JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Animatore dirbanti Viktorija: vaikams nepatinka

Animatore dirbanti Viktorija: vaikams nepatinka, kai jiems vadovauji

Viktorija Lileikienė (26 m.) visada reaguoja į kreipinį „Pelytė!“. Tiesa, šiuo personažo vardu ji aplinkinių yra vadinama dažniau nei tikruoju. Per septynerius metus daugiau nei 2 000 vaikiškų gimtadienių vedusi mergina animatoriaus darbą laiko ir gyvenimo būdu, ir laisvalaikio pomėgiu, o pagrindinis jos darbas – rinkodaros vadybininkė. Kelias dešimtis personažų įkūnijusi Viktorija svajoja apie nuosavą vaikų darželį ir didelę šeimą. Ją žavi socialinė veikla, todėl netikėtais apsilankymais mėgsta nustebinti neįgalius vaikus ir našlaičius. 

Nors animatorės duonos Viktorija paragavo būdama studentė, leisti su vaikais laisvalaikį jai buvo įprasta nuo mažų dienų. Augo kaime, Joniškio rajone, ir nors mokykloje niekad nebuvo viena iš lyderių, renginiuose dalyvaudavo tik paraginta, namų kieme buvo įsteigusi „vaikų darželį“.

„Neįsivaizduoju, kaip tuomet man, dvylikametei, tėvai patikėdavo savo mažamečius. Rengdavau jiems stovyklas, ruošdavome pasirodymus, pramogaudavome, žaisdavome, gaminau jiems valgyti, pavargusius pamigdydavau. Mano kieme niekada netrūko vaikų, nuolat bent aštuoni lakstydavo“, – vaikystę prisimena mergina.

Ji prisipažįsta visada jautusi didžiulę scenos baimę ir ją sudorojusi tik studijų laikais, kai žaidimų kambaryje įsidarbino animatore. Nors augo viena, iš vaikystės ji atsinešė svajonę apie didelę šeimą su penkiais vaikais, tiesa, su vyru kol kas sutarę turėti bent tris.

Mergina įsitikinusi, kad animatoriaus darbo galima išmokti, tačiau, jei tai tampa amatu ar profesija, tuomet esi tiesiog geras vaikų renginių vedėjas.

„Vaikams nepatinka, kai jiems vadovauji, aiškini, riboji, jie tai patiria namuose, darželyje, mokykloje. Šventėje jie nori ir turi jaustis laisvai. Geras personažas, kuriam animatoriaus darbas nėra tik profesija, o labiau pašaukimas, turėtų mokėti įsikūnyti į savo personažą ir tapti vaikų draugu. Tada vaikai klausys, pasipasakos, kartu šėls. Jei animatorius tik vedėjas, dažnas mažylis jo nė neklausys arba greitai praras dėmesį ir nubėgs ieškoti smagesnės veiklos. Turi kalbėti jų kalba, mąstyti kaip jie ir nebijoti tiesiog būti vaiku“, – apie psichologinius iššūkius pasakoja Viktorija.

Ji sako, kad kiekvieno jos sukurto personažo tikslas – įskiepyti vaikams vertybes, įtikinti būti geresniems, atlaidiems, mokytis draugauti. Savęs profesionale mergina nelaiko, sako, atsiradus galimybei, mielai pasimokytų, tačiau aktorystės mokslų krimsti netraukia: „Nenoriu vaidinti, noriu tiesiog būti vaiku, tačiau kartais nėra lengva įkūnyti berniukiškus personažus. Bandau renginio pradžioje storu tembru įtaigiai kalbėti Žmogaus-voro ar Betmeno balsu, bet užsimirštu ir jau vidury renginio girdžiu save cypčiojančią Pelytės balsiuku.

Būna dienų, kai vykti į renginį nesinori (taip, animatoriai irgi žmonės!). Vis dėlto ji puikiai žino, kad nuvykusi gaus pozityvo, energijos ir geros nuotaikos, tad atlieka ritualą – šeši pritūpimai, du apsisukimai, keletas įkvėpimų ir persikūnijimas į personažą.

„Tai būtina, nes, nepaisant bet kokių mane slegiančių rūpesčių, kažkam mano atvykimas labai svarbus, negaliu atšaukti tik todėl, kad man tai vienas iš daugybės renginių“, – pasakoja Viktorija.

Elza parduotuvėje

Animatorė turi susikūrusi savo taisykles – tėvai jos niekada negali vadinti nei teta, nei tikruoju vardu, tik personažo. Į renginį ji visada vyksta jau pasipuošusi personažo kostiumu, lygiai taip pat sėda į automobilį išvykdama. Vaikai jos neturi matyti kaip žmogaus, tik kaip personažą. Didžiausias įvertinimas – kai apkabina ir bučiuoja vaikai, o atsisveikindami braukia ašaras.

„Jie tiki, todėl turiu padaryti viską, kad atrodyčiau kuo įtaigiau. Nejaučiu kompleksų ir tikrai neretai tenka į parduotuvę užsukti su personažo rūbais. Jei pamatau smalsius vaikų žvilgsnius, visuomet pašnekinu. Įsivaizduokite jų nuostabą – Elza geria tą patį pieną iš tos pačios parduotuvės kaip ir jie“, – sako Viktorija.

Važiuodama automobiliu pasipuošusi, visada pamoja ar nusišypso pravažiuojantiems ją pastebėjusiems vaikams, taip visiems dovanodama daug gerų emocijų. Kartais tenka suktis iš nepatogių situacijų ir ekspromtu atsakyti į nepatogius vaikų klausimus, pavyzdžiui, kodėl iš po peruko kyšo juodi Elzos plaukai (juk mamos taip pat ne visada spėja nusidažyti plaukus ir kyšo ataugę natūralūs). Neretai tenka taikytis ir prie aplinkybių, pavyzdžiui, vesti renginius ankštuose namuose ar linksminti suaugusiuosius pirmajame gimtadienyje, kur vienintelis vaikas – jubiliatas.

„Kai vaikas tau sako, kad su tavimi nežais, gali apsisukti ir išvažiuoti arba tiesiog bandai prisijaukinti jį taip, kad vėliau teks su ašaromis atsisveikinti ir pažadėti sugrįžti“, – iššūkių nebijo mergina.

Daugiau skaitykite gruodžio žurnalo “Tavo vaikas” numeryje! Ieškokite parduotuvėse, spaudos kioskuose, o pirkti galite ir internetu (PIRKTI). Prenumeruoti, o kartu gauti nuolaidų ir dovanų galite puslapyje www.gmzurnalai.lt

Gruodžio numeris
Gruodžio numeris
Redakcijos archyvo nuotr.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI