Dr. Karyn B. Purvis, Dr. Davido R. Crosso, Wendy Lyons Sunshine knyga „Ryšys su vaiku“ (vertė Justė Povilaitienė, Vaga) – kupina vilties, kad meile ir globa paremtas ryšys padės kiekvieno vaiko gyvenimo žaizdoms gyti. Apie knygą kalbamės su vaikų ir paauglių psichiatrėmis, TBRI® praktikėmis Jovita Anikinaite ir Monika Miseviče, kurios pristatys leidinį vasario 22 d. 20 val. Vilniaus knygų mugėje įsikūrusiame Rašytojų kampe.
– Kuo ši knyga skiriasi nuo kitų vaikų psichologijos ir tėvystės knygų?
Monika: Joje perteikiamos ne tik psichologijos žinios, bet ir naujausi neuromokslo atradimai. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, paaiškinama, kaip veikia smegenų neurochemija – tarkim, kad pasportavus „prisigamina“ geros nuotaikos neuromediatoriaus – serotonino. Žinodami, kokiuose maisto produktuose yra šio neuromediatoriaus, tėvai galės duoti valgyti tai, kas gali vaiką nuraminti, o ne kas dar labiau dirgina. Knygoje atskleidžiamas holistinis požiūris į vaiką, tėvai kviečiami įvertinti visus vaiko poreikius: tiek fiziologinius (pvz.: ar vaikas pakankamai geria vandens, ar tinkamai maitinasi), tiek sensorinius (tėvai mokomi pažinti vaiko jutiminius poreikius – t. y. jo reakcijas į triukšmą, kvapus, maisto tekstūrą), tiek psichologinius. Knygoje paaiškinama, kaip vaiko smegenys reaguoja į kasdienius gyvenimo įvykius, į santykius, į sportą ir pan., ir tokiu būdu tėvams tampa lengviau priimti šioje knygoje siūlomas rekomendacijas. Taigi knyga – ne vien apie psichologinę, bet ir apie visuminę vaiko raidą.
<..>Viena esminių knygos minčių yra ta, jog žaismingumu galime pakeisti net apie 80 procentų netinkamo vaikų elgesio. Žaismingo reagavimo pavyzdys: kai vaikas mamai įsakmiai liepia: „Duok greičiau ledų“, mama gali žaismingai atsakyti: „Ar čia įsakymas, ar prašymas, ponaiti?“. Dažniausiai tokiu atveju vaikas suklūsta ir mama gali tęsti: „Prašau dar kartą paprašyti pagarbiai, ir mielai tau duosiu ledų“. Kai reaguojame žaismingai, „nuginkluojame“ vaiko baimės, dirglumo reakcijas ir tuomet greičiau vėl ima „veikti“ aukštesniosios smegenų sritys, atsakingos už procesus, dėl kurių tampa įmanoma su vaiku tartis, derėtis.
Žurnalą TAVO VAIKAS pirkti internetu pigiau – tik 2.99 Eur/vietoj 3.99 Eur. Spausk NORIU!
Kas yra TBRI® metodas ir kokiais esminiais principais remiasi?
Jovita: TBRI® – tai vienas iš pasaulyje naudojamų metodų, skirtų padėti vaikams, patyrusiems neigiamus vaikystės išgyvenimus: fizinį, seksualinį, emocinį smurtą, apleistumą, netektis, netikėtus katastrofinius įvykius, karą ir t. t. Jis buvo sukurtas Karyn Purvis Vaiko raidos institute, Teksase, JAV, daugelį metų taikant gerai žinomus teorinius principus praktiškai.
Tai holistinis, mokslo įrodymais, prieraišumo teorija ir traumų psichologija pagrįstas metodas, sukurtas atliepti kompleksinius pažeidžiamų vaikų poreikius (fiziologinius, sensorinius, psichologinius, emocinius ir dvasinius). Būtent jis ir yra aprašytas šioje knygoje, nors joje niekur nerasite šio metodo pavadinimo. Taip yra tik todėl, kad knyga buvo parašyta ir išleista anksčiau, nei buvo užregistruotas ir moksliškai pripažintas pats metodas. Anglų kalboje TBRI® akronimas iššifruojamas į „Trust Based Relational Intervention“, kuris į lietuvių kalbą verčiamas kaip „Pasitikėjimu grįstų santykių intervencija“. Šiame pavadinime slypi du žodžiai, atspindintys metodo esmę: „pasitikėjimas“ ir „santykiai“.
Žodis „santykiai“ reiškia tai, jog mūsų vaikai sveikai vystosi ir auga tik sukūrę SAUGŲ santykį su reikšmingais suaugusiais asmenimis savo gyvenime; svarbu ir tai, jog dažną kartą trauminiai išgyvenimai, kuriuos patiria vaikai, įvyksta per santykį, – tai yra kaip „santykių trauma“. Žodis „pasitikėjimas“ reiškia, jog per traumines patirtis vaikai praranda pasitikėjimą suaugusiaisiais, savimi ir aplinkiniu pasauliu, o tam, kad jie sveiktų ir galėtų visavertiškai vystytis, reikia tą pasitikėjimą atkurti ir puoselėti pasitikėjimu grįstus santykius. TBRI® metodas moko praktinių įgūdžių, kaip visa tai daryti.
TBRI® remiasi trimis pagrindiniais principais: įgalinimo principai padeda atliepti vaiko fiziologinius poreikius ir sukurti saugią aplinką; ryšio užmezgimo principai moko paprastų, iš pirmo žvilgsnio savaime suprantamų, bet tuo pačiu ir reikalaujančių daug dėmesingumo strategijų, kaip užmegzti ir palaikyti tvirtą ryšį su vaiku; elgesio korekcijos principai pateikia konkrečių patarimų, kaip reaguoti į netinkamą vaiko elgesį, nesugriaunant jau užmegzto ryšio ir sukurto pasitikėjimo. Jungtinėse Amerikos Valstijose TBRI® yra taikomas ne tik šeimose, bet ir mokyklose, socializacijos centruose, psichosocialinės reabilitacijos centruose, stacionariose gydymo įstaigose, teisinėje sistemoje, vaikų stovyklose ir pan. Visa tai tik parodo šio metodo lankstumą ir lengvą pritaikomumą.
Knygoje akcentuojama, kad ji pirmiausia skirta tiems, kas siekia sukurti tvirtą ryšį su įvaikintu / globojamu vaiku. Kuo ši knyga gali būti naudinga savo biologinius vaikus auginantiems tėvams?
Monika: Dažnai savo kaip vaikų psichiatrės praktikoje susiduriu, jog po to, kai buvo iškomunikuota žinutė, kad fizinės bausmės yra negalimos, daugelis tėvų jaučiasi bejėgiai, nes nebežino, ką daryti, kai vaikas elgiasi netinkamai. Vis pastebiu, kad tėvams pristinga emocinio raštingumo: jie dažnai vaikams grasina (pvz.: „jeigu taip šauksi, ateis piktas dėdė ir tave paims“) arba „atiminėja“ malonumus („negausi kompiuterio savaitę“), dar gėdina, nuvertina vaiką („na jau visai elgiesi kaip nemokša“, „na ir būk tokia užsispyrusi, na jau visai“) ir po tokių „bausmių“ visi būna nelaimingi – tiek tėvai, tiek vaikai.
Tokios situacijos lemia, kad santykis nutrūksta: vaikas patiria gėdos, nesėkmės jausmą („na, ir vėl buvau negeras“), tėvai jaučiasi netinkamai atliekantys savo kaip tėvų funkciją („ir vėl nemokam auklėti, vis neklauso“).
Šioje knygoje tėvai gali pasisemti daug žinių, kokie yra vaiko poreikiai skirtingais amžiaus tarpsniais.
Jovita: Knygoje aprašyti auklėjimo ir pagalbos metodai padeda traumą patyrusiems vaikams grįžti į praleistus savo raidos etapus ir juos praeiti. Nors knygoje daug kalbama apie rizikos faktorius, kurie sukelia vaikų emocinius ir elgesio sunkumus, ir daugelis pateikiamų pavyzdžių yra apie vaikus, patyrusius tam tikrą smurtą, turime nepamiršti, jog tie rizikos faktoriai yra ne tik įvairių rūšių smurtas ir apleistumas, bet ir motinos nėštumo metu patirtas stresas, gimdymo komplikacijos, ankstyvas naujagimio atskyrimas nuo motinos, dažnas gulėjimas ligoninėse, skausmingos medicininės intervencijos, artimų šeimos narių netektys, skyrybos ir pan.
Būtent su tokiomis aplinkybėmis savo biologinius vaikus auginančios šeimos ir susiduria. Taip pat yra nemažai biologinių šeimų, kurios augina vaikus, turinčius fizinę ir / ar protinę negalią (autizmą, protinį atsilikimą, Dauno sindromą ir kt.) savo namuose. Ši knyga joms taip pat bus naudinga, nes joje aprašyti principai gali būti lengvai taikomi ir šiems vaikams. Paklausite, o ką šioje knygoje gali rasti tėvai, kurių vaikai nėra patyrę viršuje išvardintų rizikos faktorių ir yra fiziškai bei psichiškai sveiki?
Kaip ir minėjau anksčiau, jei knygoje pateikiami metodai padeda rizikos grupės vaikams „pasivyti“ prarastus raidos etapus, jie tikrai pagelbėja sveikiems vaikams išlikti teisingoje raidos vystymosi trajektorijoje. Joje nėra mokoma nieko, kas galėtų pakenkti jūsų vaikui, o paprastai pritaikomi auklėjimo metodai padės į tėvystę pažvelgti paprasčiau ir žaismingiau. Manau, jog kalbėti apie saugaus prieraišumo svarbą puoselėjant santykį su vaiku ypatingai svarbu mūsų kultūroje, kurioje dažną kartą auklėjimo metodai linksta į kraštutinumus: arba per daug disciplinos, kur auklėjimas yra pagrįstas bausmėmis, vaiko bauginimu, arba per daug „meilės“ (nuolaidžiavimo), kai yra tenkinami visi vaiko norai ir vaikas tampa šeimos „bosu“.
Galbūt galėtumėte pasidalinti keliais esminiais principais iš savo asmeninės praktikos, kaip kurti pasitikėjimu grįstus santykius su vaiku?
Monika: Norisi atkreipti dėmesį į tai, kad knygoje perskaitytos žinios „veiks“ tada, jei tas žinias nuolat ir kantriai taikysime. Mokslininkų apskaičiuota, kad reikia net apie 400 kartų pakartoti veiksmą, kad jis taptų įpročiu. Taigi nėra tokios stebuklingos lazdelės, kuria mostelėjus pavyktų be pastangų sukurti pasitikėjimu grįstą ryšį su vaiku.
Norint džiaugtis pasitikėjimo kupinais santykiais su vaiku, į tai reikia investuoti laiko. Nesitikėkite, kad pavyks „multitaskinti“ ir vaikas savaime klausys, gerai elgsis ir gerai jausis. Reikia daug kantrybės, o taip pat ir žinojimo, kuris teikia viltį, kad santykis iš esmės gali keisti ir daryti įtaką mūsų smegenų struktūrai. Esu girdėjusi iš vieno vaiko tokį sakinį: „O kas tuomet mus prižiūrės, kai mama išeis?“. Taigi vaikams reikia, kad juos augintų, prižiūrėtų, puoselėtų.
Vienas esminių pasitikėjimu grįstų santykių komponentų yra požiūris į vaiką – ar aš į jį žvelgiu kaip į vienintelį, brangų, nepakartojamą? Ir ypatingai – ar kai vaikas netinkamai elgiasi, jis vis tiek gali justi, kad net ir tada yra vertinamas? Tai jokiu būdu nereiškia, kad pagal šios knygos autorius, netinkamas elgesys yra toleruojamas, atvirkščiai, tėvai yra skatinami reaguoti į menkiausią nepagarbų elgesį, kad tai neperaugtų į smurtą. Tačiau vaikui vis tiek yra siunčiama esminė žinutė, kad „tu gali išmokti elgtis tinkamai, aš tuo tikiu ir mums tikrai pavyks“. Kai vaikas ima elgtis netinkamai, tėvai ar kiti vaiku besirūpinantys suaugę, kurie siekia keisti netinkamą jo elgesį, yra raginami veikti išvien su vaiku.
Iš savo kaip vaikų psichiatrės praktikos galiu pasakyti, kad kasdien darbe taikau TBRI® metodo elementus ir jie veikia. Pasidalinsiu labai paprastu pavyzdžiu: vaikas, turintis elgesio sunkumų, nepasibeldęs tiesiog įsiveržia į mano kabinetą. Tuomet naudoju „padaryk iš naujo“ metodą ir sakau jam: „Malonu, kad atėjai, o dabar prašau iš naujo įeiti mandagiai – pasibelsti, sulaukti, kol pasakysiu „prašau“, ir tada įeiti“. Tada „padaryk iš naujo“ tampa savotišku žaidimu: vaikas tą padaro, įeina šypsodamasis, aš labai nuoširdžiai pagiriu: „Puiku, koks mandagus esi.“, ir jis džiaugiasi. Dažniausiai daugiau įėjimas nepasibeldus nesikartoja. O jeigu taip nutinka, vaikas jau žino ir pats pasako: „Na gerai, dabar iš naujo padarysiu teisingai.“ Ir vaikas patenkintas – jis patyrė sėkmę pasielgęs tinkamai antrą kartą, ir aš patenkinta – vaikas dabar laikosi ribų, mandagiai elgiasi. O įprastesnė suaugusiojo reakcija būtų pakeltu tonu vaiką išvaryti. Ir tada abi pusės liktų nusivylusios: ir vaikas nepasimokytų, kaip derėtų elgtis, ir suaugusysis nepasiektų, kad vaikas liautųsi elgęsis netinkamai.
TBRI® metodas yra įdiegtas dviejuose Vilniaus miesto dienos centruose. Abiejų centrų darbuotojai patvirtina, kad metodas yra praktiškas, kad jį nuolat naudoja, pastebi, kad jis veikia. Darbuotojai jaučiasi žinantys, ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje. Vaikai yra išmokę esminių ir trumpų taisyklių, mokosi išsakyti savo poreikius, žino, kaip svarbu gerti pakankamai vandens ir sveikai valgyti (pvz.: užkandžiams kremta morkas).
Šiuose abiejuose centruose vykdau mokslinį tyrimą, kuriuo siekiu įvertinti TBRI® metodo efektyvumą vaikų elgesiui, savivertei, emocijų reguliacijai. Amerikoje TBRI® efektyvumas yra įvertintas keletu mokslinių tyrimų ir kaip specialistė esu tikra, kad tai labai veiksmingas metodas. Įrodę jo efektyvumą ir Lietuvoje, tikiuosi, TBRI® metodą galėsime diegti daugelyje Lietuvos vietų ir taip pagerinsime ir vaikų, ir jų tėvų ar globėjų gyvenimą. Šis metodas teikia daug vilties, kad net ir sunkiausius išbandymus atlaikę vaikai gali patirti teigiamus pokyčius – taikant TBRI® keičiasi tiek jų savivertė, tiek elgesys, tiek ir santykiai su kitais.
