„Per pastaruosius 30 metų, Lietuvoje gyventojų sumažėjo nuo 3,7 iki 2,8 milijono. Tačiau paskutinius keletą metų šis skaičius išliko gana stabilus – dėl to, kad padidėjo migracijos srautai. Sąlyginai didelę emigraciją kompensuoja imigracijos srautas. Visgi, ilgalaikėje perspektyvoje gyventojų skaičius mažės – dėl gimstamumo rodiklių. Vienai moteriai tenka 1,3 gimusio vaiko – jei šis skaičius būtų didesnis nei 2, tai užtikrintų stabilų gimstamumo augimą ir kartų kaitą. Tačiau svarbu pažymėti, kad panašūs procesai vyksta ir kitose šalyse – pavyzdžiui, visos Europos gimstamumo rodiklis siekia tik 1,5“, – svarbiausias šalies demografines tendencijas pristato Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Demografinių tyrimų centro mokslo darbuotojas dr. Daumantas Stumbrys, plačiau šiuos akcentus aptaręs Nacionaliniame žmogaus teisių forume gruodžio 9-ąją.
Reikalinga palanki aplinka darbo ir šeimos derinimui
Diskusijoje „Šeimos samprata ir šeimos santykių įvairovė nediskriminavimo kontekste“ dr. D. Stumbrys kartu su kitais diskutantais aptarė, kaip įgyvendinti tokią šeimos politiką, kuri skatintų palaikyti visų formų šeimas – tai yra vienas iš faktorių, padėsiančių spręsti dabartines gyventojų skaičiaus mažėjimo problemas.
„Turime sukurti palankią aplinką šeimai ir tėvystei – ne kažkokioms konkrečioms šeimoms, bet visiems tėvams ir mamoms, kurie nori susilaukti arba turi vaikų. Nepriklausomai nuo to, kokia yra jų socialinė padėtis, tautybė ir t. t. Juk dabar šeimose dirba tiek tėvas, tiek mama. Todėl reikalinga finansinė parama, paslaugos, priemonės, nukreiptos į darbo ir šeimos derinimą. Tai yra raktas į sėkmingą šeimos politiką“, – tikina dr. D. Stumbrys.
Pasak demografo, šiuo metu Lietuvoje kasmet gimsta 23 tūkst. kūdikių, tačiau miršta 40 tūkst. žmonių, todėl gyventojų mažėjimas yra neišvengiamas. Neigiamą poveikį gimstamumui turėjo ir pastarųjų metų įvykiai, tokie kaip karas ir pandemija. Nepaisant to, mūsų šalis gali ieškoti sektinų pavyzdžių ten, kur gimstamumo rodikliai didžiausi – Švedijoje, Prancūzijoje. Ypač reikalingi sprendimai, skirti jaunoms šeimoms: dėl būsto prieinamumo, dėl darželių, mokyklų, paslaugų, skirtų norintiems dirbti ir auginantiems mažus vaikus.
„Jei žmogus žinotų, kad valstybė kompensuos buto nuomos kainą, tuomet turėdamas vieną vaiką galbūt nuspręstų susilaukti jų ir daugiau. Arba, pavyzdžiui, kur Lietuvoje dėti vienerių metų vaiką, jei noriu eiti į darbą?“, – keletą pavyzdžių pateikia VDU mokslo darbuotojas, papildydamas, jog sprendimai turi būti kompleksiniai ir orientuoti į sritis, kuriose demografinius procesus galime paveikti efektyviausiai: tokius kaip gimstamumą ir mirtingumą.
Moterys renkasi tarp darbo ir šeimos
D. Stumbrio teigimu, kalbant apie gimstamumo problemų sprendimus, itin svarbi yra ir lyčių lygybė. „Mama patiria didžiulį spaudimą rūpintis šeima ir laikyti visus keturis kampus namuose: namų ruošą, vaikų priežiūrą. Moteris priversta rinktis: arba daryti karjerą, arba auginti vaikus. Turime sudaryti patogesnes galimybes vienu metu rinktis ir tą, ir tą“, – papildo mokslininkas.
Apibendrindamas demografinę Lietuvos padėtį, dr. Daumantas Stumbrys pasakoja, jog yra ir teigiamų akcentų – antai tikėtina vyrų gyvenimo trukmė paaugo rekordiškai – nuo 2007 iki 2019 metų ji padidėjo beveik 7 metais. Tiesa, po to dvejus metus iš šio progreso atėmė pandemija. Kita pozityvi tendencija – migracija. Dalis emigravusiųjų sugrįžta, emigracija kiek mažėja. Be to, į šalį atvyksta dideli imigrantų srautai, kurie subalansuoja mūsų gyventojų skaičių.
„Kalbant apie gyventojų mažėjimą, reikia pabrėžti, kad tokie demografiniai procesai vyksta ir kitose šalyse, ypač posovietinėse, pavyzdžiui, Latvijoje. Tai ilgalaikiai procesai. Vyksta šeimos modelio kaita – šeimos darosi įvairesnės, daugėja vienišų motinų ar tėčių, gyvenančių ne santuokoje, partnerystėje. Tai susiję su visuomenės modernizacija“, – teigia VDU mokslo darbuotojas.
Įstatymai turi nesivilkti „uodegoje“
Visuomenės modernizaciją turi atspindėti ir įstatymai bei šeimos politika, todėl būtina ją tobulinti, teigia Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narė ir buvusi pirmininkė bei Vytauto Didžiojo universiteto profesorė dr. Dalia Leinartė. Aptariant mažėjantį gyventojų skaičių, visuomenėje pasigirsta baimių, neva nyksta „tradicinė“ šeima – tačiau, pasak mokslininkės, tos baimės yra nepagrįstos.
„Net ir XIX amžiuje tradicinė lietuvių šeima nebuvo vien ta, kurią sudarė Bažnyčios palaimintoje santuokoje gyvenantys tėvas, mama ir jų biologiniai vaikai. Šeimos formų buvo pačių įvairiausių ir jas visuomenė palaikė. Galiausiai, minėtos „tradicinės“ šeimos, kaip jas įvardina radikalūs asmenys, niekada neišnyks. Net ir tose šalyse, kur įteisintos vienos lyties asmenų santuokos, tai neturi jokios įtakos šių šeimų mažėjimui. Jei gyvename Europos Sąjungos šalyje, turime atsižvelgti į tai, kas vyksta realiame gyvenime – įstatymai neturi vilktis „uodegoje“, – pabrėžia prof. D. Leinartė.
Kartu su D. Stumbriu diskusijoje apie šeimos politiką dalyvavusi profesorė sako, jog šeimą galima apibrėžti įvairiai – pavyzdžiui, kaip žmonių grupę, kuri yra susijusi emociniais ir (arba) kraujo ryšiais. Šeimų santykiai skirtingose šalyse yra įstatymais formalizuojami taip pat labai įvairiai – tačiau vienas nesikeičiantis šeimos sampratos aspektas yra emocija, kuri sieja žmones, kurie nutaria gyventi kartu.
Nebuvo jokių stigmų prieš „netradicines“ šeimas
„Nors Lietuvoje skirtingais istoriniais laikotarpiais šeima, santuoka buvo įteisinta skirtingai, tačiau visuomenė labai dažnai apeidavo tą teisinį formalizavimą, jei jis neatitikdavo minėto apibrėžimo. Pavyzdžiui, iki 1940 m. teisiškai skyrybos buvo negalimos, o norintys gyventi atskirai turėjo rašyti prašymą separacijai, mokėti pinigus. Tad paprasti eiliniai žmonės, kurie negalėjo sau to leisti, tiesiog gyvendavo atskirai, neformalizuotai, tarkim, su ankstesnio sutuoktinio pavarde. Tačiau jokių skundų apie tokį šeimyninį gyvenimą, kuris buvo nusikalstamas Bažnyčios akyse, nebuvo“, – primena CEDAW komiteto ekspertė, pažymėjusi, jog tarpukario Lietuvoje, neskaitant Klaipėdos ir Vilniaus kraštų, buvo apie 30 tūkstančių savavališkai be bažnytinio teismo išsiskyrusių žmonių, kurie sudarė neformalias santuokas – ir jokios stigmos jų atžvilgiu nebuvo.
Neigiamas požiūris į taip vadinamas netradicines šeimas atsirado visai neseniai – į šeimas, kurios nėra įteisintos civilinėje metrikacijoje ar katalikų bažnyčioje arba kurią sudaro ne tėtis, mama ir jų biologiniai vaikai.
„Aš šį požiūrį sieju su sovietine ar rusiška propaganda, nes iš jos sklinda lygiai tokios pačios formuluotės. Tai yra ne istoriškai tradicinės, o neopatriarchalinės šeimos perkėlimas iš sovietmečio. Vienos lyties ar kitos „netradicinės“ šeimos nekelia jokios grėsmės tradicinei šeimai – užtat kelia patriarchalinei: tokiai, kurioje vyras įsivaizduoja, kad jis yra šeimos galva ir gali nurodyti moteriai ar vaikams, kaip elgtis, kada dirbti, kokie yra jų vaidmenys, kokie darbai vyriški ar moteriški ir t. t.“, – sako prof. dr. Dalia Leinartė.
Okupacija nukirto Lietuvos pažangą
Mokslininkė neseniai paskelbė naują monografiją „Neplanuotas gyvenimas“, kurioje plačiau nagrinėjama, koks buvo vedybinis gyvenimas ir šeiminiai santykiai sovietmečiu. Prof. D. Leinartė tikina, jog sovietinė okupacija nukirto didelę pažangą, kurią Lietuva buvo padariusi tarpukariu. XIX amžiuje visa kaimiškoji Europa gyveno patriarchalinėje šeimoje, tačiau natūraliai po truputį modernėjo, perėmė labiau egalitarinius, lygiaverčius vyro ir moters santykius. Tai buvo pastebima ir tarpukario lietuvių inteligentijos šeimose.
„Įsitvirtinus sovietinei valdžiai, 1944–1945 m., prasidėjusi propaganda labiausiai palietė šeimą, lietuviams įprasti šeiminiai santykiai buvo suniokoti. Europiniai modeliai buvo sugriauti ir šeima buvo įsprausta į labai sunkiai išpildomus modelius. Vyrams buvo sunku prisitaikyti persikėlus iš kaimo į miestus ir miestelius, jie negalėjo dirbti to, ką darė kaime, todėl atsirado alkoholizmas ir neištikimybė kaip „išeitis“. O moterys buvo priverstos dirbti, be jokios pagalbos, kaip suderinti darbą ir šeimą, vaikų priežiūrą“, – pasakoja monografijos autorė.
Pasak pašnekovės, motinystės atostogų sovietmečiu praktiškai nebuvo – jos atsirado tik paskutinį dešimtmetį. Mama galėjo tikėtis pagalbos iš savo tėvų, bet buvo problematiška surasti, kur juos apgyvendinti. Todėl vaikai dažnai buvo atiduodami senelei į kaimą, tačiau tuomet kildavo pavojus, kad nutrūks ryšys tarp vaiko ir mamos ar tėvo. Tai tik maža dalis iškilusių didelių problemų – istorikė neabejoja, kad sovietmečio šeimos politika turėjo dideles neigiamas pasekmes ir šiandieninei Lietuvos visuomenei.
