JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Julijos išpažintis: po skaudžios diagnozės šansai pastoti buvo maži

Julijos išpažintis: po skaudžios diagnozės šansai pastoti buvo maži

Laukiame Jūsų gimdymo istorijų el. paštu tavovaikas@delfi ir suteikiame žodį mums parašiusiai mamai Julijai.

Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Nėštumo planavimas

Sveiki, nusprendžiau parašyti savo nėštumo ir gimdymo istoriją. Pradėsiu nuo pradžių: prieš kelerius metus dėl negimdinio nėštumo man pašalino kiaušintakį, ir gydytoja leido suprasti, kad mano galimybe pastoti dabar yra vos 50 procentų. Ji išsireiškė taip: „Vienos tokiu atveju nebesusilaukia vaikų, o kitos gali ir dešimt pagimdyti“.

Man buvo šokas, nes prieš tai net nesuvokiau, ar iš viso noriu būti mama, kol nesupratau, jog galiu ja niekada netapti.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Kaip apskaičiuoti ovuliacijos datą?

Mamos atvirauja: ką daryti, vaikas mus užklupo mylintis

Po metų nustebau – pasijutau besilaukianti. Su vyru išsigandom, kad nebūtų dar vienas negimdinis nėštumas, bet bijojom be pagrindo, paaiškėjo, jog vaikutis jau augo šiltai įsikūręs gimdoje. Nėštumas buvo labai lengvas, nepaisant to, kad sunkiai dirbau visus 9 mėnesius.

Atėjo gimdymo terminas, bet vaikutis dar nesiruošė pasirodyti. Teko važiuoti į ligoninę, kad apžiūrėtų ir paskirtų gimdymo datą. Supratau, kad jei iki tol mažylis nesusiruoš, tai teks jam padėti.

Grįžus namo pradėjau ieškoti, kokie yra natūralūs gimdymo skatinimo būdai, norėjau padėti „leliukui” pati. Buvo gražus pavasario penktadienis. Vyras grįžo iš darbo ir aš pareiškiau, kad noriu bulvinių blynų!

Kadangi namie nebuvo nei vienos bulvės, nusprendėme eiti į parduotuvę jų pirkti. Na, lyg ir nieko sudėtingo, bet bėda ta, jog buvo toks laikas, kai senų bulvių jau nėra parduotuvėse, o šviežių dar ne visur rasi. Aš nepasidaviau, mes apvaikščiojom pėstute artimiausias parduotuves, iš viso vaikštinėjom apie 3 valandas. Galų gale aš taip pavargau, kad net pamiršau, jog noriu tų bulvinių blynų.

Grįžom namo, ir aš kritau į lovą miegoti, nes beprotiškai pavargau.

Gimdymas prasideda

Apie ketvirtą ryto supratau, kad man pradėjo bėgti vandenys. Prikėliau vyrą ir su dideliu jauduliu nuvažiavom į ligoninę. Viskas buvo sklandu, sąrėmių jokių nejaučiau, net maudimo jokio nebuvo. Jaučiausi rami.

8 valandą ryto atėjo mano gydytoja, apžiūrėjo ir pasakė, jog aš dar negreit gimdysiu. Kaklelis nesivėrė, todėl gulėjau ir laukiau. Akušerė vis šokinejo aplink ir klausinėjo, ar jaučiu sąrėmius? Ji fiksavo juos, tačiau aš jų visai nejaučiau, bet nedrįsau pasakyti.

Apie 14 val. gydytoja dar kartą patikrino, kaip veriasi gimdos kaklelis. Niekas nebuvo pajudėję, todėl nusprendė man daryti cezario pjūvį.

Operaciją atliko gydytoja rezidentė, prižiūrint gydytojai. Kai prapjovė, girdžiu komentarą: „Oho, tai kaip jį dabar iš čia išimti?!”

Aš aiškiai supanikavau išgirdusi tokius žodžius, bet gydytoja greitai paaiškino ir mane nuramino. Ji sakė, kad mano „leliukas” saugomas Dievo, mat virkštelė buvo apsivijusi aplink kaklą net 2 kartus. Tačiau dabar jokio pavojaus nebuvo.

Štai mano mažoji dukrytė jau verkia, o aš – kartu su ja. Juk ji taip ilgai laukta, išsvajota. Šalia ir dukrytės tėtis nesulaikė savo emocijų, taip pat susijaudino. Juk tai mūsų pirmagimė.

Praėjo jau 2 metai nuo tos dienos, bet prisimenu viską, lyg tai būtų buvę vakar.

Na, o 50 procentų pastojimo tikimybe yra labai didelis skaičius, nes neseniai sužinojome, jog laukiuosi antro vaikučio! Tik šį kartą jaučiuosi ramiau, juk panašų kelią jau esu praėjusi.

Julija

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI