„Vaikas neklauso. Kaip su juo susitarti be pykčių?“. Šį redakcijoje gautą klausimą persiuntėme psichologei. Jos patarimai bus naudingi daugeliui šeimų.
Mama klausia:
„Vaikas neklauso ir yra labai atkaklus – kaip su juo susitarti be rėkimo ir balso pakėlimo? Jam tuoj bus ketveri metai, bet pavadinčiau jį nevaldomu. Reikia penkis kartus sakyti, kad išgirstų, bet ir tada dar negarantuoju, kad padarys, kaip sakiau. Man atrodo, kad tie, kurių vaikai paklusnūs, niekada nesupras tų, kurių vaikai aktyvūs ir turintys savo nuomonę. Aš vis guodžiu save, kad „išaugs“, bet dabar jau pati abejoju. Kokie būtų patarimai dėl bendravimo – ar yra būdų kalbėti su vaiku ramiai?“
Atsako psichologė Kristina Valkauskienė / Psichologinės sveikatos centras.
Sveiki, džiugu, kad pasidalinote Jums rūpimu klausimu. „Vaikas neklauso“ – tai vienas dažniausių tėvų skundų psichologo kabinete. Panašu, kad situacijos, kai vaikas nuolat prieštarauja, nedaro to, ko iš jo norėtumėte, tarsi negirdi, ką jam sakote, Jums kelia didelį bejėgiškumo jausmą. Tikėjotės, kad bėgant laikui situacija pasikeis savaime, tačiau panašu, kad nesikeičia niekas. Akivaizdu ir tai, kad rėkimas nepadeda. Tai ką gi tokiu atveju daryti tėvams? Ar įmanoma pakeisti vaiko elgesį?
Jūs teisi rašydama, kad vaikai skiriasi: vieni ramesni, kiti labiau aktyvūs. Tai lemia vaiko temperamentas, kurio pakeisti neįmanoma. Tačiau tai, ar vaikas elgsis tinkamai, ar girdės, ką norime jam pasakyti, didžiąja dalimi priklauso nuo suaugusiųjų elgesio. Iliustruosiu tai pavyzdžiu.
Įsivaizduokime situaciją: dabar 21 valanda vakaro, vaikas jau turėtų būti lovoje, tačiau įsijautęs žaidžia. Tėvai jau kelis kartus prašė susitvarkyti žaislus ir eiti praustis, tačiau vaikas negirdi, žaidžia toliau. Tėvai supyksta, pradeda rėkti, tačiau ir tai vaikui nė motais. Vaikas nenori tvarkytis, jis nori toliau žaisti. Po penkiolikos minučių vaikas žaisti nebenori, bet ir tvarkytis nesitvarko. O taip! Dabar reikia filmukų! Gerai gerai, sako vaikas, – užteks ir tik vieno… Prasukime tą juostą ir įsivaizduokime, kad 22.30 val. vaikas jau guli lovoje. Kaip žaislai? Panašu, kad taip ir liko nesutvarkyti. Kaip šeima? Panašu, kad visi suirzę. Ko gi trūksta, kad vakarai šioje šeimoje būtų ramūs? Panašu, kad viso labo tik taisyklių, ribų, kurios visiems būtų aiškios.
Labai svarbu, kad tėvai, pasitardami su vaiku, nuspręstų, kada namuose baigiasi žaidimai, kada prasideda miego laikas, kiek laiko galima žiūrėti televizorių, kaip dažnai pasikviesti į svečius draugus ir pan. Taip pat ketverių metų vaikas turėtų aiškiai žinoti savo pareigas, pavyzdžiui, grįžus namo tvarkingai pasidėti batukus, pažaidus į dėžę sukrauti žaislus. Svarbu nepamiršti su saugumu susijusių taisyklių: negalima eiti per gatvę be suaugusiojo, kalbėtis su nepažįstamuoju, žaisti su degtukais, mušti kitų vaikų ir pan. Taigi, vaikas turi aiškiai žinoti, kas jam galima, o kas ne. Čia labai svarbu ir pačių tėvų nusiteikimas laikytis nustatytų taisyklių. Jei kartais numosime ranka ir nenorėdami konflikto leisime vaikui “dar truputėlį”, o paskui “dar truputėlį” pabūti lauke ar sutvarkysime žaislus patys, nes “taip greičiau”, vaikas supras, kad taisyklių laikytis nebūtina ir visos Jūsų pastangos nueis perniek. Taip pat sunkumų kils, jei mama, tėtis, seneliai ir kiti vaiku besirūpinantys suaugusieji vadovausis skirtingomis taisyklėmis, nebus vieningi vaiko auklėjimo klausimais.
Vaikams ribos, taisyklės reikalingos, nes jos suteikia žinojimą, saugumo jausmą. Žinoma, būna, kad jų laikytis nesinori ir vaikai nuolat išbando ribas. Tokiomis akimirkomis tėvams atrodo, kad taisyklės neveikia. Tačiau net ir tai nereiškia, kad jų reikia atsisakyti. Tuomet, kai taisyklių nepaisoma, reikėtų keisti ne taisykles, o leisti vaikui patirti jo elgesio pasekmes: laiku nesusitvarkysi žaislų – nespėsi pažiūrėti filmuko prieš miegą; negrįši laiku namo – deja, rytoj negalėsi eiti į lauką; vienas bėgsi į gatvę, nesaugiai elgsiesi kieme – liūdna, bet teks eiti žaisti į namus. Labai svarbu, kad šias pasekmes vaikas žinotų iš anksto ir pats galėtų pasirinkti, kaip norėtų elgtis. Pasekmės gali padėti keisti elgesį į tinkamesnį, tačiau ne tada, jeigu jos paverčiamos bausmėmis, pavyzdžiui, „nesusitvarkysi – negausi valgyti“ arba “neklausysi – niekur neisi“. Pasekmės turi būti pagarbios vaiko atžvilgiu ir būtinai susijusios su jo elgesiu.
Dažniausiai tėvams nustačius ribas ir pradėjus taikyti pasekmes už netinkamą elgesį vaikai lyg tyčia pradeda priešintis pasikeitusiai tvarkai ir situacija kuriam laikui dar labiau pablogėja. Žinokite tai ir išlikite kantrūs, nuoseklūs ir tvirtai nusiteikę įveikti laikinus sunkumus. Atminkite, viskam reikia laiko.
Pabaigai norėčiau paminėti svarbiausią dalyką vaiko auklėjime – tai ryšys su tėvais. Jei nebus ryšio, neveiks jokios taisyklės ar pasekmės. Vaikas turi jaustis besąlygiškai mylimas. Svarbu tarpusavio pagarba, pasitikėjimas. Kuo daugiau kalbėkitės su vaiku, išklausykite, stenkitės suprasti, leiskite kartu laisvalaikį, apkabinkite, sakykite “myliu”, drąsinkite ir didžiuokitės.
Tikiu, kad Jums pavyks!
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama” dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.
