„Tu negali su mumis žaisti“, „Čia žais tik mergaitės su gėlėtom suknelėm“ – ar tokius mažųjų nurodymus jau reikėtų laikyti patyčių pradžia? Kodėl patyčios kyla jau ankstyvame amžiuje ir kaip į jas reaguoti? Apie tai įžvalgomis dalijasi ankstyvojo ugdymo psichologė, vaikų darželio Kaune „Istorijų namai“ įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė.
Paprastai kai kalbame apie patyčias pirmiausia turbūt pagalvojame apie mokyklinio amžiaus vaikus. Tačiau patyčių prevencija būtina jau ankstyvame amžiuje, nes būtent šiame raidos tarpsnyje mezgasi pirmieji ilgalaikiai santykiai, įsiliejama į kolektyvą, formuojasi socialiniai įgūdžiai, kurių pagrindu kuriami tarpusavio ryšiai ir vėlesniuose vaiko gyvenimo etapuose. 2-3 metų vaikai pradeda kartu žaisti, o nuo 3 metų aktyviau bendrauti ir „aiškintis santykius“ tarpusavyje, tad tokiame amžiuje jau galime aptikti ir pirmąsias patyčių užuomazgas. Moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad pagrindinės patyčių formos aptinkamos jau vaikų darželyje.
Pirmas ženklas patyčių link – atstūmimas
Ankstyvajame amžiuje dažniausiai sutinkama patyčių forma yra atstūmimas. Atsiranda skirstymas į „draugus“ ir „nedraugus“ pagal lytį, amžių ir įvairiausius kitus, atstumtąjį skaudinančius, dalykus. Kodėl vaikai jau ankstyvame amžiuje pasišaipo vieni iš kitų ir kaip jie to „išmoksta“?
Pirmiausia reikėtų suvokti, kad maži vaikai yra labai egocentriški ir elgiasi vedini spontaniškojo „aš noriu“ principo. Ankstyvame amžiuje empatijos, t. y. gebėjimo įsijausti ir suprasti kito jausmus, kaip ir bendravimo įgūdžiai dar tik formuojasi, todėl tokio amžiaus vaikams būdinga įskaudinti kitus to dar nesuvokiant. Jie tyrinėja aplinką bandydami suvokti, kaip reikėtų elgtis, kad gautum tai, ko nori ir iš aplinkos mokosi įvairių elgesio modelių. Dėl šios priežasties, jei įskaudinimui ar pasityčiojimui neužkertamas kelias, jį vaikas gali imti naudoti vis dažniau, nes supras tai kaip tinkamą elgesio normą.
Kaip išmokyti vaikus žaisti draugiškai?
Natūralu, kad pagrindine mažų vaikų santykių aiškinimosi aikštele tampa žaidimas, o sutarti ir „susižaisti“ dvimečiams ar trimečiams yra ne taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kadangi keičiantis žaidimų kultūrai kiemo vaikų bendruomenės ir vaizduotės žaidimai nyksta, dažnai pirmąja bendruomene vaiko gyvenime tampa darželis, ir čia jis ateina neturėdamas didesnės bendravimo su bendraamžiais patirties.
Tam, kad vaikai išmoktų įsilieti į žaidimą reikia juos mokyti, nes paprasto „noriu žaisti“ gali ir neužtekti. Darželyje parodyti įvairių žaidimo strategijų turi pedagogas, o namie tą gali padaryti tėvai. Kitaip tariant, reikia parodyti, kokiu būdu žaidimas gali būti įdomus ir malonus visiems norintiems žaisti. Pavyzdžiui, matydama savo keturmetės nepatenkintą veido miną, kuomet dvimetė sesė jau „kėsinasi“ į jos mylimą žaidimų objektą – mašiną, stengiuosi užbėgti nesutarimams už akių ir pasiūlau platesnį žaidimo scenarijų. Greitai ieškau mintyse, ką jaunesnioji gali daryti, kad įsilietų į žaidimą prasmingai ir užimtų tam tikrą vaidmenį. Pavyzdžiui, sakau, kad ji važiuos į plovyklą nuplauti šios mašinos, reikią ją dezinfekuoti dėl karantino ir pan. Naujos žaidimo linijos vaikus išmoko būti lankstesniais, didesniems paprasčiau priimti jaunesnius, mergaitėms surasti, ką žaisti kartu su berniukais. Kai naujo žaidėjo vaidmeniu ar siužetu vaikus sudominame, jiems lengviau priimti vienam kitą.
Taip pat svarbu, kad vaikas pats savęs nepastatytų į aukos poziciją, t. y. „niekas su manimi nenori žaisti tai aš ir nežaisiu, būsiu vienas“. Aišku, suaugusiojo užduotis – išsiaiškinti, ar nėra kokių gilesnių priežasčių, kodėl vaikams konkrečiu atveju sunku sutarti, bet šiuo atveju vietoj guodimo siūlyčiau pagalvoti, o koks žaidimas galėtų sudominti draugus? Galbūt galima pasiūlyti kitą žaidimo vaidmenį? Arba sugalvoti savo žaidimą ir pakviesti prisijungti.
Dėmesys – patyčių aukai, o ne agresoriui
Kalbant apie patyčių prevenciją, jau ikimokykliniame amžiuje ji yra būtina, tačiau kalbėti apie patyčias svarbu vaikams suprantama kalba. Pavyzdžiui, „Istorijų namuose“ žaisdami su „Kimochis“ herojais vaizduojame, kaip atrodo atstumtas žaislas-herojus-veikėjas, kaip jis jaučiasi. Tokiu būdu vaikai pamato savo elgesį iš šono ir geriau supranta, kaip atitinkamas jų elgesys veikia kitus, mokosi tolerancijos. Su vyresniais, maždaug 4-5 metų amžiaus vaikais jau galima daugiau kalbėtis, pasakoti, aiškinti. O pastebėjus patyčias, svarbu daugiausia dėmesio skirti įskaudintam – aukai. Taip, kalbėtis reikia su abiem pusėm, bet jei kitą vaiką nuskriaudusįjį pasisodinsime ir ilgai aiškinsimės, tuo pačiu jis gaus daug dėmesio. Kai pirmiausia ir daugiausia dėmesio rodome nuskriaustam, tai tampa labai aiškiu signalu, kad mūsų prioritetas – nukentėjusiojo jausmai.
Suprasti netinkamo elgesio modelius vaikams padeda ir aiškus ribų nustatymas. Mokome ir stebėtojus – jei kito elgesys nepriimtinas – iškart stabdyti rankos signalu ir sakyti „stop, man nemalonu!“. Šalia vaikų esantys suaugusieji – pedagogai, tėvai pastebėję netinkamą elgesį gali jį sustabdyti. Tačiau ir vaikai gali išmokti labai anksti atpažinti ir įvertinti netinkamą elgesį. Vienas svarbiausių dalykų kovojant su patyčiomis yra visos bendruomenės nepakantumas tokiam elgesiui, todėl svarbu padėti vaikams įsisąmoninti, kad patyčios – ne tik aukos ir skriaudėjo reikalas, kad tie, kas tampa tokio elgesio liudininkais gali padėti užkirsti tam kelią, pasakyti stop.
Atkreipkime dėmesį ir į savo įpročius
Kaip jau minėjau, ankstyvame amžiuje vaikai labai sparčiai mokosi bendravimo modelių, o juos perima iš aplinkos, taigi ir iš mūsų – suaugusių. Tai, kaip vaikas bendrauja, kokius žodžius ir taktikas renkasi, yra jo aplinkos atspindys, todėl svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tai, kaip bendraujame su vaiku, bet ir kaip bendraujame jam girdint. Jei dažnai naudojame pašaipų toną, kalbame apie kitus jiems nesant šalia, t.y. apkalbinėjame, vaikas visa tai perima, nors mes tą darome ir be blogų ketinimų.
Be to, kartais nesunku pamiršti, kad vaiko psichika yra nebrandi ir jis nesupranta perkeltinės prasmės. Vaikų mąstymas, ypatingai iki 4 metų yra labai realistinis, tad norėdami pajuokauti, turime aiškiai pasakyti, kad dabar juokaujame, kad netyčia patys savo žodžiais neįžeistume, neįskaudintume. Pavyzdžiui, jei juokais pasakysime, kad kaimynui atiduosime mylimą vaiko žaislą, jis labai susijaudins ir nusimins. Abstraktų mąstymą vaikams formuoti padeda vaizduotės žaidimai, kuriuose herojai bei siužetai sugalvojami, sukuriami – taip jie išmoksta ir pajuokauti, ir patys tuos juokus priimti.
Ar tikrai tai „tik“ žaidimas?
Labai dažnai patyčias galima pastebėti ir pačiuose vaikų žaidimuose. Kaip žinia, 4-5 amžiaus vaikai aktyviai mokosi bendravimo subtilybių ir žaidimuose parodo savo supratimą, tad numoti ranka į tai, kad pavyzdžiui, žaidimo metu vienas su kitu kalba nepagarbiai ir manyti, kad tai „tik žaidimas“, nebūtų teisinga. Juk žaidime tiesiog verda gyvenimas, sprendžiamos problemos, gvildenamos socialinės dilemos, tad atkreipti dėmesį į tai, ką ir kaip vaikai žaidžia, yra labai svarbu.
Ir galiausiai, sprendžiant patyčių problemą svarbu suprasti abi puses ir neskirstyti vaikų pagal tai į gerus arba blogus. Jei vaikas iš kažko tyčiojasi reikia ieškoti tokio elgesio priežasčių – gal šiuo metu šeimoje sunkus metas, tėvai skiriasi, tad vaikas jaučiasi pasimetęs ir stokoja dėmesio? Galbūt vienas iš tėvų išvažiavo į komandiruotę ir vaikas savo ilgesį išlieja piktu elgesiu? O gal tiesiog buvo pavargęs, neišsimiegojęs ir alkanas? Bet kuriuo atveju, jei matome, kad patys problemos negalime išspręsti, visuomet raginu kalbėtis – su pedagogais, vaikų psichologais, kurie padėtų užkirsti kelią problemos augimui.
