Yra situacijų, kai vaiko elgesys išveda iš kantrybės, ir mama ar tėtis supyksta taip, kad vėliau dėl to patiems būna gėda. Ką daryti tokiu atveju, kai apėmus emocijoms, prieš mylimą vaiką norisi pakelti ranką, pataria specialistė.
Mama klausia:
„Jau tris mėnesius auginu įvaikintą 1,5 metų vaiką. Kaip suvaldyti mano pykčio “priepuolius”, kai nebetenku kantrybės? Ką patartumėte pykčio akimirką daryti? Atrodo, kad galėčiau vaikutį net primušti, o iš tikrųjų labai jį myliu, ir jis puikus vaikas. Labai bijau sužaloti savo vaikutį, todėl labai prašau patarkite – ką daryti?”
Atsako psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė.
Turėtų būti baisu jausti tokius stiprius negatyvius jausmus mylimam sūnui. Emocijos intensyvumas ir agresyvūs impulsai gali nemaloniai nustebinti, tačiau iki šiol jūs juos sėkmingai suvaldydavote. Tai yra rimtas pagrindas tikėtis, kad ir toliau juos kontroliuosite, niekam nepadarydama žalos. Nepaisant to, galiu suprasti, jog tokia padėtis kelia daug įtampų ir kainuoja nemažai energijos. Gerai, kad ieškote pagalbos.
Situaciją palengvintų žinios apie vaikų raidą bei tėvystės įgūdžių lavinimas. Svarbu prisiminti, kad iki trečiųjų gyvenimo metų vaikai nemoka manipuliuoti. Jie tik nuoširdžiai trokšta patenkinti savo natūralius poreikius: pažinti aplinką, patirti artumą ar autonomiją.
Galiausiai jie patys dar nepajėgūs palaikyti paros ritmo, patenkinti fiziologinių poreikių: laiku pavalgyti ar atsigerti, užmigti, kai yra pavargę ir keltis, kaip jau pailsėjo…
Visur jiems reikia mūsų pagalbos. Kai kurie jautrūs mažyliai į bet kokius pasikeitimus bei rutinos pokyčius reaguoja ašaromis, pasipriešinimu. Ir visas jų emocijas tenka atlaikyti mums – tėvams. Reikia pripažinti, kad tai – sunkus darbas, kuris reikalauja daug kantrybės ir atjautos, savęs, savųjų poreikių ir norų atsižadėjimo. Kad galėtumėte visa tai atlikti, jums (kaip ir visiems būnantiems su vaikais) reikalingas, galimybė pabūti sau ir dėl savęs. Pirmasis mano patarimas ir būtų – atrasti laiko sau, pailsėti, pabūti su savimi.
Kontroliuoti savo pyktį, ugdyti kantrybę ir pakantumą, pagarbą asmenybei, mokytis brėžti ribas, nustatyti taisykles ir jų laikytis – svarbūs iššūkiai, su kuriais susiduria daugybė tėvų.Psichologė Jurga DAPKEVIČIENĖ
Taip pat būtų prasminga išsiaiškinti, kokiose situacijose jūsų pyktis yra stipriausias? Kokie vaiko poreikiai jus suerzina? Gal būti, kad čia slypi jūsų pačios vaikystės nebaigtos situacijos, nepriimtos emocijos. Gali būti, kad nesąmoningai atkartojate savo vaikystės santykį su auklėjančiu asmeniu: jei vaikystėje buvo blokuotas savarankiškumas ar autonomija, gali iškilti nepakantumas šioms reakcijoms.
Jei tėvai neleido laisvai išreikšti smalsumo ir tyrinėti aplinkos, tikėtina, kad būtent šios reakcijos sukels pyktį. Išgyvenus, įsisąmoninus ir perdirbus šias patirtis, pykčio reakcijos turėtų susilpnėti ir net visai išnykti.
Jei jaučiate užplūstant pyktį, pasistenkite pasitraukti iš situacijos: trumpam išeikite, o jei to padaryti negalite, valingai nukreipkite dėmesį į visiškai kitą sritį, nesusijusia su vaiku: paskambinkite draugei, pagalvokite, ką šiandien malonaus sau padarėte ar dar padarysite.
Nepamirškite, kad jūs vaikui – visas pasaulis, jis jums – tik viena labai svarbi pasaulio dalis.
Tinkamai priimdami, įsisąmonindami ir nukreipdami agresyvius impulsus, mokome savo vaikus juos valdyti. „Pavyzdys – tai ne vienas iš auklėjimo metodų, tai – vienintelis metodas” – sakė Montenis ir panašu, kad buvo teisus.
Neabejokite, sūnus jus stebi, jis iš jūsų mokosi. Aišku, kad kartais tai labai vargina. Sunku būti sąmoningam ne vien už save, bet ir už mažą žmogų, kuris kaip kempinė geria jūsų reakcijas ir formuoja savąsias. Ir vis dėlto, suvokimas, kad viskas ką sakote ir darote yra jūsų pavyzdys sūnui kartais tampa stipriu motyvu kalbėti ir elgtis kitaip – taip, kaip norėtumėte, kad vaikas elgtųsi.
Papildomų žinių apie vaiko raidą ir jo auklėjimą galėtumėte gauti lankydamasi tėvystės įgūdžių lavinimo grupėse (Lietuvoje veikia STEP programa, pozityvi tėvystė ir kt.). Šiose grupėse ne tik įgytumėte žinių, pasisemtumėte praktinių įgūdžių, bet ir gautumėte veiksmingą paramą iš kitų tėvų.
Taip pat svarbu būtų pasidomėti, kokia pagalba ir parama teikiama globėjams ir įtėviams, nors iš klausimo ir nesusidarė įspūdis, jog čia susidūrėte su kažkokia labai specifine problema. Kontroliuoti savo pyktį, ugdyti kantrybę ir pakantumą, pagarbą asmenybei, mokytis brėžti ribas, nustatyti taisykles ir jų laikytis – svarbūs iššūkiai, su kuriais susiduria daugybė tėvų.
Sėkmės jums ir gero augimo.
