„Vaikus dar galima išmokyti nepamesti atsakomybės jausmo“, – įsitikinusi „Herojaus“ mokyklos anglų kalbos ir tvarumo mokytoja Greta Matusevičiūtė. Edukologijos doktorantė neabejoja, kad tvari filosofija – būtinybė, kurią ugdyti privaloma jau dabar. Nesigręžioti į užsienio pavyzdžius, bet dirbti vaikams, kurie gyvena čia – klausantis G. Matusevičiūtės atrodo, kad ateities kartą išties galima mokyti kitaip – tvariau, giliau ir kūrybiškiau.
– Norėčiau sugrįžti į praeitį, į jūsų pačios mokyklos laikus. Kokie jie buvo? Kokius įkvepiančius pavyzdžius, kurie jus formavo, prisimenate? O gal atvirkščiai – kokių dalykų iš savo patirties nenorėjote išsinešti tapdama mokytoja?
– Mano santykio su mokykla tema manęs ilgai nepaleidžia. Mokykloje sutikau labai daug mokytojų iš didžiosios raidės. Supratau, kad jie turi labai daug galios – arba sugniuždyti, arba įkvėpti vaiką. Darželyje ir pradinėje mokykloje su mokytojais turėjau labai stiprų ryšį. Jie jau dirbo tam tikrais metodais, kurie mane, tada dar vaiką, įkvėpė. Kaip perėjau į vyresnes klases ir susidūriau su sistema, pradėjau mamai kartoti, kad mokykla yra nesąmonė, kad čia daug ką reikia daryti kitaip. Mama atsakydavo, kad pirma reikia užaugti, pabaigti mokyklą, universitetą, o tada jau daryti perversmus. Užaugau, šiandien esu edukologijos doktorantė ir vis dar sakau tuos pačius žodžius – tam tikrus dalykus mokykloje privaloma keisti.
– Ar iškart supratote, kad norite būti mokytoja?
– Net suaugusi mokyklai jaučiau tam tikrą nuoskaudą, drumzlę, tad, tikriausiai, karjeros pasirinkimas veda prie išsiaiškinimo, kodėl taip yra. Kaip viena mano giminaitė yra pasakiusi, mokytojas yra ne karjera, o diagnozė.
Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, norėjau pakeisti pasaulį. Maniau, kad tai padaryti padės menas, vėliau – socialinis darbas. Covid pandemijos metu grįžau į Lietuvą ir netikėtai gavau pakvietimą darželyje dirbti anglų kalbos mokytoja. Ten atėjo tam tikras nušvitimas. Supratau, kad visą gyvenimą tam ir mokiausi. Buvau išlaisvinusi savo kūrybingumą, mokėjau bendrauti su žmonėmis, turėjau patirties, kuria noriu dalintis, norėjau keisti pasaulį – eureka!
– O kaip jūsų akademiniame, profesiniame gyvenime atsirado supratimas, kad reikia kalbėti apie tvarumą?
– Aš užaugau aplinkoje, kurioje tvarumo filosofija natūraliai egzistavo buityje, kasdieniame gyvenime ir mums ji labai rūpėjo. Daug laiko vasaromis praleisdavau kaime ir ypač per savo santykį su seneliu, susiformavau jutiminį ryšį su gamta, kuris mane visada vedė. Man atrodo natūralu, kad tau turi rūpėti pasaulis ir aplinka, kurioje gyveni, nes tai yra tavo namai. Jaučiu disonansą galvodama, kad tai galėtų būti ne pagrindinė tema.
Tvarumas – neįtikėtinai plati sąvoka, aprėpianti viską. Tai yra vertybinė pozicija. Man net nekilo klausimų, kad aš apie tai kalbėsiu. Visgi, kai pradėjau tai daryti mokykloje, studijose, supratau, kad esu balta varna, nes diskusijų šia tema dar labai nedaug. Šiandien kalbame apie tvarumo mokytojus, vadovus, bet iš tiesų siekiamybė, kad tokios profesijos visai nereikėtų, kad tvarumas būtų visiškai integruotas į sistemą. Tai per daug svarbios temos, kad į jas numotume ranka.
– Tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, kad tvarumas nėra vien tik rūšiavimas ar vandens taupymas – jei pažvelgtume giliau ir plačiau – apie kokias vertybes ir filosofinį požiūrį kalbame?
– Skirtinga literatūra tai aiškina įvairiai. Pirmiausia, tvarumas reiškia užkoduotą kiekvienos rūšies – gamtos ir žmonių – užsispyrimą išlikti sąlygoms bekintant. Tarp tvarumo ir ilgaamžiškumo galime dėti lygybės ženklą.
Kita pusė, kuri galbūt žinoma daugiau žmonių, kalba apie savo ir kitų ateinančių kartų gerovę ir požiūrio, kad po mūsų – nors ir tvanas – atsisakymo. Bet tvarumas apima ir socialinį būvį, visų pirma, žmogaus teises: ar turime vienodas galimybes į mokslus, į maistą, į gerovę, ar išpildyti bent jau minimalūs mūsų poreikiai. Turime ir ekonominį tvarumą, kalbantį apie tai, kaip organizuojame savo ekonomiką bei, žinoma, ekologinį aspektą, tampantį visko atspirties tašku.
Visgi mokslininkai pamažu ima kalbėti apie ketvirtą plotmę, kai kur vadinamą dvasiniu arba kultūriniu lygmeniu. Ar mano kultūra, mano aplinka yra mano vertybinis pagrindas, mano dvasinio intelekto dalis? Ar mano požiūris, vertybės atsispiria nuo tvarios pasaulėžiūros? Šį aspektą paaiškinti sunkiau, nes tai yra jutiminis dalykas, asmeniškas kiekvienam žmogui. Kaip tai išugdyti, kad tas jausmas būtų organiškas, natūralus?
– Viename interviu minėjote, kad vaikams tvarumo mokytis nereikia – šis požiūris jiems natūralus. Kas augant keičiasi mūsų mąstyme, kad tai kažkur pametame?
– Jei mokome vaikus užsirišti batus, laikyti rašiklį ar suvokti Pitagoro teoremą, tai rūšiuoti, nenaudoti plastiko yra lygiai tokie patys įgūdžiai. Vaikai mokosi stebėdami mūsų pavyzdį. Jeigu vaikui neduosime piešti ant neperdirbamo blizgančio popieriaus, jam jo ir nereikės. Kartais nepagalvojame, kad „reikia“, ir „noriu“ yra du skirtingi dalykai.
Dažnai vežuosi vaikus į gamtą ir pastebiu, kad neteisingai juos mokome, jog miške reikia rėkti. Kodėl žvėreliai turėtų klausyti rėkiančių vaikų, jei nei mokytojai, nei tėveliai to klausytis nenori? Jei išmokome vaiką rėkti miške, jam bus visiškai natūralu ir pirkti fejerverkus. Kaip mokytojas, kaip tėtis, kaip mama, turime prisiimti atsakomybę už savo veiksmų įtaką planetai ir jei tai tikrai bus mums svarbu, šį požiūrį perduosime ir vaikui. Kartais užmerkiame akis, sakome, kad vienas vis tiek nieko nepakeisiu. Vaiką dar galima išmokyti neatsikratyti to atsakomybės jausmo.
– Pažiūrėjus svetur, į kitų šalių pavyzdžius, ar Lietuvoje turime kur pasitempti, o gal atvirkščiai – pavyzdį būtų galima imti iš mūsų švietimo sistemos?
– Amžinas klausimas, kur žolė žalesnė. Lietuvos švietimo politikoje buvo tam tikra tendencija sistemą „sulipdyti“: pasiimti vertinimo kriterijus iš vienur, tam tikras priemones ar metodus – iš kitur. Ko neįvertiname, tai tos šalies konteksto: jis kažkur tarsi nubyra. Geriausius švietimo pasiekimų rezultatus metai iš metų dalijasi dvi šalys – Suomija ir Singapūras. Šios šalys savo mokymus organizuoja visiškai skirtingai. Norint turėti puikią švietimo sistemą, pirmiausia reikia atsižvelgti į šalies identitetą, kontekstą.
Pavyzdžiui, šiuo metu opi tema – mokinių integracija. Girdime mokyklų ir mokytojų nuogąstavimus, kad tam neturime resursų. Idėja nuostabi, bet ar tikrai galima ją šiandien realizuoti?
Atsigręžkime į save, į tai, ką turime, kokia mūsų kaip tautos stiprybė? Ką reiškia būti lietuviu, gyventi Lietuvoje? Kokie mūsų tautiniai, valstybinio identiteto pamatai? Ką reiškia gyventi šiame geografiniame taške, stovint ant šios žemės? Ko tada mums reikia? Kurkime vaikams, kurie gyvena čia.
– Vis daugiau kalbama apie įvairių kompetencijų, karjeros žinių, socialinių įgūdžių svarbą. Kokie mokykloje įgaunami įgūdžiai, be teorinių žinių, jums apskritai atrodo prasmingi ir reikalingi vaikams?
– Labai daug apie tai mąsčiau ir mano išvada, kad vaikai turi išmokti mokytis. Mokiniai turi išeiti iš mokyklos su gebėjimu nuolat atsinaujinti savo žinias, nuolat transformuotis. Tai, kaip gyvensime po 10–15 metų, atrodys visai kitaip nei dabar. Man gyvenime labai padėjo tai, kad gebėjau greitai mokytis, pavyzdžiui, iš teatro aktorės galėjau tapti edukologe.
Taip pat labai svarbu išmokti tinklaveikos. Ar aš moku kurti ryšius su žmonėmis, ar moku su jais bendrauti, dirbti grupėje? Kūrybingumą įvardinčiau kaip trečią aspektą – ar mokėdamas kurti ryšius ir mokytis, galiu tai daryti kūrybingai ir inovatyviai?
– Sakoma, kad vaikai yra patys geriausi mokytojai. Ko jūs, būdama mokytoja, mokotės?
– Ganėtinai jautrus klausimas, nes mano santykis su mokykla buvo įvairus. Dirbant su vaikais mokausi savęs priėmimo, kad gali būti toks, koks esi. Mokaisi būti atviras, eiti į pasaulį degančiomis akimis, gali žaisti, gali būti gyvas. Manau, kad vaikai mane išmoko tikrai daugiau nei aš juos. Šis darbas – didžiausia žmogiškumo pamoka, tačiau vaikai to, tikriausiai, net nežino. Sakau jiems nuoširdžiai ačiū ir žemai lenkiu galvą.
– Galbūt turite ateities planų, kuriuos norėtumėte įgyvendinti?
– Mano svajonė parašyti kažką reikšmingo ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. Siekdami integruoti tvarią mąstyseną į švietimą, turėtume atsigręžti būtent į juos. Nors labai myliu darbą su vaikais, vis dėlto, norėčiau praleisti daugiau laiko su mokytojais, pasidalinti tuo, ką darau ir galbūt įkvėpti gyventi panašiomis vertybėmis.
– Dėkoju už pokalbį.
