Būdami vaiko vedliai, galime įkvėpti, kartu stebėtis ir žadinti smalsumą. Galime apsupti juos žmonėmis, iš kurių jie galėtų mokytis, įskaitant šeimos narius, draugus, bendraminčius, įvairių sričių specialistus ir vietos bendruomenės narius.
Į klausimus reaguokime su smalsumu
Užuot visuomet pateikę atsakymą, galime pakviesti vaiką išsiaiškinti atsakymą drauge. Lengva ką nors surasti internete, tačiau patirtis bus įvairesnė, jei paieškosime informacijos knygoje ar enciklopedijoje (ieškodami galime sužinoti nuostabių dalykų), paskambinsime šios srities žinovui, specialistui, seneliui ar sritį išmanančiam šeimos draugui arba suplanuosime apsilankymą muziejuje. Vaikai suvoks, kad jei nežino atsakymo, galima jį išsiaiškinti.
3–6 metų vaikas turi sąmoningą imlųjį protą, todėl jam kyla daug klausimų. Vaikai klausinėja „kas čia?“ ir „kodėl?“. Jie nori gauti paprastus paaiškinimus apie tai, ką mato aplink save. Galime kantriai atsakinėti, net jei jie nuolat užduoda tą patį klausimą, nes norime, kad jie niekada nenustotų klausinėti! Galime atsakyti: „Man atrodo, jau esame apie tai su tavimi kalbėję anksčiau. Ar prisimeni, ką sakiau?“ Arba: „O kaip tu manai, kodėl?“
6–12 metų vaikas jau samprotauja ir geba pasitelkti vaizduotę, todėl jo klausimai dažniausiai prasideda žodeliais „kaip“ ir „kodėl“. Vaikai nori žinoti ne tik faktus, bet ir priežastis bei pasekmes. Knygoje The Absorbent Mind (liet. „Imlusis protas“) Maria Montessori rašė, kad 6–12 metų vaikams „nepakanka vien faktų rinkinio, jie bando atrasti tarpusavio sąsajas“.
Kai vaikas klausia apie rasę, seksą, karą arba smurtą naujienose, gali būti sunku suformuluoti tinkamus atsakymus.
Antirasizmo ir subjektyvaus šališkumo prevencijos šalininkė ir lektorė Britt Hawthorne siūlo tokią pokalbio seką:
• paklauskime, ką jie jau žino;
• pasiteiraukime, kas jiems įdomu;
• pasakykime, kad džiaugiamės, jog jie paklausė;
• jei atsakymo nežinome, sutarkime laiką, kada galėsime aptarti iškilusį klausimą.
Dar mums patinka „įdomybių sienos“ idėja. Apie ją rašė Julie Bogart savo knygoje Brave Learner (liet. „Drąsus mokinys“), apie kurią sužinojome iš Montessori pedagogės PilarBewley. Kai vaikas užduoda klausimą, neskubėkime pateikti atsakymo arba iš kartopulti ieškoti jo internete. Užrašykime jį ant lipnaus lapelio ir priklijuokime ant įdomybiųsienos. Taip šie klausimai tampa temomis, į kurias galima gilintis, naudoti kaip įkvėpimošaltinį arba kaip priminimą paieškoti atsakymų vėliau.
Priimkime jų pasisakymus su smalsumu
Kartais vaikai kartoja tai, ką girdi sakant kitus, arba sako tai, kas, kaip žinome, nėra tiesa, arba mums atrodo, kad jie sako vieną dalyką, nors turi omenyje visai ką kita.
Tokiais atvejais mes dažnai linkę sugėdyti arba pataisyti, tačiau dėl tokio mūsų elgesio jie gali mažiau kalbėti arba bijoti kalbėti apie šiuos dalykus ateityje, arba manyti, kad apie tam tikrus dalykus tiesiog nekalbama. Britt Hawthorne teigimu, tokiose situacijose verčiau parodyti smalsumą. Taip mokysime vaikus, kad blogai ką nors suprasti nėra gėdinga – galime padėti ištaisyti klaidingą informaciją, o galbūt paaiškės, kad paprasčiausiai ne taip juos supratome. Jie taip pat mokysis pasitikrinti, ar patys teisingai ką suprato.
KAIP AUGINTI SMALSIUS VAIKUS?
UŽDUOKIME ATVIRO TIPO KLAUSIMUS:
„Įdomu, kas nutiktų, jei _____________?“
„Kaip manai, ką šis daiktas daro?“
„Įdomu, kaip _____________. O kaip tu manai?“
KAI KARTU SKAITYSIME KNYGĄ, GALIME PAKLAUSTI:
„Kaip manai, ką galvoja šios knygos veikėjai?“
„Kas, tavo nuomone, nutiks toliau?“
KAI VAIKAS RODO, KĄ SUKŪRĘS, PARAGINKIME PAPASAKOTI IŠSAMIAU:
„Oho! Papasakok apie savo kūrinį.“
VENKIME EGZAMINUOTI VAIKUS. Geriau užduokime Paulos Lillard Preschlack knygoje The Montessori Potential (liet. „Montessori potencialas“) pasiūlytą klausimą:
„Ką pameni apie _____________?“
Galime paklausti: „Gal galėtum papasakoti plačiau?“ Arba: „Tik noriu įsitikinti, kad supratau tave teisingai. Ką turėjai omenyje sakydamas ________________?“ Galbūt reikės pateikti daugiau informacijos, paaiškinti, kad nesakome negražių dalykų apie žmonių etninę kilmę arba odos spalvą. Su 6–12 metų vaiku galime pasigilinti dar labiau, pavyzdžiui, paklausti: „Ar galėtume į šią situaciją pažvelgti kitaip?“ Arba: „Pasvarstykime, kaip tai paveiktų ________________.“ Gali būti, kad klaidingai supratome jų žodžius ir iš tiesų jie nepasakė nieko netinkamo. Smalsumas leidžia mums išsiaiškinti, kokios pagalbos reikia ir ar jos apskritai reikia.
Raginkime vaikus kelti klausimus ir tapti kritiškai mąstančiais žmonėmis
Galime padėti jiems išmokti kritiškai vertinti žiniasklaidą, rasti patikimų šaltinių ir vertinti informaciją iš įvairių perspektyvų. Tai galioja ne tik informacijai, bet ir visuomenės lūkesčiams bei sisteminiam mąstymui.
3–6 metų vaikai ims matyti mus kaip socialinio teisingumo šalininkus ir kartu galėsime kelti klausimus apie aplink mus vykstančius reiškinius. 6–12 metų vaikai dar labiau įsitraukia į tokius pokalbius ir gali net pajusti įkvėpimą imtis veiksmų.
Pasakokime istorijas
Galbūt ne visi turime įgimtą pasakotojo gyslelę, tačiau galime to išmokti. Istorijos žadina vaiko smalsumą ir įdarbina vaizduotę. Kai dalijamės informacija, savo šeimos istorija arba įspūdžiais apie mus supantį pasaulį, pagalvokime, kaip galėtume tai perteikti įdomiai ir prasmingai. Galbūt prireiks šiek tiek praktikos, tačiau turime daug laiko savo pasakojimo įgūdžiams lavinti. Kaip atspirties taškus galime pasitelkti konkrečius daiktus, knygas ir meno kūrinius.
Taip galbūt įkvėpsime vaikus sukurti savo pasakų knygą, komiksą arba sustabdyto kadro animaciją. Galbūt jie norės apsilankyti bibliotekoje, atlikti apklausą arba paimti interviu iš kaimyno. Arba jie tiesiog mėgausis įdomiai pasakojama istorija (ir galbūt panorės patys tapti gerais pasakotojais).
Parodykime sąsajas su aplinka
Knygoje The Absorbent Mind kompetentingą suaugusįjį dr. Montessori apibūdino kaip žmogų, kuris suteikia „šilumą, išjudina ir kviečia“. Galime parodyti vaikams, kokie ryšiai juos sieja su mūsų namuose esančiais daiktais, gamtos stebuklais, bendruomene, visuomene ir galiausiai pasauliu bei visata.
Nereikia jų versti ką nors daryti, tačiau su naujomis idėjomis galime supažindinti per pokalbį, pateikdami konkrečią medžiagą, patys ką nors kurdami arba galbūt pristatydami gerai parinktą žiniasklaidos priemonę, pavyzdžiui, straipsnį ar TED-Ed paskaitą. Galime pasirūpinti, kad mūsų namuose būtų knygų, enciklopedijų, gražių daiktų ir meno kūrinių, kurie įkvėptų tolesniems tyrinėjimams arba padėtų rasti norimą informaciją.
Galime skatinti kūrybiškumą palikdami laiko laisvai tyrinėti, kuo mažiau trukdydami ir leisdami vaikui pačiam nuspręsti, kaip ir su kuo jis norėtų tyrinėti jam įdomias sritis.
Mokykime mokydami, ne taisydami
Kas nėra patyręs jausmo, kai suklydus kas nors pataiso ir tą akimirką širdį tarsi akmuo prislegia. Jei suvokiame, kad mūsų vaikas stengiasi iš visų jėgų ir kad meistriškumui įgyti reikia praktikos, pastebėję jį klystant, galime pasižymėti savo užrašuose, kokio įgūdžio vaikui trūksta, ir skirti laiko jo pamokyti dar kartą. Tai vienodai taikoma kognityviniams įgūdžiams (pavyzdžiui, kaip suskirstė rutuliukus) ir elgesiui (pavyzdžiui, jei vaikas tranko duris, vėliau, pasirinkę neutralesnį metą, galime juokaudami parodyti, kaip duris uždaryti kuo tyliau). Taip vaikas mokosi palankiai vertinti daromas klaidas.
Jei reikia, įgūdį galime suskirstyti į smulkesnes dalis ir mokyti jo žingsnis po žingsnį. Pastebėję, kad trimetis netinkamai apsiavė batus, galime pasakyti: „Matau, kad pats apsiavei batus!“ Tada galime pagalvoti, kaip kitą kartą padėti jam batus apsiauti tinkamai. Pavyzdžiui, galime pagaminti kilimėlį su batų kontūrais, kurį vaikas galėtų naudoti kaip pagalbinę priemonę.
Neskubėkime
Vienas lengviausių būdų pradėti – sulėtinti tempą. Sulėtinę tempą, galime:
• skirti laiko stebėti ir tiksliai įvertinti, o ne remtis tik tuo, ką manome, kad matome;
• sustoti prieš siūlydami pagalbą vaikui atliekant užduotis, kurias geba atlikti pats,
arba leisti pasimokyti iš savo klaidų;
• reaguoti sąmoningai, o ne emocingai;
• pastebėti smulkmenas, kurias kitu atveju praleistume;
• ramiai parodyti vaikui, kaip kas nors veikia, vartodami mažiau žodžių;
• skirti laiko ryšiui stiprinti, pokalbiui užmegzti, smalsumui skatinti ir savarankiškumui ugdyti;
• rūpintis savo emocine būsena, kad prireikus galėtume nuoširdžiai pasirūpinti kitais;
• įsiklausyti (į žodžius, veiksmus, veido išraiškas);
• sąmoningai pritaikyti namų aplinką ir veiklas;
• įnešti daugiau ramybės į savo namus;
• judėti vaiko tempu;
• investuoti į ateitį ir duoti vaikui laiko išmokti rūpintis savimi, kitais ir aplinka (tai trunka ilgiau trumpuoju laikotarpiu, bet suteikia ilgalaikę naudą);
• rodyti pavyzdį kitiems šeimos nariams ir ugdytojams, kaip duodame savo vaikui laiko pačiam įvaldyti įgūdžius.
„Neskubėkite… mažais žingsneliais pasiekiama nepaprastų rezultatų.“
—Catherine McTamaney, The Tao of Montessori
