Kartą popietį prigulus ir užsnūdus šunytė Musė sapnavo, kaip glaudžiasi prie močiutės Zienos. Bet vos plūstelėjus vėjui ir sučežėjus durimis, šunytė Musė pramerkė akis ir pamatė, kad glaudžias ne prie močiutės, bet prie atvėsusios krosnies. Jos akyse sužibo ašaros, kurias ji tyliai nurijo bijodama, kad nesušlaptų močiutės Zienos raštuotas kilimas.
Iš pasakos ,,Kai šunytė Musė laukė močiutės Zienos: pasaka apie liūdesį”
Gerai prisimenu, kaip grįžus iš darbų mama įsupdavo į glėbį, linguodavo ir sekdavo pasaką: ,,Seku seku pasaka ilgą kaip ašaką…“. Tada prašydavau pakartoti. Ir ji kartodavo. Kai užbaigdavo, tuomet vėl prašydavau pakartoti. Ir ji vėl kartodavo. Ir taip dar kelis kartus, kol užmigdavau. Nenorėjau, kad baigtųsi pasakos pasaulis, nenorėjau kad mane paleistų iš šio saugaus rojaus.
Įsupta į tokią šilumą, visai negalvojau, jog ne tik klausysiuosi pasakų, bet ir pasakosiu jas kitiems. Esu teta ir tai man suteikia galimybę iš arti pažvelgti į vaikus ir jų kasdienybę. Taip pat ir už artimos aplinkos, dirbant psichologės darbą, teko su vaikais kalbėtis apie emocijų ir socialinio pasaulio subtilybes. Ieškojau įvairiausių būdų, kaip jiems padėti išgyventi nelengvas patirtis, o taip pat geriau suprasti save ir kitus, ką ir suaugus sunku padaryti. Ir iš naujo atradau pasakas. Šią vasarą kartu su Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniu butu-muziejumi įgyvendinome projektą ,,Edukaciniai užsiėmimai vaikams ,,Nedėk jausmų į stalčiukus“ pasakos apie jausmus“, skirtą 5-7 metų vaikams. Per karantino laikotarpį daugelis vaikų jautėsi vieniši, pilni ilgesio, o kartu išgyvenantys ir aplinkoje tvyrančias baimes. Taip pat ne visi turi prabangą turėti savo kambarį, erdvią gyvenamą vietą. Taigi, karantinas nors buvo išgyvenamas įvairiai, daugeliui vaikų tokia atskirtis nuo įprastos rutinos, draugų ne itin malonus patyrimas. Kartu su muziejaus darbuotojomis norėjome sukurti jaukią aplinką, kurioje vaikai nors trumpam atsikvėptų, o kartu ir šio bei to išmoktų apie visų patiriamus, tačiau nelengvai pakeliamus jausmus – baimę, liūdesį, pyktį, gėdą. Žinoma, būtų kur kas smagiau tarpusavyje kalbėtis vien apie džiugias patirtis, mėgautis gyvenimu, būti amžinai saugiam rojuje. Mūsų visuomenėje taip pat vertinami džiaugsmingi veidai, o nepatogios emocijos įkišamos į stalčių, siekiant jas paslėpti ar kuo greičiau eliminuoti. To neretai esame mokomi ir nuo vaikystės – nerodyti nepageidaujamų emocijų, nors kasdienybėje matome kitą vaizdą – veidus, persmelktus nerimo, rūpesčių, nuovargio. Visgi, vargu ar įmanoma paslėpti emocijas, kurios mus visus lydi – visi kažko bijome, dėl kažko liūdime, pykstame, jaučiame gėdą. Šios emocijos, nors ir labai nemalonu jas patirti, turi savo prasmę. Jos yra kaip GPS, padedantis orientuotis aplinkoje, santykiuose. Kiekviena emocija svarbi išgyvenimui – kad galėtume save apsaugoti, apsiginti, pasitikėti ar nepasitikėti, paprašyti, kad kas pabūtų šalia, kai sunku. Emocijas patiriame, mokomės jas atpažinti bei išreikšti jau nuo mažų dienų, vos tik išsiridenus į pasaulį. Dažnai šis mokymasis vyksta automatiškai, instinktyviai, stebint aplinką, į ją reaguojant. Kiek vėliau, apie 5-7 metus, jau įvaldžius kalbą, savo išgyvenimus galime pakankamai gerai įžodinti. Įvardijant tai, ką jaučiame, suteikiame emocijoms, kurios yra labai kūniškos, simbolinę reikšmę. Taigi, kalba leidžia vaikams perteikti savo smalsumą aplinkai ir vidiniam gyvenimui, todėl tokio amžiaus vaikai neretai noriai klausinėja ir yra imlūs mokymuisi. Mokytis galime įvairiai – stebėdami kitus ir mėgdžiodami, ieškodami emocinio atspindžio kito veide, kurdami, žaisdami bei pasitelkdami kitus įvairiausius ir netikėčiausius būdus. Istorijos, tarp jų ir pasakos, taip pat įsupa jau nuo mažų dienų ir gali padėti geriau pažinti įvairiausius dalykus, tarp jų ir mus visad lydimas, bet dažnai sunkiai išbūnamas emocijas.
Pasakos yra vertingos tiek dėl pačios istorijos, tiek dėl sekimo proceso. Įvairios istorijos, ar tai būtų išgalvotos, ar realios, moko apie kasdienį pasaulį – santykius, emocijas, elgesį. Pasakų siužetas pripildytas patirčių ir mums sukelia įvairias emocijas – džiaugsmą, baimę, liūdesį, pyktį, atjautą. Skaitydami ar klausydamiesi istorijos mes emociškai susitapatiname su veikėjais ir pažįstame, kaip būtų galima elgtis, o taip pat ko verčiau privengti sudėtingose situacijose. Juk neretai tokios emocijos kaip pyktis, baimė, liūdesys ar gėda, o taip pat jų mišinys, sukelia vidinį chaosą, pasimetimą ir tuomet neaišku, kaip įmanoma jas išbūti, kaip elgtis su tokiu jausmų gniužulu. Neretai istorijoje veikėjai arba pasakotojas įgarsina mintis, atspindėdami veikėjų vidinio gyvenimo ypatybes. Taip parodomas ryšys tarp minčių, jausmų ir elgesio – elgesys gali būti suvokiamas ne kaip atsitiktinis, bet kaip prasmingas, turintis reikšmę. Tai gali padėti vystyti refleksiją – gebėjimą suprasti tiek savo, tiek kitų elgesį kaip motyvuotą, atsižvelgiant į vidinį gyvenimą (emocijas, mintis, poreikius, fantazijas…). Šis gebėjimas mums itin svarbus ir lydi kasdienybėje. Jis leidžia pamatyti kitus iš vidaus – jų akimis, o save – iš šalies, kito akimis. Pasakos gali suteikti galimybę suprasti veikėjų elgesio motyvus, o taip pat per veikėjus atidžiau pažvelgti ir į savo patirtis. Pasakose atsiskleidžianti istorija taip pat padeda stiprinti autobiografinius gebėjimus – galėjimą suprasti nuoseklumą įvykių tėkmėje, suteikti prasmę patirtims, o taip pat save suvokti kaip vientisą, integruojant skirtingus vaidmenis, fragmentiškus išgyvenimus į savo gyvenimo istoriją.
Reikšminga ne tik pati istorija, jos turinys, bet ir pasakojimo procesas. Sekamos pasakos visuomet apima istorijos pasakotoją ir jos klausytoją, taigi tai yra tarpasmeninė veikla, kurioje svarbus ryšys. Tikriausiai daugelis mūsų galime atsiminti net tik mums reikšmingą pasaką ar istoriją iš praeities, bet ir jos sužinojimo aplinkybes – kas, kada ir kokioje aplinkoje ją mums pasakojo ar kaip ją nugirdome. Istorijų pasakojimas gali padėti mums (at)kurti prieraišumo santykį – tokį ryšį, kuris formuojasi nuo ankstyvos vaikystės su globėjais, o vėliau persikelia ir į kitus santykius. Prieraišumo santykis ir jo kokybė nusako, kiek mes pasitikime kitu, kiek galime būti smalsūs ir atviri, o taip pat kaip gebame išlaikyti ryšį ar išeiti iš mus skaudinančių santykių, aplinkos. Vis gi, tvariam ryšiui formuotis reikia laiko, o stabtelėjimai pabūti vienas su kitu šiuolaikybeje vis retesni. Norint išgyventi ir turėti tam tikrą statusą, esame priversti dalyvauti nesibaigiančiame maratone, pilname laukiamų grėsmių. O vaikystėje, kaip ir suaugus, reikalingas mums skiriamas laikas, prieraišus ryšis su brangiais žmonėmis, pasijautimas, kad esame svarbūs, kad galime nors trumpam pabūti saugiame rojuje. Pasakų laikas gali tapti atokvėpiu ir erdve kuomet stiprinimas tarpusavio ryšis. Pasakojant istoriją ne tik pasyviai perduodama informacija, bet ir aktyviai reaguojama tarpusavyje. Šalia žodžių, itin daug pasakanti yra kūno kalba – veido mimikos, akių žvilgsnis, balso tonas. Kūno kalba gali papildyti mūsų supratimą, kaip mus mato kiti ir kaip kitas dabar jaučiasi. Pasakojimą galima prilyginti ir šokiui, kuriame svarbus vienas kito pajautimas, prisiderinimas, apimantis tiek fizines reakcijas (veido mimiką, akis, balsą), tiek žodinį atsaką. Taigi, istorijų pasakojimas yra bendra kūryba, kuri stiprina tarpusavio ryšį, o per emociškai atliepiantį ryšį su kitu galime pasijusti esantys ir jaučiantys.
Pasakų užsiėmimai ,,Nedėk jausmų į stalčiukus“ man taip pat buvo jauki erdvė ir, tiesą pasakius, nenorėjau kad jie baigtųsi, kaip ir sekama pasaka. Po užsiėmimų nemažai mąsčiau apie dalyvavusius vaikus, jų išsakytas mintis, reakcijas, o taip pat apie savo patyrimą. Kalbantis su muziejaus darbuotojomis, pastebėjome, jog vaikams nebūtina turėti daugybę žaislų ar ypatingų blizgučių aplinkoje. O kas yra būtina? Tai dėmesys, parodymas, jog tave girdžiu, matau, jog galiu nevisad iki galo suprasti, bet noriu bandyti suprasti, nes rūpi. Žinoma, vaikai išsakė ir netikėčiausių minčių apie jausmus, kurių nerasi net išmaniajame internete.
Čia kelios vaikų mintys, kurios man įstrigo iš pasakų užsiėmimų:
Baimę galima mylėti, vėliau su ja susipykti ir vėl susitaikyti.
Bijau, kad širdis lūš, jei mane atstums.
Liūdesį galima paslėpti po tvirtovės sienomis.
Pykstant sakė nesiraukyti.
Tik, prašau, nesijuokit.
Čia norisi būti ir būti (tuomet ėjo kelis ratus aplink muziejaus kambarius, kol mama pavargo laukti).
Kiekviena pasaka, kiekviena istorija, turi pradžią ir pabaigą. Ir vaikystėje sekamos pasakos baigiasi, prasideda kitos istorijos. Visgi, tikriausiai kiekvienam, tiek vaikui, tiek suaugusiam, reikia pasakiško laiko – ar tai būtų istorija iš knygos, pasakoti ar išgirsti nutikimai, vaikščiojimas miške greta daugiabučio, Netflix ar/ir mums brangaus žmogaus buvimas šalia. Tai toks laikas, kuomet nelauki pabaigos ir net patiki kad ji niekada neateis.
Projektą ,,Edukaciniai užsiėmimai vaikams ,,Nedėk jausmų į stalčiukus“ pasakos apie jausmus“ remia Lietuvos kultūros taryba
