Kol Rusija negailestingai niokoja Ukrainą ir kasdien žudo šimtus nekaltų žmonių, Lietuvoje vis dažniau pasigirsta kalbos apie tai, ar tikrai turėtume savo vaikus mokyti rusų kalbos? Kai kurie užsimoja ir dar daugiau – tikina, kad naikinti reikėtų ir rusiškas mokyklas, mat jose ugdomi nelojalūs piliečiai. Šio pirmadienio TV3 laida „Karštai su tv3.lt“ klaus – ar tikrai turėtume atsisakyti rusų kalbos pamokų ir kaip kitataučius paskatinti integruotis į Lietuvos visuomenę?
Apie tai šį vakarą laidoje diskutuos Lietuvoje jau 18 metų gyvenantis rusas Viktoras Voroncovas ir visuomenės veikėjas bei turinio kūrėjas Algis Ramanauskas.
Kaip pastebės A. Ramanauskas, jei lietuvių mokyklos be rusų kalbos, kaip antrosios užsienio, negali pasiūlyti alternatyvų, tuomet tai – didžiulė švietimo sistemos problema. Tačiau, anot visuomenės veikėjo, uždrausti šios kalbos mokyti taip pat negalima. „Gal tie vaikai išaugs gerais šnipais. Šiuo atveju, priešo kalba jiems bus reikalinga“, – ironizuos A. Ramanauskas.
V. Voroncovas prieštaraus – anot jo, negalima sakyti, kad rusų kalba yra priešo kalba. „Rusų kalba – 18 proc. Lietuvos piliečių gimtoji kalba. Aš pats kalbu lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. Su bet kokiu Lietuvos piliečiu galiu susikalbėti jo gimtąja kalba. Aš tuo didžiuojuosi ir tai turėtų būti normalu. Bet kai viskas yra maišoma į vieną katilą – Putinas, rusų kalba, rusų kultūra, Lietuvos rusai – tai yra ydinga, nenormalu ir to reikia vengti. Būtinai reikia mokyti rusų kalbos“, – sakys jis.
Savo ruožtu A. Ramanauskas tikins, kad kaip nereikėtų šios kalbos drausti, taip nebūtina ir jos mokytis. Anot jo, besimokydamas rusų kalbos, vaikas gautų tokią pat naudą, kaip ir besimokydamas kitos, panašios kultūrinio svorio kalbos.
„Jei palygintume, kiek pasaulinės literatūros šedevrų yra sukurta anglų, ispanų ar prancūzų kalbomis, tai rusų kalba sukurto meninio turinio yra apgailėtinai mažiau. Ir jei mes čia iškart prisimintume Dostojevskius arba Čechovus, nepamirškime, kad tai yra gana prastesni rašytojai nei tie, kurie rašė anglų kalba, ir kuriuos žino visas pasaulis“, – tvirtins A. Ramanauskas.
Kitas dalykas yra vadovėliai ir kitos mokymo priemonės, iš kurių vaikai, ar visi norintys išmokti rusų kalbą, yra mokomi – anot V. Vancovo, čia iš tiesų yra gausu dezinformacijos. Šioje vietoje jam pritars ir A. Ramanauskas: „Vaikai tose Lietuvos rusiškose mokyklose yra auklėjami visiško rusiško nacizmo dvasioje.“
Tęsdamas kalbą apie rusų mokyklas, A. Ramanauskas pastebės, kad jokia kita šalis tokių išskirtinių teisių tautinėms mažumoms neteikia, tad tokios privilegijuotos situacijos neturėtų būti ir Lietuvoje. Atsisakius rusų kalbos mokyklų, vaikai turėtų galimybę į visuomenę integruotis greičiau, tačiau, anot A. Ramanausko, viskas turėtų vykti palaipsniui.
„Mes neturėtume visko kirsti labai staigiai. Mes turime būti išmintingi. Naikinti nuo rytojaus būtų kvaila. Labai svarbu neįpriešinti ir atskirti mūsų rusus nuo Rusijos rusų. Net jei mūsų tarpe yra labai didelis procentas „vatnikų“, mes turime suprasti, kad situacija gerėja. Jie turi palikuonių ir tie palikuonys turi būti išganyti. Mes negalime būti dramblys porceliano parduotuvėje“, – savo nuomone dalinsis A. Ramanauskas.
Tad kaip elgtis reikėtų iš tiesų? Naikinti rusų kalbos mokyklas ir atsisakyti jos kaip antrosios užsienio kalbos lietuvių mokyklose? O gal tai – nebūtina?
