Vangus, apatiškas, pasyviai į aplinką reaguojantis mažylis – toks paveikslas visiškai nedera su vaikystei būdingu guvumu, žaismingumu, begaliniu žingeidumu. Kokios priežastys gali lemti vaiko apatiją?
Neringa Urtė
Kartais vaiko elgesys gali būti nulemtas objektyvių veiksnių ir tėvų klaidingai palaikytas apatija. Pavyzdžiui, suaugusieji gali skųstis vaiko apatija, jei mažylio temperamentas neatitinka jų gyvenimo tempo, t. y. vaikas lėtesnis, o tėvai – energingesni. Todėl mažylis yra nuolat raginamas, skubinamas, žodžiu – elgiamasi prieš jo prigimtį. Tokiu atveju tėvai privalo suvokti, kad vaikas gali būti kitoks nei jie įsivaizdavo ar tikėjosi. Rekomenduotina tėvams susirasti informacijos apie skirtingus temperamentus, stengtis suprasti savo vaiką. Psichologė perspėja, kad tai pareikalaus nemažai tėvų kantrybės ir pakantumo.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kokios dovanos tinkamiausios pagal Zodiako ženklą?
Fotografė Indrė: įamžinti 5 dienų naujagimiai atrodo ypatingai
Kartais tėvai klaidingai apatija palaiko vaiko intelekto sutrikimą. Tai dažna, jei tėvai augina pirmąją atžalą. Toks vaikas lėčiau viską išmoksta, lyginant su bendraamžiais. Tėvams reikėtų pasidomėti (knygos, internetas, vaiko gydytojas), ką turėtų mokėti tam tikro amžiaus vaikai.
Beje, daugeliu atvejų vaiko apatiją sukelia netinkamas tėvų elgesys. Labai dažnai suaugusieji kelia per didelius reikalavimus, o vaikas nepajėgia pateisinti jų lūkesčių. Rezultatas – mažylis apskritai atsisako ką nors daryti arba visai nebesistengia. Psichologės siūlomas sprendimas vienareikšmis. „Tėvai pirmiausia privalo spręsti savo problemas! Jie turi suvokti, iš kur tie lūkesčiai atsiranda, kodėl jiems taip svarbu, kad vaikas būtų labai sėkmingas. Taip pat reikėtų pabandyti įsijausti, kuo ir kaip jų vaikas gyvena, suvokti jį kaip asmenybę, turinčią savų poreikių, norų ir galimybių”, – tvirtina D. Balčiūnienė.
Vaiko apatiją gali paskatinti ir prieštaringi mamos ir tėčio reikalavimai – kai vienas iš tėvų sako viena, o kitas – kita. Pasimetęs vaikas gali paprasčiausiai užsisklęsti savyje, nusprendęs atsiriboti nuo atsakomybės rinktis vieno iš tėvų autoritetą.
Panašią reakciją sukelia ir menkinamasis tėvų požiūris į mažylį kaip nekompetentingą, nieko neišmanantį žmogutį, jo lyginimas su „gabesniais” bendraamžiais arba pernelyg griežtas baudimas už klaidas.
Dar viena galima apatijos priežastis yra vaiko emocinių poreikių nepatenkinimas, vadinamoji sensorinė arba emocinė deprivacija, t. y. kai vaikas gauna per mažai stimulų. Pavyzdžiui, jei kūdikių namų vaikai retai imami ant rankų, mažai kalbinami, dėl dėmesio stygiaus jie gali pradėti linguoti pirmyn atgal, daužyti galvą į sieną ar tapti apatiški. Panašiai gali būti ir šeimoje. Vaiko pažinimo procesai gali būti skatinami – mažylis turi daug žaislų, švariai aprengtas, sušukuotas, miega minkštoje lovoje, mokomas skaityti, naudotis kompiuteriu, bet jis per retai apkabinamas, nekalbama apie jo jausmus, jis baudžiamas, jei verkia ir pan. Tokiu atveju jo emociniai poreikiai nepatenkinami. Tai yra emocinė deprivacija. Beje, tai turi labai sunkias pasekmes, nes sutrikdo darnų asmenybes vystymąsi.
Apatiją taip pat gali sukelti fizinis ir psichologinis smurtas šeimoje. Kai tėvai muša, baudžia, tyčiojasi ar net kankina, vaiko reakcija bus agresija arba regresija. Pastarosios požymis ir bus apatija.
Paveikti vaiką ir išprovokuoti jo apatiją gali kriziniai išgyvenimai, pavyzdžiui, dar vieno mažylio gimimas šeimoje, artimų žmonių netektys, gyvenamosios vietos pakeitimas ir pan. Tokiais atvejais prireiks ypatingo ne tik tėvų, bet ir kitų aplinkinių supratingumo, palaikymo ir meilės. Rekomenduotina iš anksto numatyti galimas krizes ir tam pasiruošti.
Psichologė D. Balčiūnienė pastebi, kad kartais vaiko apatija gali būti manipuliacijų įrankis, lygiai taip pat kaip, pavyzdžiui, tendencingai pasikartojantys simuliuojami pilvo skausmai. Tokiu atveju reikėtų stebėti, kokiomis aplinkybėmis elgesys kartojasi, ar jis būdingas visą laiką, ar tik retkarčiais, pavyzdžiui, kai namuose ar darželyje vaikui nutinka kažkas nemalonaus. Bėgimas į apatiją gali būti vaiko bandymas išvengti nemalonumų. Reikėtų pagalvoti, nuo kada ta apatija atsirado, su kuo tai gali būti susiję ir ieškoti sprendimų.
Taigi, suaugusieji turi suvokti savo poreikius ir problemas, domėtis vaiko psichologija ir mokytis kurti šiltus ir pagarbius santykius su savo atžala. „Negalima žiūrėti į vaiką kaip į sugedusį daiktą, kuris gali būti pataisytas. Negalima žiūrėti į vaiką kaip į vienintelę šeimos bėdų priežastį. Būtina suvokti, kad vaiko problemos dažniausiai yra šeimos problemų atspindys”, – pabrėžia psichologė D. Balčiūnienė.
Beje, tėvai dažniau skundžiasi ne vaiko apatija, o tuo, kad mažylis nevalgo, konfliktuoja, nesimoko, yra patyčių objektas darželyje arba bijo, yra įsitempęs, viską nori atlikti labai gerai. Pastebėjus apatiją, paprastai tikimasi, kad tai – laikina, kad iš šios būsenos mažylis „išaugs”. Kartais problemos iš tiesų būna laikinos ir susitvarko savaime. Tačiau psichologė perspėja, jei problemos nesprendžiamos ar užsitęsia, apatija gali tapti asmenybės bruožu. Jei tėvai nežino, kaip teisingai elgtis su apatišku vaiku, rekomenduojama pasitarti su vaiko gydytoju, auklėtoju, o prireikus – kreiptis į psichologus.
Ar ikimokyklinio ugdymo pedagogai gali padėti išspręsti šias problemas? „Pedagogai gali padėti ne išspręsti, bet spręsti. Auklėtojas turi būti dėmesingas, stebėti vaiko elgesio pokyčius, jei reikia – mažylį išklausyti, stengtis suprasti, parodyti, kad jis svarbus ir rūpi, padrąsinti, paskatinti, įžvelgti pozityvius dalykus, leisti vaikui reikšti savo emocijas”, – teigia psichologė Daiva Balčiūnienė.
