Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Agnei.
Mūsų istorija prasidėjo dar mokykloje. Pirmos dukros susilaukėme labai jauni. Antroji gimė po penkerių metų. Gyvenimas tekėjo sava vaga, lyg ir nieko netrūko… Vaikai paaugo, o aš vis nulydėdavau akimis mamytes su vežimėliais ir mažais leliukais. Gal todėl, kad dukros augo lengvai ir be didelių rūpesčių, mintis apie trečią vaikelį nė kiek negąsdino. Aplinkiniai vis leptelėdavo, kad reikia sesėms broliuko.
Kartą važiuojant mašina, mažoji pamatė gandrą. Tada vyresnioji patarė: paprašykim, kad atneštų broliuką. Susižvalgėm su vyru ir nusprendėm – reikia! Tik nebuvom garantuoti, kad pavyks iki galo išpildyti prašymą ir gandras nesugalvos atnešti sesytės… Žinojom, kad trijų bus gana.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kaip aš gimdžiau vandenyje Vilniaus Gimdymo namuose
Daugiavaikė mama Birutė – apie vaikų tramdymo ir motyvavimo sistemą
Kai sužinojau, kad laukiuosi, minčių buvo visokių. Ir baimės, ir abejonių. O ką kiti pagalvos? Gal nepasukios piršto ties smilkiniu?… Juk šiais laikais trys vaikai, kai kuriems asocijuojasi su sunkumais, vargais ir našta. Mane prižiūrinti gydytoja tik padrąsino.
Kai išvydau ekrane mažą burbuliuką, širdis suspurdėjo. Vėliau jau kartu su vyru džiaugėmės, kad burbuliukas turi ir rankytes, ir kojytes. Buvo smalsu sužinoti lytį. Bet gydytoja nedrįso spėti. Nutarė palaukti vėlesnio laiko. Tąkart grįžus namo, pajutau švelnų bakstelėjimą. 14 sav., o jau toks stiprus, pagalvojau. Negi nuojauta neapgaus…
Nėštumas buvo lengvas, jaučiausi energinga, gal tik pavargdavau greičiau. Pykino ilgokai, bet tvirtai laikiausi. Vis galvojau, kad reikia džiaugtis kiekviena diena, nes daugiau to nepatirsiu. 30 sav. jau žinojome, kad bus sūnus. Gydytoja džiaugėsi ne mažiau už mane. Laukimas tapo dar džiaugsmingesnis. Buvau pratusi prie rožinių suknyčių ir visokių kitų mergaitiškų grožybių, o dabar jau teko analizuoti vyrišką garderobą. Keistas jausmas.
Laukimas artėjo prie pabaigos. Echoskopas “prognozavo” didelį vaikiuką ir dėl gimdymo pačiai teko sudvejoti. Bet pasiklausydavau, kad po cezario operacijos taip sunku atsigauti. Noras gimdyti pačiai buvo stipresnis. Juolab jau dukart viskas praėjo laimingai (beveik).
Broliukas labai neskubėjo, praėjo TA diena… Dar viena… Klausimas KADA jau tapo vos ne keiksmažodžiu aplinkinių lūpose. Nuvykom paklausyti toniukų, viskas gerai. Gydytoja apžiūrėjo ir tarė: “Naktį jau atvažiuosi…” Aš abejojau… Jau dvi savaites man tie “paruošiamukai” jaučiasi. Grįžtant namo darėsi nebelinksma. Turbūt tikrai laikas ruoštis. Vyrui leidau kiek pasnausti (nebeklausiau, kaip ten jam sekėsi). Pati pamažu ruošiausi, lakavau nagus. Juk tokia šventė laukia! Sesutes nuvežėm pas senelius ir į gastroles…
Priėmimo skyriuje buvom 22.30. Man jau viskas žinoma, todėl nelabai baisu. Personalas malonus, visi apsnūdę. Mano brangusis baltu veidu tik laukė kada jau eisim į gimdyklą. “Apie 4 cm.” išlemeno senučiukas daktaras. apie jį buvau prisiklausius ne kokių atsiliepimų, todėl mano “šventė” pamačius budėjimo grafiką ant sienos, virto be šypsenos veide. Ją pakeitė išpūstos akys ir abejonės… Su savo gydytoja nesitariau. Vaikelis prognozuojamas apie 5 kg. Va, dabar tai bus, galvoju.
Po apžiūros mus pasitiko akušerė, aprodė gimdyklą. Paaiškino kas ir kaip. Pamatavo toniukus, mano kraujo spaudimą (kiek didokas). Paklausė ar nenoriu nuskausminimo. Nusprendžiau, kad dar ne. Atnešė kamuolį ir paliko mus laukti. Su vyru pasivaikščiojom po palatą, viskas matyta. Smagu prisimint. Pro langą matosi miestas, rūksta kaminai. Lauke – 20 laipsnių šaltis. Kažkas jau miega. Kažkas laukia… Sugalvojau išbandyti kamuolį. Smagu! Linksma. Kiek patrynus nugarą, galima kentėt.
Pro duris įeina senučiukas. Guluosi apžiūrai. Ruošiasi nuleisti vandenis, o aš sukandusi dantis, pilna baimės laukiu (procedūra nėra labai maloni). Tik jaučiu, kad jau viskas. Dar pagyriau daktarėlį, kad taip gerai čia viskas išėjo, be jokio skausmo. Liko labai patenkintas ir pridūrė, kad jo komanda šiąnakt labai gera pasitaikė. Pažiūrėsim, pamatysim. Jau 1 nakties. Vyras vis žiūri į mane, laukia, kuo gali padėt. Paprašiau vaistų, nes skausmai darėsi nebe tokie “skanūs”. Akušerė kažką suleido. Sėdau ant kamuolio ir pati nesupratau, ar nusnaust spėjau, ar vaistai tokie geri buvo.
Kai sąrėmiai tapo stiprūs, vis guodė mintis, kad mano šventė tuoj įvyks ir savo stebuklą laikysim ant rankų. Liko labai nedaug. Tik dar šiek tiek pakentėt. Vis žvilgtelėdavau į vyro akis, ir be jokių žodžių žinojau, kad skauda ir jam. Kai gydytojai pradėjo rinktis gimdymui, nusprendėm, kad lauks už durų. Taip bus geriau abiems. Už sienos vis girdėjosi, kad ne man vienai taip smagu tąnakt buvo. Vienos šaukėsi vyro, kitos “Jėzaus”, o trečios “mirsiu”. Aš tik klausiausi ir tyliai galvojau: “Kad tik man pavyktų”.
Liko kelis kart stumti. Galvoje mintis, kad tik viskas būtų gerai, juk toks didelis. Tik jaučiu taip lengva pasidarė. Šlapias varliukas dedamas ant pilvo, sesutė taria: “Sveikinu” , o man ašara, kaip pupa per skruostą bėga. Tada pakvietė vyrą, likom minutei tik mes trys. Niekas aplink neberūpėjo. Džiaugsmas ir laimė spindėjo akyse. Broliukas susigūžęs šildėsi, o mes tylėjom ir žodžio pratart negalėjom. 5.25 ryto.
Pasirodo nebuvo toks jau didelis tas mūsų ryšulėlis nuo gandrų. Viso labo 4185 g. Labai džiaugiuosi, kad nors ir su baime, bet pasiryžau gimdyti pati. Tą jausmą žino tik tie, kurie patyrė viską patys. Dar dabar “pagaunu” save, kad žiūriu į sūnelį su džiaugsmo ašara akyse. Juk svajonės pildosi. Reikia tik stipriai norėti.
Agnė
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.
