Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt.
Devintas mėnuo Londone
Paskutinį kartą „išsiklojau” prieš visus su savo patirtimi apie pažintis su vyrais iš internetinių pažinčių portalų. Gavau žinučių, kad daug kas nesitikėjo tokio naivumo iš suaugusios moters, auginančios keturis vaikus. Kelias dienas galvojau apie tai. Ir aišku, kad gavau atsakymą.
Atsakymą, kuris man įpūtė daugiau drąsos ir pasitikėjimo. Ilzė Butkutė, kuri parašė knygą „Atleisk savo šefą”, savo Facebook profilyje papasakojo labai smagų pasakojimą ir linkėjimą. Cituoju: „Pokyčiai nutinka tada, kai leidi sau patikėti kitokiu scenarijumi. Kartais spėlioju, kokį gyvenimą galima būtų gyventi, jei pavyktų kasdien, kiekvieną valandą, filtruoti savo mintis ir įsitikinimus ir kaskart atsisakyti tų, kurie mus smukdo, stabdo, liūdina, sargdina, atskiria nuo kitų, užveria kelius, nutolina galimybes. Tai keliu šviežiai plikytos kavos puodą už konstruktyvius pasirinkimus – “kiekvieną sekundę” skambėtų utopiškai, – tai bent sykį per dieną.”
Gera būtų gebėti nors vieną kartelį per dieną priimti sprendimą ar ateinančius įvykius be iš ankstinės nuostatos, be patirties. Todėl dar kartą „pergalvojau” apie savo savybę gebėti į daugybę blogų dalykų ir patirties žiūrėti vėl iš naujo giedromis akimis ir nusprendžiau, kad tai labiau mano teigiama sanybė, nei neigiama, ir aš džiaugiuosi, kad ją turiu. Ir linkiu sau jos neprarasti.
Todėl ir vėl džiaugiuosi visais savo naiviais sprendimais ir gauta patirtim. Jau daug metų žinau, kad kiekvieną kartą rizikuodama iš naujo patikėti kažkuo, priimdama kokį keistą sprendimą už tai gaunu dovanų. Nuo pasirinktos rizikos dydžio priklauso ir dovanos dydis. Žinoma, kad ne visada, būna ir nesėkmių. Bet vis tiek galioja auksinė taisyklė – kas be nutiktų, yra tik į gera.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
1 serija: Naujas gyvenimas Londone
2 serija: Kaip Londonas pasitiko daugiavaikę mamą? Pirmų savaičių įspūdžiai
3 serija: Mėnuo Londone: su nerimu širdyje
Taigi, mano kelionė į Milaną.
Prisimenat, pasakojau apie tai, kad oro uoste manęs nepasitiko ir aš vidurnaktį klaiždiojau kažkokiam Milano priemiestyje ieškodama viešbučio? Istorijos pabaiga vienareikšmiškai verta plunksnos (t.y. kompiuterio klavišų). Ėjau tada ir galvojau: „Nagi, Dieve, jeigu jau taip čia dabar be ryšio gavosi ir vėl aš beviltiškai kažkuo patikėjau, tai turėčiau gauti dovanų už savo tikėjimą. Žinau, kad ta dovana čia kažkur už kampo, laukiu nekantraudama. Greičiau tik duok, nes tuoj tikrai apsižliubsiu ir save gyvą suėsiu už savo kvailumą. Ačiū tau už dar vieną situaciją išbandyti mano naivumą ir tikėjimą.”
Žinau, kad jums tai skamba kvailai, bet aš daug metų taip darau. Kuo beviltiškiau jaučiuosi, tuo geriau žinau, kad vis tiek bus viskas gerai ir būsiu labai laiminga. Taigi, moteris, kurią tą naktį sutikau, Alessandra, vidurnaktį vedžiojo savo šunį Pipino, nes tas niekaip negalėjo nusilengvinti. Ačiū, tau Pipino! Alessandra buvo atvykusi į svečius pas savo seserį Adrianą. Todėl, kiek pakalbėjusi su manimi, pabandžiusi man padėti su viešbučio paieškomis, paskambino savo seseriai ir pasakė, kad parveda jai svečių padorią moterį iš Londono, kuri turi keturis vaikus.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
5 serija: Nuotykiai tęsiasi: ir lėktuve, ir britiškuose namuose
6 serija: Ar įkopė Birutė į Everestą? Du mėnesiai Londone
7 serija: Trys mėnesiai Londone: kaip musė barščiuose
8 serija: 4 mėnuo Londone: du bučkiai ir jokio sekso
Adriana tai išgirdusi visai neapsidžiaugė, nes padorios moterys, auginačios keturis vaikus, nesitranko vidurnaktį po Milaną vienos ir nenakvoja pas svetimus žmones, kuriuos susiranda internete. Bet ji patikėjo savo sesers intuicija ir mums teko artimiau susipažinti.
Mano savaitgalio su dviems seserimis Milane rezultatai tokie:
Pažintis ir drauge praleistos keturios dienos su dviem fantastiškomis seserimis Alessandra ir Adriana;
Itališkas vakarėlis namuose su vietine inteligentija – muzikantais, solistais ir dizaineriais, besiklausant itališko klavesino muzikos (tai naujas Adrianos „žaisliukas”, ji juo groja, taip pat ji yra muzikantų agentė);
Bevalgant tikrus itališkus pateikalus ir „beskanaujant” jų kasdieninį gyvenimą, rūpesčius ir džiaugsmus (beje, ir jie mano draugija džiaugėsi ne mažiau nei aš jų);
Keturios ištisos dienos anglų kalbos praktikos su pataisymais, nes Alessandra yra vertėja;
Klasikinės muzikos koncertas labai gražioje salėje;
Apžliumta Domo katedra (reikėjo gi sau kažkaip atleisti už naivumą ir visą nutikusią istoriją su „besilaižančiu katinėliu iš Milano”);
Be pertraukos išmiegotos net keturios ištisos naktys (!) ir keturi rytai miegojimo, kiek nori;
15 parašytų knygos puslapių;
Nauji batai.
Tegyvuoja Milanas! Galybės gerų ir pigių batų sostinė!
Išvaikščiotas Milano senamiestis ir kitos lankytinos vietos;
Fantastiškas oras ir maistas;
Neįkainojama „Couthsurfing” (kai keliaudamas nakvoji pas žmones) patirtis;
Nerealus poilsis nuo vaikų ir erzelio namuose ir pagaliau atėjęs suvokimas, kad privalau surasti laiko savo poreikiams, savo laisvalaikiui, savo asmeniui, savo poilsiui ir pomėgiams. Būdama Milane supratau, kad mums su Rasa reikia pagalbos auginant visus keturis mano vaikus, nes mūsų toks gyvenimas, kaip dabar, laukia dar artimiausius 15 metų, ir jeigu mes gyvensim taip, kaip dabar, tai tiesiog netrukus abi „nupušim”.
Esu be galo dėkinga sau ir visiems ten, viršuje, už savo kelionę į Milaną. Tikrai gavau fantastišką dovaną! Ir visiems, kam rūpi suskaičiuoti, kiek man tai kainavo, pasakau: už bilietus, maistą, dovanas, batus, viskam aš išleidau 800 Lt.
Taigi, su savo vaikišku naivumu ir jaunatvišku maksimalizmu gyvenu toliau.
Vėl džiaugiuosi Londonu, kurį vieni myli, o kiti nekenčia. Grįžusi į savo mažą „beprotnamį” – po atostogų Lietuvoje visi dar vis nenusiramina ir negrįžta į savo vėžes, išsiunčiau savo pirmąją knygos dalį redaguoti. Redaktorė, paskaičiusi mano rašliavas, atsiuntė man kitos moters rašomą dienoraštį ir iš jo gimusią knygą. Taip „susipažinau” ir iš karto įsimylėjau Jurgą Adomo. Jos istorija nereali! Ir rašo ji labai labai gerai.
Nuo to laiko, kai perskaičiau, galvoju, kad aš niekada taip gerai neparašysiu kaip ji. Susiradau ją FB, prisipažinau „meilėje”, ir ji man atsakė (Valio!), kad svarbiausia rašant išlikti sąžininga pačiai sau, negražinti ir netaisyti nei savo poelgių, nei įvykių. Tie jos žodžiai padarė man įtakos tiek toliau rašant knygą, tiek rašant šitą dienoraštį.
Man nesvarbu, ką jūs galvojate apie mane ir kaip aš jums atrodau, aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą ir apie jį rašau. Rašau apie savo džiaugsmus ir vargus, patirtas emocijas, rašau savo subjektyvią nuomonę ir tikrai nenoriu niekam įtikti ar gerai atrodyti. Kam nepatinka, tie jau seniai nebeskaito (hi hi hi, neskaito didžioji mano draugų dalis) arba skaito ir dantį griežia. Tebūnie.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
9 serija: Kaip išgyventi su keturiais vaikais Londone? 4 mėnesių Londone pabaiga
10 serija: Ar lengva daugiavaikei mamai susirasti naują gyvenimo draugą?
11 serija: Kaip nepalūžti Londone? Penktas mėnuo baigiasi: išpažintis
12 serija: Šeštas mėnuo Londone: apie vaikus ir emigrantės medaus mėnesį
Kai pradėjau rašyti savo knygą, tikrai nemaniau, kad ji tiek daug emocijų man kainuos. Dabar kas naktį vartau savo senus dienoraščius ir rašau apie savo buvusią santuoką, vaikų gimimą. Kažkoks vidinis poreikis yra persukti viską iš naujo, kaip jau matytą filmą peržiūrėti, dar kartą viską pergalvoti, išjausti, paleisti, atleisti ir gyventi toliau. Taip „užsikabliavau”, kad nuolat įsijaučiu į tada patirtas emocijas – tai vėl „gimdau”, tai vėl „skiriuosi”.
Labai keistas jausmas prisiminti viską iš naujo. Daugybę dalykų esu pamiršusi, gerai kad turiu krūvas dienoraščių, laiškų ir kitokių rašytinių „įrodymų”. Na, bet gana apie tą knygą, o tai dar imsiu ir niekada gyvenime jos nepabaigsiu, tiek prisišnekėjus.
Kaip mums sekasi po atostogų Lietuvoje „prisiparkuoti” Londone?
Vėl su savais rūpesčiais ir džiaugsmais. Vienas mano vaikelis yra baisiai pasimetęs, jaučiasi jo pasipriešinimas, neigimas. Jau pradėjau ir psichologinės pagalbos ieškoti, nes negali būti žmogui taip viskas negerai: maistas, mokykla, broliai, filmukai, rūbai, žaislai. Viskas negerai.
Jo nuolatinio žviegimo ir isterijų pilni namai, nebepadeda nei gilus kvėpavimas ir saviįtaiga nekreipti dėmesio. Nepadeda, nei elgesio lentelės ir kas dieną renkami pliusai, neveikia jokia motyvacinė sistema, pokalbiai, problemos piešimas ir analizavimas. Niekas. Jis nori numirti. Nuolat kalba baisius dalykus, nenori eiti į mokyklą, nepatinka nauja mokytoja, save kaltina dėl mano skyrybų, yra labai, labai blogos nuomonės apie save ir taip toliau – pilnas komplektas aukos bruožų ir dar su kaupu.
Tikrai sudėtinga rasti sprendimą, supykstu, nėra kantrybės ir taip sudėtinga savo neigiamas emocijas vėl ir vėl paversti besąlygiška meile, kad dažnai atrodo, jog priėjau ribą ir daugiau nebegaliu. Bet dar kartą įkvepiu giliai, siunčiu klausimą į viršų „Dieve, prašau, atsiųsk kokią nors idėją, kaip išeiti iš šio užburto rato” ir tikrai žinau, kad aš tą atsakymą rasiu.
Vakar kitas mano vaikelis „apsisapnavo” naktį, ir kai pasakojau draugei apie prieš kelis mėnesius, kai tik atvažiavom į Londoną, jam buvusius nuolatinius košmarus naktimis, jau pati negalėjau patikėti, koks unikalus yra mūsų protas ir atmintis – kaip greitai aš sugebu pamiršti tai, kas buvo blogai ir sunku.
Man tie jo košmarai buvo siaubingi, pabusdavo naktį toks šlapias, kad galėdavai gręžti rūbus ir kalbėdavo tokias nesąmones apie kunigus su kruvinais peiliais, kad tikrai jau buvau bepradedanti galvoti, kad velnias apsėdo. Tada irgi buvau baisiai išsigandusi ir konsultavausi su psichoterapeutais, bet košmarai praėjo taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo, o aš jau apie juos visai spėjau pamiršti. Todėl žinau ir tikiuosi, kad visa tai, ką išgyvena šiuo metu kitas mano berniukas, taip pat greitai praeis ir visi pamiršim. Va, tik šiuo momentu yra sunku visiems emociškai.
O man kažkaip ir fiziškai ne kas. Kiekvieną naktį pora arba tris kartus keliuosi, nes verkia mažasis Teodoras. Pabudus tiesiai iš miegų reikia eiti į kitą kambarį ir jį raminti. Kartais atrodo, kad nepareisiu iki savo lovos atgal, nes širdis sustos. Labai dažnai jaučiu savo širdelės tuksenimą, oro trūkumą, ypač lipant laiptais gaunu visišką „pompą”. Todėl kasdien sau prisiekiu pradėti sportuoti ir pradėjau saujomis gerti visokius maisto papildus. Širdie, laikykis, man dar tavęs labai reikės!
Turiu ir vieną labai gerą savo vaikų naujieną.
Jie visi trys eina į mokyklą ir iš jos pareina savarankiškai, nebereikia man jų lydėti. Ačiū vienai draugės Daivos draugei, irgi Daivai, kuri gyvena Londone jau daug metų. Vieną gražią dieną ji mane „apšvietė”, kad tokio dalyko, jog tik nuo 12 metų gali išleisti į gatvę arba palikti vienus, nėra.
Nuo dešimties metų vaikai gali vaikščioti ir būti vieni ar su broliais ir seserimis, kuriems daugiau, negu penkeri metai. Vadinasi, mano visi trys didieji gali eiti ir į mokyklą, ir į parką, ir būti namuose vieni. Iki penkių metų vaikas turi būti nuolat suaugusio akiratyje. Ir ta dešimties metų riba yra apibrėžta ne metų skaičiumi, o „pagal suvokimą”, todėl kartais ir dvylikamečių neleidžia vienų. Mano vaikams mokyklos direktorė leido vaikščioti į mokyklą ir iš jos vieniems.
Labai džiaugiuosi mūsų visų kasdien gerėjančia anglų kalba.
Nors kartais būna labai juokingų situacijų. Jaunesnių klasių vaikus mūsų mokykloje vieną kartą per savaitę veda į baseiną ir moko plaukti. Pareina mano Bernardas po pirmos plaukimo pamokos, o aš jau jį kamantinėju: „Na, kaip, ar paaiškino kaip plaukti, ar jau išmokai?” Bernardas man tiesiai šviesiai ir sako: „Mama, kaip aš galiu išmokti plaukti, jeigu nieko nesuprantu, ką man sako”. Pasijuokiam abu, bet Bernardas jau daug mažiau nervinasi, kad nesupranta. Juokiamės visi ir iš to, kad mokytoja jį nuolat giria už matematiką, o jis nuo pat mažens yra tikras menininkas. Na, kaip čia nesiseks ta matematika, jeigu daugiau nelabai ką pasakyti gali. Skaičius sudėti ir atimti tai gali. Čia kalbos nereikia.
Nemokami anglų kalbos kursai yra ir suaugusiems.
Abi su seserimi Rasa juos pradėjom lankyti. Jau po pirmo susitikimo pasidžiaugiau ne tik savim, bet ir Rasa. Visiems susirinkusiems davė rašyti rašinėlį ir suskirstė į skirtingas grupes, pagal žinių lygį. Aš patekau jau net į trečią (!), tačiau aplinkui sėdėjusios moterys, kurios gyvena Londone jau 9 ar 12 metų ir vis dar nesurezga sakinio, savotiškai paguodė mane, kad ne tokios mes čia su Rasa lūzerės esam.
TAIP PAT SKAITYKITE:
13 serija: Atostogos Lietuvoje: apie tai, kas kraupina ir stebina
14 serija: Po atostogų Lietuvoje nauji iššūkiai Londone
15 serija: Specialusis reportažas apie internetines pažintis
Labai man patinka po daugybės metų vėl sėdėti klasėje, turėti klasiokus, mokytoją, rašyti rašinėlius. O ką jau kalbėti apie tai, kad viskas suorganizuota taip, jog kol mamos mokosi anglų kalbos, jų vaikus prižiūri ir su jais žaidžia. Nemokamai.
Dar kartą maloniai pasidžiaugiu Anglijos privalumais. Nežinau, ar visame Londone taip yra, bet mūsų savivaldybėje puikiai veikia visa suagusiųjų mokymo sistema. Tik, būk geras, norėk mokytis.
Prieš užrašant Teodorą priežiūrai per mano anglų kalbos pamokas, reikėjo užpildyti dokumentus apie jo sveikatą ir skiepus. Visi čia mane gąsdino, kad jeigu neskiepytas, tai niekur nepriima. Aš irgi buvau labai susimąsčius, kad gal bus ramiau, jeigu pameluosiu, kad skiepytas, nei eisiu kažkam įrodinėti savo gyvenimo filosofiją, dar paskui vaiko nepriims. Pamąsčiusi vis tik nusprendžiau nemeluoti ir prisiimti visą atsakomybę už savo sprendimus. Pasakiau, kad neskiepytas ir niekas man nieko nesakė, ir į priežiūros grupę priėmė. Neskiepytas, tai neskiepytas.
Šiandien kaip tik radau straipsnį dar ir apie dantų valymą.
Kad su šepetuku ir pasta valyti yra tikras blogis ir kad dėl dantų valymo mums yra labai gerai “išplautos smegenys”. Kad būtume priklausomi sistemai. Jeigu nori turėti sveikus dantis, geriau jų nevalyti su pasta ir dantų šepetėliu.
Manau, kad mes pabandysim. Vaikams turėtų patikti. Tada būsim dar vienu žingsneliu tolyn į neįrodytus moksliškai tyrus. Net nežinau, kaip save pavadinti. Negali save vadinti asocialiu, jeigu neskiepiji vaikų, neperki jiems kolos ir nevedi į Makdonaldą, neturi namuose televizoriaus, nenuperki savo dešimtmečiui telefono, neini pirkti į prekybos centrus per išpardavimus ir dar dantų nesivalai.
Bet jau gana man šiandien. Kitą kartą papasakosiu apie pirmąją savo Milongą (taip vadinami šokiai, kur šokamas argentintinietiškas tango), apie tai, kaip “gimė” www.jakucionyte.lt ir apie tai, ką nuveikėme gero EcoEthno labui. Papasakosiu ir apie “Kamštelių vajų’2013″ ir apie “Vaikų šalį”, kurioje planuoju dalyvauti. Uch! Kiek daug reikės papsakoti!