies kiekio kraujyje, nes deguonis jungiasi su hemoglobinu, o geležis yra svarbi hemoglobino dalis.
Jei organizmui trūksta geležies – trūks ir deguonies. Ir kuo labiau jų trūks, tuo pasekmės gali būti rimtesnės. Geležis dalyvauja daugelio imuninės sistemos palaikymui būtinų medžiagų sintezėje. Kai trūksta geležies, sutrinka imuninės sistemos funkcijos – tada vaikai ar suaugusieji greičiau suserga įvairiomis infekcijomis.
Stokojantys geležies kūdikiai būna pablyškę, odelė primena vašką, gali padidėti kepenys, blužnis. Vaikučiai tampa neramūs, prasčiau valgo, nepriauga svorio.
Vyresniems vaikams gali pasireikšti bendras raumenų silpnumas, pablogėti apetitas, kamuoti nuovargis, prasta nuotaika, atsirasti poreikis valgyti kreidą, dantų pastą, smėlį, kitus nevalgomus organinius dalykus. Kai stokojama geležies ir deguonies, širdis ima greičiau varinėti kraują, kad tokiu būdu greičiau deguonis pasiektų gyvybinius organus – tai vargina kraujotakos sistemą, gali sutrikti širdies ritmas.
Smegenys ir visa nervų sistema taip pat veikia blogiau – sunku koncentruoti dėmesį, padidėja irzlumas ir dirglumas, blogėja pažintinės funkcijos, ir pažeidimai gali būti negrįžtami. Kenčia ir virškinimo sistema, gali pasikeisti ir uoslė, atsirasti žaizdelės burnos gleivinėje, slinkti plaukai, trūkinėti nagai, sausėti oda ir atsirasti daug kitų negalavimų… Ir jei nebus atstatomas reikalingas geležies kiekis kraujyje, tos blogosios pasekmės niekur nedings, o tik gilės.
Blogas vaiko apetitas gali būti įsisenėjusios geležies stokos požymis.
TIESA
Atrodytų, jei organizmui trūksta geležies, turėtų norėtis daugiau valgyti geležimi turtingo maisto ir tokiu būdu gauti šio mikroelemento. Bet taip nėra, jei mažakraujystė yra pažengusi. Ilgą laiką geležies stoką patiriančių vaikų apetitas būna blogas, nes pažeidžiamos žarnyno gleivinės ląstelės. Gali atsirasti ir centrinės nervų sistemos pažeidimų, kai sutrinka aklio bei skonio suvokimas. Vienas pirmųjų pokyčių, kurį tėvai pamini pagerėjus nuo anemijos gydomo vaiko būklei – kad jų mažylis ėmė geriau valgyti.
Skirtingi geriamieji geležies junginiai (pvz., geležies bisglicinatas, sulfatas, gliukonatas, fumaratas ir kt.) yra skirtingai pasisavinami ir toleruojami.
TIESA
Skirtingų geležies junginių pasisavinimas ar biologinis prieinamumas (kokia išgerto preparato geležies dalis pateks į kraujotaką) gali skirtis, pavyzdžiui, nuo 27 proc. iki 91 proc. Kuo geriau geležies preparatas pasisavinamas, tuo veiksmingiau jis atkurs hemoglobino ir feritino koncentraciją kraujyje ir sukels mažiau šalutinių poveikių (rečiau pasitaikys pykinimas, vidurių užkietėjimas ar pūtimas, dantų pajuodavimas ir pan.).
