53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Ko reikia mažyliui nuo 0 iki 5 metų

Ko reikia mažyliui nuo 0 iki 5 metų, kad užaugtų protingas ir laimingas?

Garsaus amerikiečių mokslininko, molekulinės biologijos specialisto ir smegenų veiklos tyrinėtojo Johno Medinos knyga ,Kaip vystosi kūdikio smegenys. Ko reikia mažyliui nuo 0 iki 5 metų, kad užaugtų protingas ir laimingas” skirta ne tik mažylius auginantiems tėvams, bet ir visiems, planuojantiems jų susilaukti.

Autoriaus patarimai remiasi naujausiais neurologijos, neuropsichologijos tyrimais, tačiau pateikti žaismingai, įdomiai ir suprantamai kiekvienam skaitytojui.

Esminė knygos mintis, kad tėvystė – tai pirmiausia tinkamų sąlygų vaiko smegenims vystytis sudarymas, įskaitant mamos nėštumo laikotarpį. Be galo svarbu ir šeimos atmosfera. Knygoje griaunama daugybė įsišaknijusių mitų, tokių kaip „jei būsima mama klausysis klasikinės muzikos, kūdikio smegenys bus labiau išsivysčiusios“, „kuo daugiau lavinamųjų žaislų – tuo geriau“, ir pan.

IŠTRAUKA

Keturi smegenų vystymąsi skatinantys veiksniai

Dabar mes jau galime pasirausti po savo „trąšas“, pradėdami nuo keturių vystymosi dirvoje pageidaujamų sudedamųjų dalių.

1. Žindykite visus metus

Pamenu, kaip susitikome užkąsti su ilgamete mano drauge, kuri ką tik tapo mama. Ji užėjo į restoraną su vaiku nešioklėje ir pareikalavo, kad mus pasodintų atskirame kambarėlyje. Po penkių minučių supratau kodėl: mama žinojo, kad vos užuodęs maistą jos vaikas pajus alkį. Kai tik vaikas pareikalavo maisto, ji atsisagstė palaidinę ir liemenėlę ir ėmė maitinti jį krūtimi. Kūdikis įniko gerai valandėlei. Pasirodo, mamai teko patirti visokių išbandymų, slepiant šią vaiko veiklą. „Kai pradėdavau vaiką žindyti, mane iš kai kurių vietų išvarydavo“, – paaiškino ji. Nors buvo apsigaubusi plačiu megztiniu, padavėjui priėjus priimti užsakymo ji akivaizdžiai susinervino. Jei Amerika žinotų, kaip jauniausiems jos piliečiams reikalingas motinos pienas, žindančios motinos būtų išaukštintos, o ne sugėdintos. Nors apie tai kalbama įvairiai, mokslo pasaulyje nėra abejonių. Motinos pienas besivystančiam kūdikiui – tai mitybos stebuklas. Jame gausu reikalingų druskų ir dar daugiau vitaminų. Jo imuninės savybės saugo nuo ausų, kvėpavimo takų ir virškinimo sistemos infekcijų. Be to, visi buvo labai nustebę, kai tyrimai įvairiausiose pasaulio šalyse parodė, kad žindomi vaikai užauga protingesni. Žindytų amerikiečių vaikų kognityvinių testų rezultatai vidutiniškai 8 balais lenkia maitintų mišinėliais, ir šis poveikis pastebimas praėjus beveik dešimtmečiui po to, kai kūdikis gavo motinos pieno. Tokie vaikai gauna geresnius pažymius, ypač iš skaitymo ir rašymo. Kaip tai nutinka? Tiksliai nežinome, tačiau yra keli spėjimai. Mamos piene yra tokių sudedamųjų dalių, kurios būtinos vaiko smegenų vystymuisi, tačiau kūdikio organizme jos nepasigamina. Viena iš tokių medžiagų – taurinas, nervinio audinio vystymuisi būtina aminorūgštis. Motinos piene taip pat gausu omega-3 riebalų rūgščių, kurių privalumus aptarėme skyriuje apie nėštumą („Valgykite tai, ko reikia“). Amerikos pediatrijos akademija rekomenduoja, kad visos mamos pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius kūdikius maitintų tik savo pienu, o vaikui ėmus valgyti ir kitokio maisto, žindymą tęstų iki vienų metų. Jei norime, kad mūsų šalies piliečiai būtų protingesni, reikėtų pasirūpinti, kad žindymo kambarių būtų kiekviename viešame pastate. Ant žindymo kambarių durų reikėtų pakabinti lentelę: „Prašom tylos! Čia vystosi smegenys“.

2. Kalbėkite su vaiku, ir kuo daugiau

Ilgą laiką negalėjome suprasti, ką turi galvoje mūsų 9 mėnesių sūnus. Atsisėdęs į automobilį jis sakydavo „da“ ir dar ilgai kartodavo šį skiemenį, sėdėdamas savo kėdutėje: „Da, da, da, gou, da da, big da, big da“. Kartais tai skambėdavo kaip vaikiška senos policininko dainelės versija. Negalėdami suprasti kvailokai paklausdavome: „Da?“ Jis patvirtindavo: „Da“. Kartais mūsų žodžiai jį pralinksmindavo. Kartais jis nesureaguodavo. Vieną saulėtą dieną, važiuodami automagistrale ir pro atidarytą stoglangį stebėdami plaukiančius debesis, mes pagaliau suvokėme, ką jis norėjo pasakyti. Džošas pamatė mums virš galvų skrendantį lėktuvą ir susijaudinęs sukliko: „Skai-da! Skai-da!“ (angl. sky – dangus). Staiga mano žmona suprato. „Manau, jis turi galvoje lėktuvą!“ – tarė ji. Žmona paklausė jo, rodydama į dangų: „Skaida?“ Džošas žvaliai atsiliepė: „Skai-da!“ Tuo tarpu mes prasilenkėme su dideliu ir triukšmingu sunkvežimiu, ir Džošas susirūpinęs pažvelgė į jį. „Big-da“ (angl. big – didelis), – pasakė jis. Žmona taip pat parodė pirštu tolstantį sunkvežimį. „Big-da?“ – paklausė ji, ir Džošas susijaudinęs atsiliepė: „Bigda!“ Ir taip toliau: „da da da“. Pagaliau mes supratome. Dėl visiškai nesuprantamų priežasčių „da“ Džošo žodyne reiškė transporto priemonę. Vėliau kartu su Džošu stebėjau laivą. Parodžiau jį ir pabandžiau atspėti: „Vote-da?“ (angl. water – vanduo). Jis atsisėdo ir įsistebeilijo į mane taip, tarsi būčiau ką tik nusileidęs iš Marso. „Vet-da“ (angl. wet – šlapias), – atsakė kaip ne itin kantrus profesorius, drąsindamas pernelyg lėtą studentą. Nedaug kas suteikia tiek malonumo, kaip tas ryšys su vaikais, mokantis kalbėti jų kalba. Tuo tarpu kai vaikai mokosi kalbėti mūsų kalba, vienas iš sveikiausių dalykų, kuriuos tėvai gali nuveikti savo vaikų smegenų labui, – pilnomis rieškučiomis krauti į jų smegenis žodžius. Kalbėkite su savaisiais kaip tik įmanoma dažniau. Tai vienas svarbiausių dalykų, kurių nauda neabejotinai įrodyta daugybėje žmogaus raidos tyrimų. Sąsaja tarp žodžių ir protingumo pirmą kartą atskleista atliekant tyrimus, kuriuose buvo gana daug intervencijos. Viename jų tyrėjai kas tris mėnesius apsistodavo tiriamųjų namuose ir užregistruodavo kiekvieną verbalinės komunikacijos tarp tėvų ir vaikų aspektą. Jie matavo žodyno apimtį, įvairovę, naujų žodžių išmokimo greitį, žodinio bendravimo dažnį ir emocinį pokalbių turinį. Prieš pat šių vizitų pabaigą tyrėjai atlikdavo tiriamiesiems intelekto koeficiento testus. Tyrime dalyvavo daugiau nei 40 šeimų, jos buvo stebimos daugelį metų. Išsamiai išanalizavus šio intensyvaus darbo rezultatus, išryškėjo du akivaizdūs dalykai: • Svarbu ir žodžių įvairovė, ir skaičius. • Kalbėjimas didina intelekto koeficientą.

Kuo daugiau tėvai kalba su savo vaikais, pradedant pačiomis pirmosiomis gyvenimo akimirkomis, tuo geriau vystosi jų lingvistiniai gebėjimai ir tuo greičiau jie įgyja verbalinių įgūdžių. Auksinis standartas – 2 100 žodžių per valandą. Tariamų žodžių įvairovė (daiktavardžiai, veiksmažodžiai, būdvardžiai, frazių ir sakinių ilgumas bei sudėtingumas) kone tiek pat svarbūs kaip ir žodžių skaičius. Taip pat ir teigiamo grįžtamojo ryšio kiekis. Galite sustiprinti kalbinius įgūdžius bendraudami: žiūrėdami į savo kūdikį, mėgdžiodami jo artikuliaciją, juoką ir veido išraiškas, savo dėmesiu padrąsindami jo bandymus kalbėti. Vaikai, kurių tėvai, turėdami turtingą žodyną, nuolat pozityviai su jais kalbėjo, mokėjo dvigubai daugiau žodžių nei tie, su kuriais tėvai kalbėjo mažai. Pradėjus lankyti mokyklą, šių vaikų skaitymo, rašymo ir tarimo gebėjimai buvo geresni nei tų, kurie gyveno ne tokiuose kalbiuose namuose. Net jei kūdikiai nemoka atsakyti taip kaip suaugusieji, jie klauso, ir tai duoda jiems naudos. Kalbėjimas su vaikais nuo ankstyvo amžiaus padidina jų intelekto koeficientą, nepriklausomai net nuo tokio svarbaus veiksnio kaip šeimos pajamos. Trejų metų vaikų, su kuriais tėvai nuolat kalbėjo (vadinamoji kalbių šeimų grupė) intelekto koeficientas buvo 1,5 karto didesnis nei vaikų, su kuriais tėvai kalbėjo mažai (vadinamoji mažakalbių šeimų grupė). Manoma, kad dėl intelekto koeficiento padidėjimo kalbiųjų grupės vaikai ir mokėsi geriau. Atminkite, naudą jūsų vaiko smegenims atneša tiktai tikras, gyvas žmogus, tad būkite pasirengę pamankštinti savo balso stygas. Ne nešiojamąjį DVD grotuvą, ne televizijos garso sistemą, o savo pačių balso stygas.

Ką ir kaip sakyti

Nors 2100 žodžių per valandą atrodo daug, iš tiesų tai tik vidutinio intensyvumo pokalbis. Neskaičiuojant darbo valandų, paprastai žmogus išgirsta ir pamato maždaug 100 000 žodžių per dieną. Todėl nereikia nuolat pliurpti su savo kūdikiu nesibaigiančiame 24/7 maratone. Pernelyg stiprus stimuliavimas smegenų vystymuisi gali būti toks pat pavojingas kaip ir pernelyg mažas stimuliavimas (prisiminkite Auksaplaukę), ir svarbu pamatyti vaiko nuovargio ženklus. Tačiau jokia kalba nėra per daug paika. „Dabar pakeisime tavo sauskelnes.“ „Pažiūrėk, koks gražus medis!“ „O kas gi čia?“ Lipdami laiptais garsiai skaičiuokite žingsnius. Tiesiog pripraskite nuolat kalbėti. Svarbu ir tai, kaip jūs kalbate. Įsivaizduokite sceną iš mokomojo DVD filmuko, kuris sukurtas mokslinių tyrimų institute „Talaris“, kai dar buvau jo direktorius: keli dideli, tvirti vyrai žiūri per televizorių futbolo varžybas. Iš rankų į rankas keliauja spragėsių dubuo, akys prilipusios prie ekrano. Šalia patenkintas kūdikis tyrinėja savo maniežą. Kritinę varžybų minutę vienas iš įsitaisiusių ant sofos vyrų suklinka: „Varyk, tu tai gali! Gali dėl manęs. Man tikrai to reikia!“ Varžybos labai svarbios, tad visi vyrukai pašoka ir ima šūkauti. Triukšmas išgąsdina vaiką ir jis pravirksta. Pasirodo, kad didžiausias iš tų ant sofos – vaiko tėtis. Jis pribėga prie mažylio, paima jį ant savo rąsto storumo rankų. „Sveikas, dički, – raminančiu balsu ima suokti vyras. – Nori prisijungti prie vakarėlio?“ Vyrai ant sofos susižvalgo, iš nuostabos pakelia antakius. „Pažvelk čia, tėčio sūneli! – tęsia jis dainingu balsu. – Ir kaip gi tėčio sūneliui seeeekasi? Gal tu aaaalkanas?“ Panašu, kad tėtušis visai užmiršo futbolą. „Eime, pavalgysime spaaaageeeečių“, – tęsia jis, žingsniuodamas į virtuvę. Vyrai ant sofos žvelgia jam pavymui, negalėdami patikėti savo akimis. Žaidimas tęsiasi, o tuo metu tėtis maitina spagečiais savo laimingą sūnų. Mes ką tik tapome liudininkais to hipnotizuojančio efekto, kurį rūpestingiems tėčiams gali sukelti kūdikiai. Tačiau kas gi nutiko tėčio balsui? Panašu, kad tėvai su savo vaikais taip kalba visame pasaulyje, tai vadinama „lėliukų“ šneka. Kūdikio ausis ji veikia kaip balzamas. Lėliukų šnekai būdingas aukštas tembras ir dainingas balsas su ištęstomis balsėmis. Nors tėvai ne visuomet suvokia, kad jie taip kalba, tokio pobūdžio šneka padeda vaikams mokytis kalbėti. Kodėl? Visų pirma, sulėtinus tarimą, kur kas lengviau suprasti žodžius. Lėliukų šnekoje taip pat pabrėžiamas kiekvienas balsis, o tai leidžia kūdikiui pagauti skirtumus tarp skirtingų garsų. Melodija padeda vaikams garsus suskirstyti į atskiras kategorijas. O aukštas tembras padeda pamėgdžioti tėvų ištartus žodžius. Galų gale, pasinaudodami savo balso aparatu, kuris sudaro tik ketvirtadalį suaugusiojo balso aparato dydžio, kūdikiai gali ištarti mažiau garsų, o jų tembras yra aukštesnis. Kada reikėtų pradėti taip šnekėti? Tiesą sakant, niekas nežino, tačiau labai tikėtina, kad atsakymas turėtų būti toks: „Kai tik gimsta kūdikis.“ Kaip jau matėme iš Endžio Melcofo eksperimento, kur naujagimis iškišo liežuvį, naujagimiai geba bendrauti praėjus vos 42 minutėms po gimimo. Be to, kalbėti dar nemokantys kūdikiai geba apdoroti verbalinę informaciją, net jei mes to nepastebime. Net ir skaitymas trijų mėnesių kūdikiui, atrodo, duoda naudos, ypač jei kūdikis yra šalia ir gali su jumis bendrauti. Edukacinės psichologijos specialistas Viljamas Fauleris (William Fowler) pamokė grupę tėvų kalbėti su savo vaikais ypatingu būdu, laikantis kai kurių čia minėtų rekomendacijų. Vaikai pirmuosius žodžius ištarė tarp 7 ir 9 mėnesių amžiaus, o kai kurie, būdami 10 mėnesių, jau gebėjo kalbėti sakiniais. Sulaukę dvejų metų, jie įveikė didžiąją dalį pagrindinių gramatikos taisyklių, tuo tarpu kontrolinėje grupėje tokius pat įgūdžius vaikai įgijo tik ketverių metų. Ilgiau trunkančiuose tyrimuose nustatyta, kad tokie vaikai labai gerai mokosi mokykloje, ypač matematikos ir pasaulio pažinimo. Kai šie vaikai stojo į gimnazijas, 62 procentai jų pateko į talentingų vaikų ir sustiprinto mokymo programas. Kokios Faulerio programos dalys yra pačios svarbiausios, reikia dar ištirti, tačiau jo darbas davė stulbinamų rezultatų. Tai dar vienas įrodymas, kad intensyvus kalbėjimas su vaikais – tarsi trąša jų neuronams. Be jokios abejonės, kalba – puiki dirva besivystančioms kūdikio smegenims. Vaikui augant, tiek pat svarbūs tampa ir kiti elementai. Kita sudėtinė „trąšų“ dalis – vaizduotės žaidimai, su jais džiaugsmingai susidūriau tuomet, kai abu mūsų vaikai buvo jaunesni nei ketverių metų.

3. Valio žaidimams!

Buvo Kalėdų rytas. Po eglute padėjome savo berniukams traukinį su bėgiais, ir aš jaudinausi laukdamas, kada jie žaislą išpakuos. Žinojau, kaip jie džiaugsis, pamatę savo dovaną. Jie atvožė dėžę ir stojo gluminanti tyla. Praėjo minutė. Tuomet jie numetė bėgius ir pakėlė virš galvų dėžę. Jų entuziazmas ėmė augti tarytum infliacija. „Žinau! – sušuko vienas iš jų. – Tai lėktuvas!“ „Ne, – paprieštaravo kitas berniukas, – tai kosminis laivas!“ „Tikrai, tai kosminis laivas,“ – greitai sutiko ir pirmasis ir abu pačiupo ant grindų gulinčius spalvotus pieštukus. Greitai abu berniukai jau įnikę piešė ant dėžės įvairias formas, paslaptingus ratus, linijas, kvadratus, visiškai nekreipdami dėmesio į žaislo detales, išmėtytas aplink juos ant grindų. Negalėjau suprasti, kam gi aš išleidau tiek pinigų. Vyresnėlis užlipo laiptais pasiimti daugiau pieštukų, o tuomet sušuko karo šūksnį. Jis pastebėjo išmestą didelę kartoninę dėžę, joje prieš kelias dienas atkeliavo nauja kėdė, kurią su žmona nusipirkome. „Pirmyn! – sukliko berniukas ir sunkiai nutempė dėžę laiptais žemyn. – Mūsų lakūno kabina!“ Kitas dvi valandas jie buvo visiškai pasinėrę į paišymą, klijavimą ir kitus konstravimo darbus. Mažesnę dėžę jie įtvirtino didesnės viduje. „Vieta belaisviams“, – rimtai paaiškino vienas iš jų. Jie nupiešė mažyčius valdymo pultelius. Iš vyniojamojo popieriaus tūtų pagamino lazerinius ginklus. Taip pat nupiešė kažką, ant ko galima kepti bulvytes. Likusią dienos dalį jie skraidė su savo erdvėlaiviu, o jų priešai buvo tokiais keistais vardais, kaip Piktasis Kalnų Bebras ir Dumblių Karalienė. Sietle mūsų vaikų nebebuvo. Jie persikėlė kažkur į Alfa kvadrantą pas Kapitoną Todlerį iš Rytojaus šalies. Stebėdami juos, abu su žmona juokėmės iki ašarų. Jų kūrybingumas galėjo pakerėti kiekvieną tėvą. Tačiau buvo ir kai kas svarbiau: toks laisvas kūrybinis žaidimas maitino jų smegenis tarsi stebuklingos trąšos. Pastarasis sakinys jums gali pasirodyti keistokas. Laisvas žaidimas? O gal vis dėlto „neribotas edukacinių elektroninių žaislų pirkimas“? Gal prancūzų kalbos pamokos ir valandų valandas trunkantis sukarintas kalimas? Tiesą sakant, kai vaikai pradeda formalų mokymąsi, tikiu, kad jiems reikia tam tikros formos disciplinuoto kartojimo. Tačiau daugelis tėvų taip susitelkę į vaikų ateitį, kad kiekvieną vaiko žingsnį bando paversti kažkokiu gamybiniu procesu, todėl nusigręžia nuo bet ko, kas gali neturėti ribų. Nuo 1981 m. iki 1997 m. laikas, kurį tėvai skiria vaikams, sumažėjo ketvirtadaliu. Žurnale Atlantic Estera Entin (Esther Entin) apie tą tyrimą pateikia daugiau detalių: vaikai „praleidžia 18 procentų daugiau laiko mokykloje, 145 procentais laiko daugiau ruošdami namų darbus ir 168 procentais daugiau laiko su tėvais apsipirkinėdami. Mokslininkai apskaičiavo, kad 1997 m. vaikai žaidimams (įskaitant ir kompiuterinius) turėjo tik 11 valandų per savaitę.“ Nuo to laiko vaikų laisvalaikio tikrai nepadaugėjo. 2011 m. mokslininkas Peteris Grėjus (Peter Gray) pastebėjo, kad žaidimų laikas trumpėja jau daugiau nei pusę amžiaus. Produkcija „Padarykime vaiką protingą“, visi tie žaislai, kurie turi priešingą poveikį nei laisvas žaidimas (kas gali būti labiau klaustrofobiška, nei DVD kūdikiams?) – daugybės milijardų dolerių vertės pramonė. Dabar mes jau žinome, kad kūrybinė veikla vaikų nervinės sistemos vystymuisi svarbi tiek pat, kiek baltymai neuronų augimui. Iš tiesų dėžutė, kurioje supakuotos mokymo kortelės kūdikio smegenims lavinti, gali būti naudingesnė nei pačios mokymo kortelės. Priklausomai nuo tyrimų objekto ir to, kas buvo matuota, rezultatai yra stulbinami. Tyrimai rodo, kad tie vaikai, kuriems buvo leidžiama žaisti tam tikrus laisvus žaidimus, kontrolinės grupės vaikus lenkė:

• Kūrybingumu. Atliekant divergentinio mąstymo testus (jais matuojami alternatyvūs žinomų objektų panaudojimo būdai), šie vaikai turėjo tris kartus daugiau kūrybinių minčių nei kontrolinės grupės vaikai.

• Labiau išsivysčiusia kalba. Vaikų žodynas buvo turtingesnis, o žodžių vartosena įvairesnė.

• Geresniu problemų sprendimu. Tai takusis intelektas, viena iš svarbiausių intelekto troškinio sudedamųjų dalių.

• Atsparumu stresui. Vaikų, kurie reguliariai užsiimdavo tokia veikla, nerimo lygis buvo dvigubai žemesnis nei kontrolinės grupės vaikų. Tai galima paaiškinti problemų sprendimo įgūdžiais, nes nerimas stipriai nuo jų priklauso.

• Geresne atmintimi. Žaidimų situacijos gerina atmintį, pavyzdžiui, vaikai, kurie žaidžia parduotuvę, prisimena dvigubai daugiau prekių pavadinimų nei tokio žaidimo nežaidžiantys vaikai.

• Socialiniais įgūdžiais. Socialinę žaidimų naudą rodo vaikų kriminalinių nusikaltimų statistika varginguose miesto rajonuose. Jei nepasiturinčių šeimų vaikai ankstyvame amžiuje lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigas, orientuotas į žaidimus, iki 23 metų amžiaus už sunkius nusikaltimus jų buvo sulaikyta mažiau nei 10 procentų. Jei tokie vaikai lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigas, orientuotas į nurodymų vykdymą, sulaikytų už sunkius nusikaltimus skaičius siekė 33 procentus.

Mano išsaugoti straipsniai