JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Pilnatvę kaime atradusi Airida: reikia nebijoti gyventi taip

Pilnatvę kaime atradusi Airida: reikia nebijoti gyventi taip, kaip sako širdis

Kūrybingas mamas pristatanti mūsų portalo rubrika KURIANTI MAMA laukia jūsų. Jeigu norite, kad apie jūsų veiklą sužinotų daugiau žmonių, užsukite pas mus ir užpildykite anketą (ją rasite čia). Šiandien kviečiame susipažinti su veikliąja Airida Žukiene.

Airida, supažindinkite su savo šeima.

Su vyru Dainiumi kartu esame 11 metų, susituokę – penkeri, o sūnui Jonui – ketveri metai.

Iš pradžių gyvenome Klaipėdoje, tačiau visada svajojome, kad gyvensime kaime, turėsime šunų, vaikų, kad aš, apsiavusi guminius batus, ravėsiu daržą, o vyras važiuos žvejoti. Visada svajojome pabėgti iš miesto ir susikurti nuosavą oazę gamtoje.

Atsikrausčius į Agluonėnus pradėjo pildytis mūsų svajonės. Šiuo metu gyvename vienkiemyje, auginame 2 šunis, katę, triušį. Tiesa, sodyba ne mūsų, mes tik gyvename kitų žmonių sodyboje, kol jie užsienyje. Tačiau jau turime įsigiję savo sklypą, kuriame kursime savo svajonių namus. Nuostabus jausmas gyventi taip, kaip abu norėjome ir abu svajojome.

Asmeninis archyvas

„Kurianti mama“ rubrika pasakoja apie mamas, kurios gimus vaikams atrado naujų pomėgių. Jūs štai ėmėte fotografuoti. O kokį darbą dirbote iki motinystės?

Atvykusi gyventi į Agluonėnus dirbau kaimo turizmo sodyboje barmene. Kai turėdavau laisvą minutę, fotografuodavau ir maketuodavau. Nėštumo metu vis pagalvodavau, kaip gerai būtų rimčiau imtis šios veiklos ir uždirbti papildomai pinigėlių. Ir vėlgi Dievulis mane išgirdo. Atsirado vis daugiau užsakymų, palengva ėmiau įsivažiuoti. Jonukas buvo geras ir ramus vaikas.

Mokiausi iš savo klaidų, padėdavo ir internetinės pamokos, stebėjau profesionalų darbus ir mėgindavau mokytis iš jų. Paaugus sūnui grįžau į darbą, pradėjau vaidinti teatre, dainuoti folklore, fotografuoti. Gyvenimas įsisuko į kažkokį stebuklingą sūkurį, kuriame galėjau atsiskleisti ir realizuoti savo energiją ir idėjas.

Šiuo metu dirbu kaimo turizmo sodyboje vadybininke, mokykloje ūkvede ir vykdau individualią veiklą, kurios metu fotografuoju ir šiek tiek maketuoju. „Airidos fotografijų studijos“ puslapis feisbuke ČIA.

Agluonėnuose įsitraukiau ir į bendruomenes veiklas, prisidedu prie švenčių ir veiklų organizavimo, spektaklių kūrimo ir scenarijų rašymo. Jau penktus metus švenčiame „Kaimynų dieną“, kurios idėjos ir iniciatyvos autorė esu aš.

Esu labai energinga asmenybė ir kai noriu, galiu labai daug padaryti. Vyras visada buvo šalia. Esu iki širdies gelmių dėkinga jam ir mūsų tėvams. Vyras yra mano priešingybė, tylus, ramus, jis džiaugiasi, kad jo neveliu į visą šį šurmulį.

Asmeninis archyvas

Papasakokite, ką labiausiai mėgstate fotografuoti, ir kas – vaikai ar suaugusieji – yra palankesni pozuotojai?

Fotografuoti patiko visada, turėjau mažytį fotoaparatą, su kuriuo fotografuodavau gamtą. Žmones – rečiau, nes dar nedrįsdavau. Kartą vyrui užsiminiau, kad norėčiau rimtesnės technikos ir užsidirbti iš fotografavimo, tačiau jis pasakė, kad tai eilinis mano noras, kuris greitai perdegs. Tačiau noras neperdegė, o kai vyras buvo užsienyje, slapta nusipirkau fotoaparatą. Jo reakcija nebuvo pati geriausia, tačiau su laiku pamatė, kad visgi šitas mano noras nėra trumpalaikis ir nebepyko.

Tačiau fotografuoti gamtą buvo viena, o žmones – visai kas kita. Jie juda, reikia rasti tinkamą apšvietimą, gaudyti svarbiausius momentus.

Asmeninis archyvas

Fotografuoju 5 metus, tačiau labai dažnai dar jaučiuosi naujokė ir matau, kiek daug dar reikia man mokytis, tobulėti, siekti. Tačiau šis darbas malonus, tenka pakeliauti, bendrauti su žmonėmis, ką aš labai labai mėgstu, kaskart susidurti su vis kitais iššūkiais.

Smagiausia yra išsaugoti akimirkas kitiems žmonėms, juk kažkada, po daug metų, jie vartys nuotraukas, džiaugsis jomis. Gera žinoti, kad prie to esi prisidėjęs ir tu.

Pirmoji Airidos fotografijų paroda.
Asmeninis archyvas
Asmeninis archyvas

Fotografuoti lengviausia suaugusius žmones, o vaikai yra visai kitokie. Jie yra laisvos sielos, kurie nori būti tokie, kokie yra, o ne tokie, kokiais mes norime juos paversti. Fotografuojant jie bėga, lekia, veržiasi iš rankų, kartais verkia, slepiasi. Bet tai išties yra labai žavinga, nes yra natūralu ir tikra.

Sūnus Jonas į mamos objektyvą patenka dažniausiai.
Asmeninis archyvas

Kaip sekasi suderinti visas veiklas su motinyste?

Būna labai sunkių dienų, nes šiandien užsiimu trimis skirtingomis veiklomis, o dar buitis, ūkio darbai… Dėl šios priežasties turiu labai daug pažįstamų, bet labai mažai draugų, tiek mažai, kad galiu suskaičiuoti ant savo vienos rankos pirštų. Laisvos akimirkos pirmiausia atitenka mano vyrui ir sūnui, šeimai ir tik tada draugams.

Žinoma, turint tiek veiklos ne visada namai blizga tvarka, ne visada paruošiu įmantrų patiekalą, ne visada nusiraviu gėlyną ar šiltnamį, bet ar tai svarbu? Geriau tą laiką aš skiriu savo sūnui ir vyrui, mes daug laiko leidžiame lauke, vyras su Joneliu domisi technika, einame pasiėmę šunis visi kartu pasivaikščioti, o kartais sulipę į vaiko medinį namelį tiesiog pietaujame visi kartu. Tai vadinama pilnatvės jausmu, kuomet aplinkui daugiau niekas neegzistuoja, tik mes.

Užgavėnių akimirka.
Asmeninis archyvas

Ko palinkėtumėte mamoms, kurios dabar skaito interviu su Jumis?

Būsimoms ir esamoms mamoms norėčiau palinkėti nepamiršti, kad mes esame ne tik mamos, bet ir moterys, žmonos, asmenybės, kurios turi svajonių, idėjų, kurios nori realizuoti save.

Baimės, kurios lydi iki nėštumo, dažniausiai yra šios: aš būsiu įkalinta namuose; neturėsim pinigų; būsiu pasmerkta buičiai. Nieko panašaus. Aš pati gyvenau su šiomis baimėmis ir dabar pažvelgusi atgal suprantu, kad iki sūnaus mano gyvenimas buvo toks niūrus, nuobodus, jis ėjo viena linija, o sūnui gimus užsikūrė kažkoks nematomas variklis, kuris veda mus visus į priekį.

Asmeninis archyvas
Asmeninis archyvas

Esu dėkinga Dievui už viską, nes tikiu, kad tik jo dėka viskas vyksta taip, kaip noriu, kad vyktų. Nuoširdžiai trokštami dalykai pildosi, žmogus, žinoma, visko turi siekti pats, tačiau nematoma jėga visada kaip lengvas nematomas vėjas pučia į nugarą, kad būtų lengviau. Tereikia nebijoti gyventi taip, kaip sako širdis.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI