Psichoanalitikas Luigi Zoja teigia, kad gyvename savitame betėvystės amžiuje, kai tėvo vaidmuo stipriai nunykęs. Dėl to patiriame nesaugumo jausmą ir nuolat jaučiame tėvo ilgesį. Koks turėtų būti tėvo vaidmuo? Konsultuoja psichologė Rūta Bačiulytė.
Apie tėvo vaidmenį per mažai kalbama ir rašoma. Tėvas vis mažiau dalyvauja vaikų gyvenime. Motina yra priversta biologiškai būti vaiko gyvenime, be to, pati motinystė yra labiau ir puoselėjama ir aukštinama, pavyzdžiui, nuolat kalbama, kad būtina maitinti krūtimi, nuolat glausti vaiką, o ką tuo metu daro tėvas? Kokios jo funkcijos? Ir tada mes sugalvojame, kad gal geriausia tėvo funkcija – tiesiog padėti mamai, t. y. dalytis su ja tais pačiais rūpesčiais. O iš tikrųjų tėvo ir motinos vaidmuo yra skirtingas, tai mes esame jau pamiršę. Motinos vaidmuo yra, metaforiškai kalbant, supažindinti vaiką su tėčiu. Tokia mamos užduotis ir jeigu ji „užsigrobia” vaiką visiškai ir nenori juo dalytis, tuomet tėtis tėčiu gali ir netapti. Tėvas turi būti mamos pakviestas, supažindintas ir tik tuomet jis atranda savo vietą vaiko gyvenime.
Daryti kitaip nei tėvas
Jeigu žiūrėtume iš vaiko pozicijų, jam svarbu ir motina, ir tėvas, abu myli vienodai, nors ir koks būtų, tarkime, tėvo elgesys. Jeigu tėvai konfliktuoja, nusivylusi savo vyru moteris netiesiogiai vaikui perduoda žinią, kad vienas jo mylimų žmonių yra labai blogas, netinkamas, sukeliantis mamai tik kančias ir pan. Vaiko padėtis tampa dviprasmiška – jis vis tiek tėvą myli, bet to jausmo negali parodyti mamai, tuomet ima slapukauti, bijo rodyti švelnius jausmus tėčiui. Maža to, jeigu yra visiškai priklausomas nuo mamos, tiesiog perima tą nuostatą, kad tėtis yra blogas, niekam tikęs. Jei tai berniukas, tada susiklosto ypač sudėtinga situacija – jis pats yra vyras, nors dar ir mažas, turi mokytis vyriškumo, o to pavyzdys yra tėtis, kurį mama atstumia ir nuvertina. Tada berniukas nesąmoningai nusprendžia, kad jis nebus vyras, nes būti vyru – tai tolygu būti niekam tikusiam ir t. t. Ir iš savęs tarsi išrauna visas vyriškas savybes, kurios priskiriamos tėčiui, pavyzdžiui, veržlumą, fizinį aktyvumą, norą rizikuoti, domėjimąsi kokia nors sritimi, tarkime, automobiliais. Jei tėtis tuo domisi, sūnus neskirs tam dėmesio, o pasirinks kokią nors visiškai priešingą sritį, tarkime, lankys muzikos pamokas. Tai supaprastintas pavyzdys, tačiau gerai iliustruojantis, koks svarbus vaikui yra tėvas ir kokia turėtų būti atsargi moteris, vertindama savo vyrą.
Gerbkite buvusįjį
Tėtis, jo buvimas, geras santykis su juo sukuria vaikui esminį saugumo jausmą, tai galioja ir berniukams, ir mergaitėms. Tuomet net užaugusio vaiko vidus nebus tvirtas. Jeigu mes atidžiau stebėtume žmones, kurie visko bijo, šimtą kartų apsidraudžia, labai nerimauja, ko gero, jie neturėjo tėvo arba jo vaidmuo buvo moters sumenkintas.
Atlikta begalė tyrimų, kurie byloja, jei tėvas šeimoje buvo autoritetas, atliko savo vaidmenį, tų vaikų pažintiniai gebėjimai aukštesni. Kadangi tėvas vaiką myli sąlygine meile, t. y. už konkrečiai nuveiktus darbus, giria už tai, vaikas natūraliai auga smalsesnis, norintis įsiteikti, nuolat lavinantis savo gebėjimus. Neturėtų išsigąsti tos moterys, kurios augina vaikus be tėvo, tai jokiu būdu nerodo, kad jų vaikai išaugs kokie nors nevykėliai. Fiziškai tėčio gali ir nebūti šeimoje, svarbu, kad egzistuotų jo vaizdinys, sukurtas geras autoritetas. Tuomet vaikas stengiasi, stiebiasi, nori daugiau žinoti, daugiau pasiekti ir t. t. Moteriai, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali gyventi su vaiko tėvu, vis tiek privalu jį gerbti dėl savo vaikų. Ir tai neturi būti pro sukąstus dantis, apsimetant. Moteris pati turi patikėti – „jeigu jau aš su tuo žmogumi bent kažkuriam laikui susiejau savo gyvenimą, turiu su juo vaikų, tas mano pasirinkimas nebuvo labai prastas. Tiesiog pasikeitė padėtis, o tas žmogus turi kažkokių gerų savybių, antraip nebūčiau su juo susilaukusi vaikų.” Atraskite pati sau, kodėl su tuo žmogumi buvote susiejusi savo gyvenimą, ir vaiko akyse jokiu būdu nemenkinkite jo tėvo. Juk ir jūsų vaikai turi dalį to vyro, jeigu jūs jį menkinsite – vadinasi, menkinsite ir dalį savo vaiko. Neretas vaizdelis, kai moteris kalbėdama su artimaisiais ar draugėmis maišo vyrą su žeme, vaikas tai girdi, paskui apsisukusi mesteli vaikui: „Tu – tikras tėvas.” Vaikas tokią akimirką išgyvena tikrą siaubą. Vadinasi, ir jis niekam tikęs.
Užbrėžti ribas – tėvo darbas
Vyras, tėvas yra natūraliai orientuotas reaguoti į laimėjimus, kad jis šiaip sau ūbautų – „utiu tiu tiu” nėra labai natūralu ir tikra. Kad ir kaip juokautume, tėvo darbas – ir parvilkti namo mamutą, ir apsaugoti nuo pasaulio pavojų, dėl to tėčio taip ir reikia, su juo drąsiau, kad ir koks jis būtų.
Tėtis turėtų būti tas, kuris užbrėžia ribas, o ne mama, kuri vaiką myli besąlygiškai. Tėtis nustatyti taisykles geba tvirčiau ir drąsiau, nes jis yra truputį „per atstumą”, truputį už mamos. Jis saugo ir žmoną, ir savo vaikus nuo išorinio pasaulio grėsmių ir tuo pačiu metu parodo vaikui, kur yra tos ribos, kurių peržengti negalima, nes nesaugu.Tėvas vaikus turėtų mokyti fizinio aktyvumo, nes jam taip lengviau užmegzti ryšį su savo vaiku. Tai teikia džiaugsmo abiem pusėms – ir tėvui, ir vaikui.
Padėti vaikui priimti savo kūną
Tai dar viena tėvo funkcijų. Jeigu su tėčiu vaikas užsiima fizine veikla – bėgioja, važinėja dviračiu, kala plaktuku, pjauna peiliu ir pan., tai rodo, jog tėtis supažindina vaiką su jo kūno gebėjimais. Be to, leisdamas atlikti tam tikrus darbus parodo pasitikėjimą, kad vaiko kūnas puikiai veikia. Todėl tėvas, vertindamas fizinį vaiko kūną, turi labai atsargiai rinkti žodžius. Jei mergaitei tėtis mesteli: „Oi, kaip pūpso tavo pilvukas”, berniukui – „Koks tu silpnas, gali pastumti”, turite žinoti, kad komentaras, pasakytas tėvo, apie vaiko kūną jį paveikia daug stipriau, nei tai sakytų mama.
Elgtis tėviškai
Ir tėvu, ir motina reikia išmokti būti, tai nėra jokia duotybė. Neretai tėvu norima tapti teoriškai – „Gal jau reikėtų?”, bet iš tikrųjų nesuprantama, kad reikia su vaiku megzti ryšį, skirti tam laiko ir dėmesio ir pan.
Tėvas beveik viską, ką daro mama, irgi gali atlikti, bet savaip – tėviškai. Pavyzdžiui, mama vaiką maitina šaukštuku, tėvas, likęs vienas, parodys vaikui, kaip tą šaukštą įsidėti į burną. Ir tai dažniausiai pavyksta, nes tėvas siekia vaiką apsaugoti globaliai, smulkmenos jam nėra svarbu. Tėtis gali aprengti vaiką, bet nesigilins, ar dera drabužiai, jam svarbiausia, kad jo atžala nesušaltų. Žodžiu, padarys tą patį kaip ir mama, bet savaip – ir tai nebūtinai rodo, kad blogiau.
Vaikui tai į naudą, jis mato, kad tėvai daro daug ką skirtingai, bet abu jį myli. Taip ir formuojasi vyriškumo ir moteriškumo vaizdinys. Bloga tendencija, kai manoma, kad tėtis yra mamos pavaduotojas, jie vienodai lygūs ir vienodai svarbūs. Svarbu, kad tėvai rodytų vienas kitam pagarbą, tuomet ir vaikas supras, kad viskas gerai.
Teigiamas tėvo vaizdinys
Jeigu netenkama tėvo, berniukui vis tiek reikia su kuo nors susitapatinti, tai gali būti senelis, dėdė ar net koks nors pasakų herojus, mergaitė mėgdžioja mamą, bet jai blogai tai, kad ji nesupras, kaip atrodo santykis su kita žmonijos puse, t. y. vyrais. Net jei tėvo nėra fiziškai, vaikas savo sąmonėje vis tiek turi susikūręs kažkokį vaizdinį, o susikuria jį iš nuotrupų, fantazijų, mamos komentarų, aplinkos. Arba apie tikrą, kuris buvo, arba apie įsivaizduojamą, etaloninį, tėvą. Kartais tai gali iš dalies kompensuoti jo nebuvimą, bet labai svarbu elgtis taip, kad tas vaizdinys būtų pozityvus. Atrodo, kvailai elgiasi moterys, kurios pasakoja savo vaikams kažką panašaus: „Tavo tėvelis buvo lakūnas ir žuvo vykdydamas svarbią užduotį”, o tas tėvelis yra „lakūnas” kituo požiūriu. Ne taip ir blogai sukurti gražią istoriją, jei tik esate garantuoti, kad to tėvo vaikas niekada nesusitiks, teigiamas tėvo vaizdinys vaikui tik padės.
Tėvas yra įstatymas
Dabar visuomenėje vyrauja neapsakomai žalinga tendencija, kai mamos yra daug griežtesnės už tėvus, nes dauguma moterų siekia savo vaikams atstoti abu gimdytojus. Aš nesakau, kad mamos neturėtų užbrėžti vaikams ribų, tačiau vaikai į tėvo nustatomas taisykles reaguoja natūraliau, vaikui tai tarsi savaime suprantama, kad tėtis griežtesnis. Ribas, aišku, turi brėžti abu tėvai, nes vaikai greitai išmoksta atskirti, su kuo reikia tapti suokalbininku ir kam reikėtų pameluoti, kuo pamanipuliuoti. Galima pasakyti labai paprastai: tėvas yra įstatymas, o jeigu jis nustumiamas į šalį ir jo nuomonės nepaisoma, tai rodo, kad galima daryti ką tik panorėjus. Vaikai greitai išmoksta – truputėlį pamanipuliuoji moteriškėmis (o visą mūsų ugdymo sistemą sudaro beveik vien moterys) ir turi visa, ką nori, nereikia laikytis jokių ribų, jokių taisyklių ir jokių įstatymų. Pasaulyje yra pusė vyrų ir pusė moterų ir kiekvienas turi savo vietą pasaulyje, čia nėra jokio diskriminavimo. Galbūt labiau neteisinga, kai berniukus ugdo vien moterys…
Ar pasaulis sukurtas pagal moteris?
Šeimos sisteminės psichoterapijos pradininkas, dvasininkas ir psichologas vokietis Bertas Hellingeris teigia, kad kai berniukus ugdo tik moterys, jiems atrodo, kad pasaulis sukurtas tik moterims ir pagal jas. Iš tiesų ugdymo įstaigose taisyklės tokios, kurios tinka ir galioja mergaitėms, pavyzdžiui, skatinama bendradarbiauti, labai mažai varžomasi, stinga fizinės veiklos. Berniukams toks ugdymas netinka, nes paprasčiausiai neatitinka jų prigimties. O padarinys – mažai vyriškų vyrų, kurie gali atlikti tėvo vaidmenį.
B.Helingeris sako, kad vaikas-berniukas priklauso motinai iki trejų metų, t. y. jis yra visiškai mamos valdžioje. Nuo trejų metų berniukas „atiduodamas” tėvui ir patenka į vyrišką pasaulį. Nuo tokio amžiaus jis turi būti daugiau su tėvu nei su mama. Tėvas turėtų spręsti, kuo jo sūnus užsiims, o mama turėtų turėti tik patariamąjį balsą.Pasak psichologo, mergaitė priklauso mamai iki septynerių metų. Nuo septynerių iki dešimties metų ji priklauso tėvui ir susipažįsta su vyrišku pasauliu, paskui tėtis „grąžina” mergaitę mamai.
Jeigu į mūsų visuomenę pažvelgtume B.Helingerio akimis, tai kada gi mūsų mamos paleidžia savo sūnus? Galime pajuokauti, kad tuomet, kai jiems sukanka koks keturiasdešimt metų. Berniukai ir vyrai pas mus ilgai, vaizdžiai tariant, būna po mamų sijonais. O tėvui paliekamas toks pagalbinis, atsarginis vaidmuo, kai jau visiškai nebesusitvarko su vaiku, mama siunčia tėvą: „Eik, nubausk, eik, pakalbėk.” Apie kokį tėvo vaidmenį mes kalbame – budelio, prievaizdo? Taip neturėtų būti.
„Mamyčiukai” užauga moteriški vyrai – drovūs, neryžtingi, silpni. Galbūt tie berniukai turi daugiau empatijos, bet neturi tokių bruožų, kurie turėtų būti nulemti prigimties – didesnis polinkis rizikuoti, drąsa bandyti, ryžtas spręsti. Toks vyras ir savo šeimoje nebus tas, kuris globos, jis norės ir toliau būti globojamas – vadinasi, turime užburtą ratą, jis negalės būti geru, tikru tėvu savo vaikams.
Tėčio su mama nesukeisi
Netgi tėvystės atostogas aš vertinčiau atsargiai, kai tėvas keičia mamą ankstyvoje kūdikystėje. Tėvas negali žindyti, tuo viskas ir pasakyta. Mama vaikui būtina kaip oras. Tėvas turėtų būti tas, kuris sukuria savo žmonai ir vaikui savitą saugų lizdelį, jį saugo, bet pats nesikiša, pavyzdžiui, neaiškina jai, kaip ji turėtų žindyti. Tėvo vaidmuo ir šiuo periodu labai svarbus, kad mama jaustųsi saugi, užtikrinta ateitimi, kad galėtų ramiai atsiduoti kūdikiui. Blogai, jei moteris jaučiasi nesaugi, nerimaujanti, bijanti, dar turinti rūpintis milijonu kitų dalykų ir vyresniais vaikais. Negalima sukeisti tėčio su mama ir mamos su tėčiu, tai tiesiog neįmanoma, prieš gamtą nepapūsi. Tėtis turi dalyvauti šeimos gyvenime per pusę, tačiau kaip tėtis, o ne mamos pakaitalas ar jos pavaduotojas.
