Stuburo deformacija – problema, kuri, atsiradusi dar vaikystėje ir laiku negydyta, vaikui augant, gali labai apsunkinti gyvenimą.
Medikai pataria tiek tėvams, kuriems kyla įtarimų dėl vaiko laikysenos, tiek ir šeimos gydytojams kuo anksčiau vaiką nuvesti pas specialistus. Ankstyva diagnozė ne tik palengvina gydymą, bet ir padeda užbėgti už akių didesnėms bėdoms, tokioms kaip plaučių ir kitų vidaus organų funkcijų sutrikimai.
Konsultuoja Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vedėjas gydytojas ortopedas-traumatologas dr. Giedrius Bernotavičius
Vaikų su stuburo deformacijomis konsultuoti tenka labai daug. Kai kuriems jų diagnozuojama stuburo deformacija, išsivysčiusi dėl netaisyklingos laikysenos. Tačiau netaisyklinga laikysena gali būti amžiaus fiziologinė norma, vaikui intensyviai augant.
Visai kita diagnozė, taip pat pasireiškianti stuburo deformacija, – skoliozė. Tai C arba S formos stuburo iškrypimas. Ji gali atsirasti bet kokio amžiaus pacientui, tačiau dažniausiai išsivysto 10–12 metų amžiaus vaikui ir progresuoja, sulaukus suaugusiojo amžiaus. Išskiriamos kelios skoliozės rūšys, pavyzdžiui, idiopatinė ir neuromuskulinė. Neuromuskulinė skoliozė siejama su cerebriniu paralyžiumi, raumenine distrofija bei kitomis įgimtomis ligomis ir būklėmis. Dažniausias vaikų ir paauglių amžiaus stuburo iškrypimas – idiopatinė skoliozė, kurios priežastis nežinoma.
„Stuburo iškrypimą išduoda galvos padėties nukrypimas nuo kūno vertikalios ašies, krūtinės ląstos asimetrija, vieno klubo asimetriška padėtis, pečių aukščio asimetrija, nevienodas kojų ilgis. Dažniausias simptomas – nugaros ir sėdmenų skausmas dėl asimetriškos nugaros raumenų apkrovos, raumenų nuovargis. Simptomai, keliantys nerimą: skausmo plitimas į vieną arba abi kojas, kojų silpnumas – dėl šių simptomų reikia neatidėliotino sprendimo“, – sako dr. G. Bernotavičius.
Operuoja, kai būtina
Ne visi stuburo iškrypimai operuojami. Išskiriami trys pagrindiniai skoliozės gydymo metodai: stebėjimas, konservatyvus gydymas (kineziterapija, įtvaras) ir operacinis.
Pagrindinis gydymo tikslas – stabdyti ligos progresavimą. Yra tam tikrų situacijų, kai vaikų idiopatinės skoliozės paveikto stuburo iškrypimo laipsnis nėra toks didelis, kad reikėtų taikyti chirurginį gydymą. Tokiu atveju pradedama nuo konservatyvaus gydymo: tam tikra kineziterapija, korsetavimas individualiais korsetais, kuriuos parenka ortotechnikai, glaudžiai bendradarbiaujama su reabilitologais. Tačiau korsetas ir reabilitacija stuburo neištiesins – tai skiriama, kad stuburo iškrypimas neprogresuotų, su kelių laipsnių pagerėjimo tikimybe, t. y. iškrypimo sumažėjimo.
Ir tik nustačius iškrypimo progresavimą daugiau negu tam tikras laipsnis, siūlomas chirurginis gydymas. Pagal nustatytus algoritmus, operacinis gydymas taikomas, jeigu stuburo iškrypimas yra 45–50 laipsnių. Tokį iškrypimą reikia operuoti, nes jis progresuos kiekvienais metais po 1–2 laipsnius.
Kitaip sakant, tik nustačius iškrypimo progresavimą arba didelio laipsnio iškrypimą, taikoma chirurginė intervencija, kad būtų sustabdytas skoliozės progresavimas ir koreguojamas iškrypimas.
Kiekvienas atvejis yra individualus ir ar imtis operacinio gydymo, nusprendžia pacientas, tėvai ir chirurgas. Tiesa, tėvus gydytojų kalba apie stuburo operaciją dažniausiai nemenkai išgąsdina. Juos ištinka šokas: kaip čia dabar yra – vaikas yra visiškai sveikas, jam neskauda, bet gydytojai šneka apie stuburo deformaciją ir operacijas?
„Noriu pabrėžti – operuojame tam, kad nebūtų problemų ateityje, nes išoperuoti stuburo deformaciją, kai ji mažesnio iškrypimo laipsnio, yra žymiai lengviau, nei po to operuoti jau užaugusį vaiką su didžiuliu stuburo iškrypimu“, – aiškina G. Bernotavičius.
Tobulėjimui ribų nėra
Vaikų stuburo deformacijų chirurginis gydymas skaičiuoja apie 30 metų Lietuvoje – per tą laikotarpį įvyko didelis virsmas šioje srityje. Vienintelis tokių patologijų gydymo centras – Santaros klinikos.
Šios operacijos turi santykinai nedaug komplikacijų, po jų pacientai jau kitą dieną statomi ant kojų, skatinami judėti, ligoninėje jie praleidžia vos 5–7 dienas. Gijimo laikotarpis iš viso užtrunka apie 6–12 mėnesių, tačiau, praėjus 2–6 mėnesiams po operacijos, pacientui taikomi minimalūs arba netaikomi jokie apribojimai veiklai, o po 6 mėnesių leidžiama užsiimti kontaktiniu sportu ir kita aktyvia veikla.
„Tėvai dažniausiai nerimauja – kaip bus, kiek vaikas gulės lovoje? Kai pasakai, kad vaikas kelsis po 24 valandų, jie labai nustemba. Aktyviname pacientą po paros, vėliausiai – po dviejų. Tai tam, kad mažėtų skausmas, būtų sklandesnis pooperacinis laikotarpis“, – sako gydytojas.
Pagrindinė problema operuojant vaikus ir kuo jų operacijos skiriasi nuo suaugusiųjų: operuojant suaugusiuosius, tikimasi, kad tai bus paskutinė operacija, nereikės peroperuoti, stuburo deformacija ištaisoma ir stuburas fiksuojamas galutinai, o vaikas yra augantis organizmas ir medikai turi labai atsakingai įvertinti, kada gali galutinai fiksuoti stuburą, o kada dar turima leisti stuburui augti. Tad vaikams iki 10 metų atliekamos šiek tiek kitokios operacijos – naudojant specialią technologiją, kuri leidžia kas 6–8 mėnesius patempti patį stuburą. Ir jau nuo kokių 11–12 metų stuburas fiksuojamas galutinai.
