Naujagimis ir kūdikis nesupranta, kad jis ir mama – tai du atskiri žmonės. Jis pažįsta mamos kvapą, moka pasisukti į ją, bet mama yra tarsi jo paties tęsinys (kaip buvo pilvelyje). Šiek tiek vėliau ima suprasti, kad mama, kuri kūdikiui yra tik veidas, pasirodo, kai jam blogai, kai yra alkanas arba šlapias.
Naujagimis mato daiktus iš labai arti, todėl geriausiai įsimena veidą – ne siluetą. Suvokimas, kad, pasirodžius veidui, tampa ramiau, sočiau, šilčiau, atsiranda su gyvenimo patirtimi. Tai reiškia, kad šie veiksmai (veidas pasirodo, pamaitina, pakeičia sauskelnes ir t. t.) turi kartotis.
Gimdamas kūdikis paveldi tik galimybę tobulėti: kad išsivystytų kalba, vaikščiotų dviem kojomis, sugebėtų logiškai mąstyti. Tiesa, tam tikrą genuose užkoduotą patirtį mažylis paveldi gimdamas. Tai raidos atmintį. Naujagimiai turi įgimtus refleksus, kurie pirmykščiais laikais padėdavo išgyventi. Jie naudingi ir dabar, pavyzdžiui, ant pilvelio gulintis naujagimis neuždus, nes instinktyviai pasuka galvytę į šoną. Naujagimis gyvena šia diena, jis neprisimena, kas vyko vakar ar prieš valandą. Tačiau nors neprisimena, kaip jautėsi, būdamas mamos pilvelyje, gimęs kurį laiką dar guli susirietęs į kamuoliuką, tarsi būtų maža vietos lovelėje.
Kai laimingas, šypsosi
Naujagimis bejėgis, tačiau turi instinktų, įgimtų poreikių, kurie turi būti patenkinami. Kai išalkusį mama pamaitina, sušlapusį pervysto, paglosto ir priglaudžia, tarsi atsiranda įrašas, kad tai labai malonu. Įdomu tai, kad tokio mažo žmogučio smegenys nepriima blogos patirties. Vadinasi, ji atmintin neįstringa, neišlieka. Tačiau gera patirtis tuomet turi pertrūkių, yra nenuosekli, nepatikima. Bet jeigu blogos patirties yra daugiau negu geros, kūdikis, deja, neišgyvena.
Mėnesio kūdikis išmoksta šypsotis: sau – kai jaučiasi laimingas, mamai, tėčiui – kai prieina. Akytėmis seka mamą, vėliau stebi šalia lovytės kabančius žaisliukus. Atradęs apžiūrinėja rankytes ir žaidžia. Kūdikiui labai svarbu, kad su juo kasdien būtų tas pats žmogus, kad kalbėtų kaskart tuo pačiu balso tembru. Jeigu jį prižiūrintys žmonės nuolat keičiasi, mažylis negali iš jų išskirti to vienintelio – mamos veido. Kad sukauptų gyvenimiškos patirties, vaikutis turi pažinti ne tik mamos veidą, kalbėjimo būdą, pajusti jos kvapą, bet svarbu ir tai, kad ji stengtųsi suprasti, ko vaikelis nori.
Svarbūs pasikartojantys ritualai
Kūdikis nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų kaupia patirtį ir pamažu pajunta, ką reiškia saugu ir nesaugu, malonu ir nemalonu. Tiesa, pirmiausia įsimena tik tai, kas teikia malonumo, todėl labai greitai atskiria mamą, maitinančią jį pienuku ir meiliai supančią ant rankų. Tačiau kai mama iš kambario išeina, vaikutis jos nepasigenda. Na, bent jau tol, kol išalksta, sušąla ar panori prisiglausti. O išvydęs mamos besišypsantį veidą, kaskart sutinka jį kaip naują, bet malonų.
Kol kūdikis visai mažutis, išalkęs gali čiulpti savo pirštelį, bet šiek tiek ūgtelėjęs jau neapsigauna. Žino, kad pirštelis nepamaitina. Jau sugeba išspjauti čiulptuką, kai nori pieno. Išmoksta ir, garsiai rėkdamas, prisikviesti mamą, na, kol kas ne mamą, o žmogų, duodantį pieno. Mažylis stebi aplinką, ją fiksuoja, todėl, kad kauptų kuo šviesesnę ir tyresnę patirtį, labai svarbi gera jo priežiūra. Vaikučiui svarbūs pasikartojantys ritualai, jis turi matyti žmogų, prieinantį jo pakalbinti, nes visa, ką mato, jaučia ir girdi, sistemina, o paprasčiau sakant – sudėlioja į tam tikras smegenų lentynėles.
Pusės metų kūdikis jau moka šiek tiek pabūti vienas. Jis gali gulėti ant grindų ir dėlioti žaisliukus iš vienos į kitą krūvelę. Bet kai mama išeina į kitą kambarį, apsidairo ir pravirksta. Mama kyšteli galvą – ir vėl viskas gerai, kūdikis toliau dėlioja savo žaislus kaip dėliojęs. Vaikutis pamažu ima suprasti, kad geroji mama, kuri ir toliau labai svarbi (juk duoda valgyti), ne visada būna šalia. Tada atmintin užsirašo: „Blogai, kai jos nėra.“
Mama neskaito minčių
Bet tik apie trečiuosius gyvenimo metus išmoksta suprasti, kad mama, išėjusi į parduotuvę arba į darbą, sugrįš. Iki šio laiko jam atrodo, kad ji dingo amžiams. Todėl ir verkia, kai ji išeina, kaskart išgyvena išsiskyrimo su mama nerimą, o kai sugrįžta, nusišypso. Iš pradžių kūdikio logika paprasta: mama yra gera, kai duoda, o bloga, kai ko nors neduoda. Vėliau jis jau moka prisiminti, kad štai dabar verkia, nes mama neduoda pieno ar žaisliuko, bet anksčiau yra davusi.
Kūdikis, matydamas, kad mama ruošia, pavyzdžiui, maistą ar vonią, ima kantriai laukti. Jis pradeda suprasti, kad mama nesugeba skaityti jo minčių. Taip pamažu tampa savarankiškesniu žmogumi, kuris jau šį bei tą sugeba prisiminti. Šis lūžis įvyksta maždaug šeštą gyvenimo mėnesį.
Pusmečio kūdikis jau supranta, kad daiktas ar žmogus, kuris ką tik buvo ir išėjo, sugrįš. Todėl ir žaidimą „ku-kū“ labiausiai mėgsta maždaug šešių–aštuonių mėnesių kūdikiai. Jie net sulaikę kvapą laukia, kada ir vėl mama pasirodys. Dabar, jei paslėpsite barškutį, žaisliuką ar kitą mėgstamą daiktą, vaikutis jo ieškos, o radęs nebežiūrės kaip į naują. Atradimas, vertas milijono!
Tokio amžiaus kūdikis jau pažįsta savo mamą, tėtį, kitus šeimos narius. Dažnai vengia ar bijo svetimų. Iš pradžių buvo nesvarbu, kas jį ima ant rankų, kad tik būtų šilta ir jauku, o dabar jau pats renkasi, ką pripažinti, o ko privengti. Bet kažin ar prisimintų mamą, jeigu ji ilgesniam laikui išvyktų. Tokio amžiaus vaikutis vis dar turi kasdien matyti tą patį veidą, kad jį atpažintų. Štai vaikų namuose palikti kūdikiai neprisimena savo mamos veido, tačiau juos persekioja pasąmoninis žinojimas, neįminta paslaptis. Labai dažnai įvaikinti vaikai nežinia kodėl domisi pasakomis, kuriose pasakojama apie tai, kaip vaikai prarado mamą ir liko našlaičiai. Svarbaus ryšio netektis ir nepasitikėjimas jau užfiksuotas emocinėje patirtyje.
