53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Skaitytojos gimdymo istorija: galinga motiniška nuojauta

Skaitytojos gimdymo istorija: galinga motiniška nuojauta

Jei norite papasakoti savo gimdymo istoriją, rašykite el.p. tavovaikas@delfi.lt.

Mama iš didžiosios raidės: Sigita augina 9 vaikus, iš jų pagimdė 2
Vaiko sveikata priklauso ir nuo vienos jo gimimo aplinkybės

Netvėriau savam kaily, norėjosi rėkti visam pasauliui, kad turėsim mažą žmogiuką, bet nutarėm tylėti ir pasakyti visiems, kai bus praėjęs pavojingas laikas ir vaikelis bus didesnis. Kitą diena ultragarso tyrimas nustatė, kad nėštumui 5 savaites, gimdyti turėjau kovo 6. Neapsakomas džiaugsmas, juk visada norėjau pavasarinuko.

Nuojauta neapvylė – sūnus

Viskas klojosi kuo puikiausiai. Pykino tik 2 savaites, nėštumas buvo lengvas, optimistiškai visada save tikinau, jog ir gimdymas toks bus. Po 3 mėnesių pasakėm artimiesiems džiugią naujieną, visi sveikino ir niekas netikėjo, kaip galėjom tiek laiko tylėt. Jaučiau, kad turėsim sūnų, ir vardus rinkom tik berniukiškus. Kai echoskopijos tyrimas tai patvirtino, pasidarė dar maloniau – nuojauta neapgavo. Laukimas pasidarė dar smagesnis: apvalėjantis pilvūzas, pirmi judesiukai, kasmėnesinis lankymasis pas gydytoją.

7 nėštumo mėnesį pradėjom ruošti kraitelį, pastatėme lovytę. Beprotiškai greitai artėjo lemtinga diena. 8 mėnesį išėjau atostogų darbe, tiek laiko dirbau, nes jaučiausi puikiai. Ir sėdint namie prasidėjo – klubo skausmas, nemigo naktys, pati batu nebeapsimaudavau…

Keksiukai vyrui ir būsimam vaikeliui

Kovo 5 norėjau susitvarkyt namus, išsiploviau langus, grindis, sutvarkiau spintas ir iš naujo susidėjau daiktus į krepšį, kurį vešiuosi į ligoninę. Jaučiausi puikiai ir sumaniau palepinti vyrą keksiukais. Kepančių keksiukų nuotrauką patalpinau į feisbuką ir pasipylė komentarai, jog man laikas gimdyti, o ne keksiukus namie kepti. Visi tik rašė ir linkėjo važiuoti gimdyti, o man net nepanašu, kad mūsų Dominykas jau pasiruošęs susitikti su tėveliais. Dar vienas komentaras – „Važiuok gimdyti”. Atrašau: „Pasakyk Ponuliui pilve”. Atsakymas- „Ponuli, išlįsk, čia keksiukai kepa”. Juokas juokais, bet po poros valandų tualete pajaučiau išėjusį gleivių kamštį. Žinojau, kad tuoj prasidės gimdymas.

Pasakiau vyrui, kad tuoj gimdysiu, jis ir vėl nepatikėjo, nes paskutiniu metu šitą daug kartu girdėjo. Šį kartą nuraminau, kad tikrai gimdymas prasideda, jaučiau lengvus skausmus kas 10 minučių.

Buvo 19 valanda. Taip vis skaičiuodama laiką, susirašinėjau su kitomis nėščiosiomis mamyčių forume. Rašiau, kad jau prasidėjo ir su dideliu palaikymu laukiau, kas bus toliau. Skausmai vis stiprėjo ir kartojosi jau kas 5 minutes. Vyras vis kalbino važiuot, o aš nenorėjau nuvažiavusi į ligoninę vėl būti sugrąžinta namo, tad neskubėjau.

Be to, labai norėjau pažiūrėt serialą, kurį rodo 21 val. Buvo ramu dėl to, jog iki Akušerijos skyriaus tik 4 minutės kelio. Prasidėjo serialas, o skausmas vis aštresnis, nesulaukusi jo pabaigos, nes pati išsigandau skausmingo sąrėmio, 21:25 pajudėjom iš namų. Sąrėmiai buvo kas 3 minutes, net burnoj saldu…

Greitas ir lengvas gimdymas

Nuvažiuojam, skambinam skambutį, duris atidaro pagyvenus seselė, klausia, kokiu klausimu. „Gimdau”, – sakau. „Iš ko sprendžiat?”, – atkerta. Nors nusišauk… Nieko neaiškinu, skausmas nepakeliamas, po apžiūros akušerė rėkia – „8 cm, į gimdyklą“. Viskas, artėja taip lauktas susitikimas su mažyliu.

Į gimdyklą paguldo 21:45. Vyras visada šalia, matau, jog jaudinasi ir bijo labiau nei aš. Bet man gera, jog jis kartu, nugalėjęs visas savo kraujo baimes ir visus kitus jausmus. Skausmingas sąrėmis, stūmimas ir mažylis 23 valandą jau man ant krūtinės. Negaliu patikėti, kad viskas taip greitai ir lengvai. Mažylis – tėčio kopija, gimė 2960 gramų ir 49 cm ūgio, nors prieš gimdymą gydytoja buvo nugąsdinusi, kad vaikas per didelis ir pati nepagimdysiu. Feisbuke po keksiukų nuotrauka toliau liejosi komentarai, jog mažylis paklausė ir atėjo į pasaulį kviečiamas valgyti keksiukų.

Šiandien mano pipiriukui jau 3 mėnesiai, per tą laiką neturėjo jokiu bėdų, jokių pilvo  diegliukų. Guli lovytėje, krykštauja, savo šypseną dovanoja. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog būti Mama yra taip fantastiškai gera, kad mažylis tiek džiaugsmo ir laimės atneša į mūsų gyvenimus.

Džiaugiuosi, jog ne tik mano nėštumas, bet ir gimdymas, buvo tarsi iš knygos. O auginti Dominyką yra vienas malonumas ir džiaugsmas.

Raminta

Mano išsaugoti straipsniai