Jeigu norite parašyti savąją gimdymo istoriją, laukiame el.p. tavovaikas@delfi.lt. Šiandien publikuojame Jovitos laišką. Ji gimdė du kartus, tačiau ne viskas klostėsi taip, kaip ji svajojo.
Kaip ugdyti ir lavinti vaiką nuo gimimo iki trejų metų
Vaikai tarpusavyje pešasi ir barasi: kaip tinkamai reaguoti
Pirmagimė turėjo gimti rugsėjo 9 dieną. Rugsėjo 8 dienos ryte prasidėjo nereguliarūs sąrėmiai, bet buvo skausmingi, todėl nuvykau pasitikrinti į ligoninę, kur pamatavo tonus, patikrino padėtį bei liepė grįžti su daiktais, nes turėčiau gimdyti.
Buvo nuostabi saulėta diena, todėl labai apsidžiaugiau tokia naujiena. Pirmieji reguliarūs sąrėmiai jau ligoninėje nebuvo nieko ypatingo, todėl atsisakiau nuskausminamųjų ir linksmai striksėjau ant kamuolio bei juokėmės kartu su vyru. Nuleido vaisiaus vandenis, atsirado po kiek laiko stangos ir tuomet prasidėjo visas smagumas. Niekad nemaniau, kad rėksiu, bet rėkiau ir labai. Viskas, ko išmokau kursuose, kaip kvėpavimas, stūmimo pobūdis ir pan., liko kažkur užmarštyje. Gydytojai rėkia, kad nestumiu, ir kad atsipalaiduočiau, o aš iš visų jėgų stumiu, o apie kokį atsipalaidavimą galima iš viso kalbėti, kai sąrėmis po sąrėmio, kaklelį drasko ir skausmas begalinis ir be jokio atokvėpio.
Staiga minutei viskas sustojo. Matau prieš akis daug žmonių ir esu įsitikinusi, kad mes visi švenčiame naujuosius metus, tik pasidarė keista, kad aš nieko nepažįstu, bet šiaip gan linksma ir visai nieko kompanija, tai galim švęsti. Tuomet skausmas vėl grąžino į realybę: kokie naujieji metai, aš juk gimdau! Nuspręsta, kad nieko su manim nebus ir reikės vakuumo. Pasirašiau dokumentus, tuo metu būčiau pasirašiusi bet ką, ir sielą velniui pardavusi. Nors iš nušaukit mane. Tačiau paprašiau gydytojos dar poros bandymų, nes tonai buvo normalūs. Stūmiau taip, kad atrodė, jog visos žarnos išlįs ir man pasisekė!
Tiesa, faktą, kad pagimdžiau, supratau irgi tiktai iš aplinkinių veidų mimikų, nes jau su dievais kalbėjausi: visi tapo laimingi, vyras verkia ir šypsosi, supratau, kad kažką gero pavyko padaryti. Bet tikrai nejutau jokios euforijos, tik pradėjau purtytis kaip plekšnė ant kranto.
Gydytojai pranešė, kad vaikas sveikas, bet jo virkštelė labai trumpa – apie 25 cm. Tuomet man tai nieko nereiškė, bet kai pradėjau skaityti užsienio literatūrą apie virkšteles, paaiškėjo, kad trumpa virkštelė yra reta, bet pavojinga gimdymo komplikacija, kuri gali baigtis ir kūdikio uždusimu, ir motinos mirtimi.JOVITA
Gydytojai pranešė, kad vaikas sveikas, ir kad virkštelė labai trumpa – apie 25 cm. Tuomet man tai nieko nereiškė, bet kai pradėjau skaityti užsienio literatūrą apie virkšteles, paaiškėjo, kad trumpa virkštelė yra reta, bet pavojinga gimdymo komplikacija, kuri gali baigtis ir kūdikio uždusimu, ir motinos mirtimi. Pasirodo, kad trumpa virkštelė neleidžia vaisiui sklandžiai judėti gimdymo takais gimdymo metu. Deja, virkštelės ilgio niekaip negalima nustatyti iki gimdymo, todėl tik gimus realiai matosi jos ilgis, o tai iš tiesų labai gąsdina. Supratau, kad ir pirmagimė, ir aš galėjome labai lengvai iškeliauti į dausas per tokį gimdymą, todėl jaučiausi tarsi antrą kartą gimusi kartu su dukrele.
Antras kartas
Gimdymo sunkumai užsimiršta, todėl drąsiai nusprendžiau pastoti po metų žindymo dar kartą. Visa nėštumo eiga buvo sklandi ir lengva, išskyrus pabaigą: buvo sunku vaikščioti ir pilvas atrodė man per didelis.
Gydytoja informavo, kad pas mane gan didelis vaisiaus vandenų kiekis, arti maksimalios normos, bet jos neviršija, todėl patarė daugiau ilsėtis, o visi tyrimai geri.
Išnešiojau iki pilnos 37 savaitės ir jaučiausi saugumo zonoje: jeigu ir gimtų, būtų pilnai išnešiotas kūdikis. Antradienio rytą gydytoja pamatavo tonus, pilvo apimtį ir pasakiusi, kad viskas gerai, išleido namo iki kito vizito.
Kitą rytą atsikėlusi niekaip nejaučiau judesių, nors rytas – pats intensyviausias judėjimo metas, tad išvažiavom su vyru į ligoninę pasitikrinti. Tikrai nieko blogo neįtariau, maniau, prieš pabaigą gali sulėtėti judesiai.
Ligoninėje prijungė patikrinti tonus, bet nieko nerado, todėl skubos tvarka nusiuntė daryti echoskopiją. Tuomet jau žemė pradėjo slysti iš po kojų ir ašaros pradėjo kauptis. Gydytoja pradėjo ultragarsinį tyrimą ir pagavo širdies plakimą – koks palengvėjimas, vaikas gyvas!!!!!! BET echoskopas parodė nenormaliai didelį vaisiaus vandenų kiekį ir sutrikusią širdies veiklą, todėl iš karto pasakė, kad skubiai reikia kūdikį ištraukti, nes rizika labai didelė.
Mano širdis vėl kulnuose. Kaip taip gali būti? Vakar viskas buvo gerai, o staigiai viskas tapo blogai? Prieš savaitę normalus vandens kiekis, o po savaitės patologinis? Visa drebėdama su gydytojų palyda keliauju į gimdyklą.
Kokia tiksli mirties priežastis, niekas tiksliai nežino, nors vaikutis sveikas ir išnešiotas. Kalta virkštelė? Kaltas per didelis vandens kiekis ar to priežastys? Ar to buvo galima to išvengti? Dabar galima tik spėlioti, bet juk niekas nebeatgaivins mažylės, o judėti pirmyn reikia.JOVITA
Gydytojai nusprendė skatinti gimdymą ir leisti gimdyti natūraliai, o tonams krentant atlikti ekstra cezario pjūvio operaciją. Nuleido vandenis ir pradėjo skatinimą. Vaisiaus tonai tapo ritmiški, viskas atsistatė, todėl vėl visi su šypsenom laukiam eigos. Sąrėmiai stiprėja ir dažnėja, vaisiaus širdis gerai plaka. Mes su vyru laimingi, kad pagaliau išvysime mažylę ir dar vakare galėsim supažindinti seses.
Deja, gimdos kaklelis nebuvo toks lankstus, todėl suleido vaistų nuo skausmo, kurie, anot gydytojų, suminkština kaklelį, kad gimdymo veikla suaktyvėtų. OK, man svarbu, kad kuo geriau būtų ir nebebijau jokių skausmų.
Tik staiga po penkių minučių vaisiaus tonai pradėjo kristi labai greitai ir niekaip neatsistatė todėl skubiai buvau perkelta į operacinę. Mano širdis vėl kulnuose, aš jaučiu šoką, bet pagalvojau, kad tik greičiau ištrauktų ir jau nesvarbu, kokiu būdu, gali mane pjauti, kaip tik reikia.
Operaciją atliko itin greitai, jaučiau viską: ir pjūvį, ir ištraukimą, nes niekas net nelaukė pilnos nejautros. Kūdikis neverkė. Pradėjau klausinėti, kodėl neverkia, nors jaučiau, kad jau ištrauktas, bet atsakymas buvo vienas: suleisti raminamųjų, gimė mergytė.
Toliau atsijungiau ir kai atsigavau, mane informavo, kad reanimuoti mažylės nepavyko, ir kad virkštelė labai trumpa (IR VĖL???????) bei susisukusi.
Kokia tiksli mirties priežastis, niekas tiksliai nežino, nors vaikutis sveikas ir išnešiotas. Kalta virkštelė? Kaltas per didelis vandens kiekis ar to priežastys? Ar to buvo galima to išvengti? Dabar galima tik spėlioti, bet juk niekas nebeatgaivins mažylės, o judėti pirmyn reikia.
Tikrai pavydžiu toms moterims, kurios nesunkiai pagimdo ir labai norėčiau būti viena iš jų, o ne balansuoti tarp gyvenimo ir mirties.
Jovita
