Dažnai tėvams kyla klausimas, kaip jiems elgtis darželyje, kai šalia yra auklėtoja. Kuris iš suaugusiųjų svarbesnis, kuris brėžia ribas ar drausmina?
Konsultuoja psichologė Jūratė Baltuškienė
Vaikai elgiasi įvairiai – vienokie jie būna namuose, ten tėvai jau žino, kaip tvarkytis, kitokie darželyje. Vaikas lyg ir tėvų, bet ne jų teritorijoje, todėl ir kyla klausimų, kaip jiems reaguoti į vienokį ar kitokį vaiko elgesį darželyje – ar drausminti, ar viską palikti auklėtojai.
Vaikas nuo pat pradžių auga su mama ir tėčiu, vėliau ateina į bendraamžių kolektyvą, kuriame atsiranda dar vienas autoritetas – auklėtoja. Ji padeda vaikams mokytis bendradarbiauti ir saugiai konkuruoti su bendraamžiais. Atėjęs į darželį vaikas mokosi užmegzti santykius ne tik su vaikais, bet ir su nauju suaugusiuoju – auklėtoja, ji dienoms bėgant taps vis svarbesnė. Vieniems vaikams tai pavyksta lengviau, kitiems – sunkiau. Vieniems vaikams lengviau paleisti tėvus, o kitiems sunkiau patikėti, kad kažkas, be tėčio ir mamos, sugebės jais pasirūpinti. Tokiu atveju tėvai turi būti kantresni ir supratingesni ir patys bandyti užmegzti tvirtą bei šiltą kontaktą su auklėtoja.
Reikėtų atsiminti, kad vaikui bet koks atsiskyrimas yra labai jautrus dalykas ir jam reikia suaugusiojo pagalbos – ir tėvų, ir auklėtojų. Jeigu tėvų požiūris į auklėtoją yra neigiamas, nėra jokios pagarbos, vaikas greičiausiai jausis nesaugus, likęs darželyje, ir šis elgesys atsispindės, kai jis bendraus su auklėtoja.
AUKLĖTOJOS VALDOS
Būna, kad namų ir darželio taisyklės skiriasi. Darželyje susitarimų ir ribų padeda laikytis auklėtoja, namuose – tėvai. Kai vaikas mato vienoje vietoje ir tėvus, ir auklėtoją, o namų ir darželio taisyklės skiriasi, mažoje galvelėje vyksta tikra sumaištis. Jeigu taisyklės ir ribos per daug nesiskiria namuose ir darželyje, vaikui net nebus svarbu, kuris – auklėtoja ar tėvai pasakys pastabą. Jeigu taisyklės skiriasi, tuomet vaikas sutrinka, jis nežino, kurio – tėvų ar auklėtojų klausyti.
Manau, darželio teritorija – auklėtojos valdos ir kaip tik ji yra tas žmogus, kuris nustato taisykles, o tėvai turėtų prisitaikyti ir stebėti. Be jokios abejonės, jeigu tėvų akivaizdoje vaikas daro tokius dalykus, kurie peržengia grupės taisykles, jie turi drausminti, nelaukti, kol įsikiš auklėtoja. Tam, kad patys tėvai geriau jaustųsi, jie turi domėtis, kokie susitarimai darželyje vyrauja. Pavyzdžiui, jeigu darželyje vyksta kokia bendra šventė, ar vaikams galima lakstyti? Galbūt tėvams visiškai neaišku, ar, tarkime, jų vaikas gerai elgiasi lįsdamas į spintą ir bandydamas pasiimti kokį žaislą, tuomet jie turi klausti auklėtojos, ar taip elgtis yra priimta. Taip jie ir savo vaikui parodo, kad šitoje teritorijoje vadas yra auklėtoja.
KIENO AUTORITETAS DIDESNIS
Gali kilti klausimas, ar tėvai, klausdami, ar auklėtoja leidžia, vaiko akyse nepraranda savo autoriteto. Tėvai ir auklėtojai neturėtų rungtyniauti. Jeigu tėvai yra tie vieninteliai turintieji autoritetą, vaikui bus labai sunku, nes jam vis tiek teks bendrauti su auklėtoja ir laikytis jos nustatytų taisyklių ir kai tėvų nebus šalia. Auklėtoja turi taip pat turėti „svorį“, kad vaikas su ja jaustųsi saugiai.
Mažyliai gali turėti ne vieną autoritetą, tik kaip tai vyks, priklauso nuo pačių suaugusiųjų. Ar tas autoritetas bus draugiškas, aiškiai nubrėžiantis ribas, įsiklausantis, sugebantis išmokyti naudingų dalykų, ar jis bus griežtas, gąsdinantis, nuvertinantis, baudžiantis ir t. t. Atsiminkite: ir tėvai, ir auklėtojai vaikams – jau savaime autoritetai, nes jie – suaugusieji, kurie rūpinasi vaiku.
Kai vaikai matys, kad tėvai laikosi tų pačių susitarimų, kuriuos nustatė auklėtoja, ir patys jausis saugiau. Įsivaizduokite, jeigu vaikas žino, kad darželyje bėgioti negalima, o tėvai sako: „Tu bėgiok, juk šventė, išsidūk“, jam pasidarys labai nesaugu, nes vienas suaugusysis, kuriuo jis pasitiki, leidžia, o kitas draudžia. Vaikui yra geriausia ir saugiausia, kai abu jo autoritetai – ir tėvai, ir auklėtojai taiko panašias taisykles.
NAMŲ IR DARŽELIO TAISYKLĖS
Atrodo, kad taisyklės ir ribos turėtų būti daugmaž vienodos ir namuose, ir darželyje, tačiau taip yra ne visada. Pavyzdžiui, rankos prieš valgį plaunamos ne kiekvienuose namuose. Kai kur pavalgiusiems indus reikia nunešti nuo stalo, kitur palikti. Kitas pavyzdys – vaikas supyksta ir jo pyktis išsiveržia netinkamu elgesiu, vienuose namuose tai bus stabdoma, apie tai kalbamasi, vaikas sodinamas nusiraminti, kituose į tokį elgesį nekreipiama dėmesio, taip tarsi parodant, kad taip elgtis visai normalu. Šeima gali turėti tik jai būdingas taisykles, todėl gali nutikti taip, kad darželyje bus visiškai kitaip, nebūtinai geriau ar blogiau, bet kitaip.
Kai kurie taisyklių namuose ir darželyje neatitikimai gali kelti vaiko galvoje sumaištį. Tarkime, namuose vaikui leidžiama kautis su broliu dėl kokio žaislo, girdi, tegul patys išsiaiškina. Vaikas neišvengiamai tokį elgesio modelį perkels į darželį, o auklėtoja tikrai taip neleis elgtis, ji stabdys, susodins pasikalbėti, bandys išsiaiškinti, atskirs kovotojus vieną nuo kito. Vaikui toks auklėtojos elgesys bus labai naujas ir neįprastas, todėl jis iš pradžių tikrai priešinsis, bet jeigu pamatys kalbėjimo naudą, gali tokį elgesio modelį „parsinešti“ namo.
Mažyliai yra labai lankstūs ir bėgant laikui jie puikiai supranta, kaip reikia elgtis darželyje, o kaip namuose. Vaikui labai sunku, kai namuose yra daug leidžiama, jam sunku išbūti struktūruotoje darželio taisyklių aplinkoje. Diena darželyje bėga pagal taisykles – ryto ratas, valgis, laikas lauke, žaidimai, pamokėlės. Vaikui sunkiau, jei namuose nėra struktūros, kai valgoma tada, kai norima, einama miegoti pagal nuotaiką ir t. t.
MAŽYLIS TURI AUSIS IR AKIS
Kad ir kaip atrodytų protingi tie suaugusieji, jie kažkodėl pamiršta, kad vaikai turi ausis ir puikiausiai girdi, todėl kai prie jų imami aptarinėti darželio reikalai ar kokia netikusi auklėtoja, nereikia tikėtis, kad to jie neišgirs ir neįsidėmės. Kartais net nereikia žodžių, pakanka, kad tėvai padūsauja, mažylis tuoj pat pajunta, kad kažkas negerai.
Jeigu tėvai nori, kad jų vaikai noriai eitų į darželį, turi ir iš savo tėvų pajusti, kad darželis yra gera ir patikima vieta. Kaip jam nuspręsti, kuo tikėti, jeigu iš tėvų kalbų galima suprasti, kad auklėtoja bloga, tai kam iš viso jos klausyti? O jeigu vaikui auklėtoja patinka? Kaip tada elgtis? Slapta ją mėgti ir tėvams apie tai nesakyti? Vaikui labai sunku, jis vien dėl to gali nebenorėti eiti į darželį, jam per daug įtampos. Paprastai tėvai vaiko nenorą eiti į darželį aiškina tokiais dalykais – galbūt jį ten skriaudžia, galbūt nesupranta, o kad patys gali būti prie to prisidėję, net nepagalvoja.
BLOGŲ DALYKŲ IŠMOKO DARŽELYJE
Tėvai kartais linkę kaltinti darželį, jei vaikas kažkaip netinkamai ima elgtis, nes jis namuose neva mato tik gerą pavyzdį, o darželyje prisirankioja blogybių. Tėvams derėtų suprasti, kad vaikas ruošiasi gyventi visuomenėje, kuri yra tokia pat įvairi, kaip ir įvairi darželio grupė. Vaikai ateina su nevienodomis patirtimis, skirtingomis vertybėmis. Mažyliai darželyje tarsi repetuoja, kaip ateityje gyvens labai įvairioje visuomenėje.
Jeigu vaikas iš darželio parsineša keiksmažodį ar kokį netinkamą elgesį, tėvams tikrai nereikėtų gąsdintis, kad dabar jų atžala jau bus nepataisomai sugadinta. Mažas žmogus turi išmokti būti, gyventi tarp įvairių žmonių, kurių vertybės kitokios. Tėvai turėtų apie netinkamą elgesį ar žodžius pasakyti auklėtojai, galbūt ji tikrai nepastebėjo, kad kažkokie negeri dalykai vyksta jos grupėje. Patiems reikėtų brėžti ribas paprastai ir tvirtai pasakant: „Mes taip nekalbame ir taip nedarome.“ Jeigu iš tiesų namuose tvyro tik puiki atmosfera, toks negeras elgesys, kurio galbūt išmokstama darželyje, nenusvers vyraujančio elgesio namuose.
KODĖL DARŽELIS NETINKA
Vaikas turi gerai jaustis, tik tada jis gali kažko išmokti, nes darželis dar atlieka ir ugdymo funkciją, moko ne tik spalvų, garsų, bet ir emocijų, atpažinti savo jausmus ir pan. Jeigu tėvai nėra užtikrinti, nesijaučia saugūs dėl savo vaiko, jie turi pagalvoti, kaip tą saugumą užtikrinti. Galbūt reikia artimiau susipažinti su pedagogu, labiau bendrauti ir kalbėtis – žodžiu, bendradarbiauti. Viena iš dažnesnių priežasčių, kodėl tėvai keičia darželį savo vaikui, ir yra, kai jie neranda bendros kalbos su auklėtoja. Visiškai nesvarbu, darželis privatus ar valstybinis, madingas ar nemadingas, svarbiausia – kokia yra auklėtoja ir koks jos bei tėvų santykis susiklosto.
Jūsų vaikus auklėja ir moko žmonės, kurie taip pat nori šilto žodžio. Kaip ir kiekvienas žmogus, ji tikisi būti ir įvertinta, ir pagirta, ir sulaukti grįžtamojo ryšio. Geri auklėtojai gali dovanoti vaikams tokių dovanų, kurių jų mažos širdys nepamirš visą gyvenimą. Laiku pasakytas geras žodis, paskatinimas, padrąsinimas gali nulemti mažo žmogaus ateitį.
„ŠIANDIEN NEDAVĖ VALGYTI!“
Koks siaubas! Vaikas visą dieną badavo. Pakalbėjus su auklėtoja gali paaiškėti, kad vaikai žaidė vaidmenimis ir kas nors iš žaidėjų „nedavė valgyti.“ Nesvarbu, kad vaikas jau daug ir aiškiai kalba, jis dar negeba papasakoti visko, kad būtų aiškus kontekstas. Mažiukai pasako, kas jiems galvoje sukasi, o tėvai interpretuoja ir taip prasideda nesusipratimai, kaip tik dėl to ir reikėtų palaikyti glaudų ryšį su auklėtoju.
KOTLETAS KAIRĖJE, GARNYRAS – PER VIDURĮ
Pasitaiko, tėvai, atėję pas auklėtoją, pradeda aiškinti, kaip su jų vaiku reikia elgtis. Tėvams tikrai nelengva patikėti savo vaiką kitam svetimam suaugusiajam, neramu, ar atžalą supras, ar pamatys, ar nuramins, kai reikės. Jie yra jau „atradę“ savo būdų, kaip elgtis su vaiku. Tokia informacija yra tikrai reikalinga, auklėtoja turi turėti kaip įmanoma daugiau žinių apie tą vaiką – kas jį nuramina, ką jis mėgsta ir ko negali pakęsti. Tačiau ji tikrai neturi laikytis tokių nurodymų, kad kotletas turi būti kairėje pusėje, o garnyras – per vidurį, jei mato, kad jūsų vaikui tai nėra būtina darželyje.
