Kad naujosios kartos vaikystė ne tokia, kaip buvusių prieš tai, nieko nuostabaus. Pasaulis jau nėra toks, koks buvo prieš 20 ar daugiau metų. Visgi edukacijos specialistai dėl vieno tėvų įpročio jau skambina pavojaus varpais. Kaip pastebi edukatorė, japoniškų žaislų parduotuvės „Japoko“ įkūrėja Metodija Vidūnaitė, vaikai, kurie nuo kūdikystės ekraną mato dažniau nei tėvų veidą, nebemoka žaisti. Tai reiškia, kad ne tik jų vaikystė yra emociškai ir kūrybiškai skurdesnė, bet ir nukenčia jų visapusiška raida.
Vaikystė be žaidimų – nauja norma
Dabartiniai 1–7 metų vaikai – pirmoji karta, kurią tėvai nuo kūdikystės ramina ekranais, ir tai jau ne pavieniai atvejai, o kultūrinė norma. Pavyzdžiui, 2023 m. Japonijoje atliktas tyrimas parodė, kad net 9 iš 10 vienerių metų kūdikių kasdien žiūri į ekranus. Daugiau nei 40 proc. jų prie ekranų praleidžia bent 4 valandas per dieną.
Europoje situacija panaši. Praėjusių metų Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro (JRC) ataskaita rodo, kad daugiau nei pusė tėvų leidžia vaikams iki penkerių metų naudotis ekranais ilgiau nei rekomenduoja Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO). Trečdalis apklaustų tėvų pripažįsta, kad ekranas dažnai naudojamas kaip būdas „nuraminti“ vaiką jam valgant ar prieš miegą.
Lietuvoje išsamių nacionalinių duomenų kol kas trūksta, tačiau 2022 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vilniaus universiteto atliktas vaikų gyvensenos tyrimas rodo, kad 6–7 metų amžiaus vaikai prie ekranų praleidžia vidutiniškai 2–3 valandas per dieną, o savaitgaliais – ir iki 5 valandų. Net 70 proc. apklaustų tėvų nurodė, kad leidžia vaikui naudotis telefonu ar planšete be suaugusiojo priežiūros bent kartą per dieną.
Tendencija blogėti
„Kadangi ši problema turi tendenciją blogėti, daugelyje šalių ekranų klausimas jau nebelaikomas tik šeimos pasirinkimu – tai tampa viešosios sveikatos tema. Pavyzdžiui, šiemet Prancūzijos sveikatos ministrė Frédérique Valletoux paskelbė nacionalinę iniciatyvą, kuria siekiama uždrausti ekranus vaikams iki trejų metų visose ankstyvojo ugdymo ir priežiūros įstaigose. Pasak ministrės, ankstyvas skaitmeninis poveikis gali trukdyti kalbos, emocinės ir socialinės raidos procesams. Todėl valstybė turi pareigą „grąžinti vaikystei gyvą santykį su pasauliu“.
Skandinavijos šalys žengia dar toliau. Jų darželiai eksperimentuoja su „skaitmeninėmis pertraukomis“, kai savaitę visai nenaudojami jokie ekranai, o dėmesys skiriamas kūrybiniams, fiziniams ir socialiniams žaidimams. Technologiškai itin išsivysčiusi Japonija taip pat žengia šiuo keliu. Pernai ten buvo paskelbta vieša rekomendacija laisvalaikiu riboti vaikų ekranų laiką iki dviejų valandų per dieną ir jiems nustatyta „telefono komendanto valanda“. Taip siekiama apsaugoti vaikų miegą, jų nervų sistemą ir emocinę savireguliaciją“, – ko imasi įvairios šalys, norėdamos apriboti laiką prie ekranų, vardija M. Vidūnaitė.
Anot jos, tokie pavyzdžiai rodo, kad vis aiškiau suprantama, jog ekranai nėra neutralus reiškinys, nes jie keičia vaikų elgesį – šie mažiau laiko leidžia su tėvais ir bendraamžiais, mažiau įsitraukia ir į tradicinius žaidimus. Kaip atkreipia dėmesį edukatorė, būtent žaidimo trūkumas ir yra tylioji šios kartos krizė, nes tyrimai rodo, kad tik vienas iš keturių vaikų kasdien gyvai žaidžia su bendraamžiais, o beveik tiek pat kasdien žaidžia tik skaitmeninius žaidimus. Tai mažina laiką, kuris turėtų būti skirtas įprastiems fiziniams ir vaizduotės žaidimams, todėl dabartiniai vaikai ne taip gerai moka improvizuoti, kurti istorijas ir išlaikyti dėmesį, kaip jų tėvai vaikystėje.
Kaip treniruoti vaikų smegenis?
Tačiau yra ir rimtesnių pasekmių. Pavyzdžiui, Japonijoje atliktas tyrimas parodė, kad vienerių metų kūdikiai, kurie prie ekranų praleidžia daugiau nei keturias valandas per dieną, dažniau vėliau pradeda kalbėti ir sunkiau išmoksta koordinuoti judesius – laikyti daiktus, ropoti ar atlikti smulkesnius veiksmus. Ilgalaikiai tyrimai netgi rodo, kad gyvų žaidimų kažką statant, meistraujant ar konstruojant trūkumas yra tiesiogiai siejamas su didesniu vaikų nerimu, impulsyvumu ir negebėjimu susikaupti. Ir atvirkščiai: kai vaikas žaisdamas jungia, stato, išardo ir vėl bando iš naujo konstruoti, jo smegenys dirba taip pat, kaip tada, kai jis mokosi kalbėti ar sprendžia užduotis. Be to, tie, kurie vaikystėje iš kaladėlių statė sudėtingas figūras, vėliau turi geresnį erdvinį mąstymą, lengviau perpranta matematiką ir geba išbūti ilgiau susikaupę.
„Kai vaikas gauna viską „ant padėklo“ – ekrane paruoštą siužetą ir emociją, jo smegenys nebeįjungia vaizduotės ir nepriverčia sugalvoti vis naujų žaidimo variantų. Nekalbu jau apie tai, kad dėl nuolatinio ekranų tapšnojimo daugumos dabartinių vaikų smulkioji motorika – gebėjimas paimti mažus daiktus, yra gerokai suprastėjusi. Žinoma, kad dėl to kenčia raida, nes seniai įrodyta, jog žaidimas nėra tik laiko praleidimo būdas – tai veikla, kurios metu vaikas mokosi mąstyti, planuoti ir kurti ryšį su kitais. Japonai šį principą išplėtojo dar labiau, nes šioje šalyje žaidimas laikomas ne pramoga, o mąstymo treniravimo būdu, todėl žaislai dažnai kuriami taip, kad ne primestų formą, o leistų ją atrasti pačiam vaikui“, – pasakoja edukatorė M. Vidūnaitė.
Ir pavyzdžiu pateikia japoniškus „LaQ“ konstruktorius: jie turi tik septynių rūšių detales, kurios jungiasi ne kaip plytos – viena ant kitos, o kaip rąstai japoniškame name – šonais, todėl iš jų galima pastatyti tūkstančius skirtingų dvimačių ir trimačių kūrinių. Kitas svarbus kultūrinis šio žaislo skirtumas – galimybė kurti.
„Skirtingai nei klasikiniai kaladėlių rinkiniai, kuriuose dažnai pateikiamas konkretus galutinis modelis, tokie konstruktoriai neturi „teisingo atsakymo“, tad derindami detales ir naudodamiesi vaizduote, vaikai kaskart sukonstruoja savo unikalų modelį. Dėl šios priežasties „LaQ“ yra naudojami pradinėse ir specializuotose Japonijos mokyklose kaip koncentracijos, vaizduotės bei erdvinio mąstymo lavinimo priemonė. Kai kur šie konstruktoriai naudojami net terapijoje – padėti vaikams, kurie turi dėmesio ar jutimo sunkumų“, – kokie įrankiai pasitelkiami pratinant vaikus žaisti, vardija „Japoko“ įkūrėja.
Bendras žaidimas
Pasak jos, kitas svarbus niuansas – bendras žaidimas su tėvais, nes vaikui svarbu ne tai, kiek žaislų jis turi, o tai, ar su juo kartu kažkas žaidžia. Kaip pasakoja žaislų ekspertė, Kinijos mokslininkai netgi atliko 12 savaičių trukmės eksperimentą su 5–6 metų vaikais, kurie kartu su tėvais iš skirtingų kaladėlių konstravo skirtingas figūras. Ta vaikų grupė, kuri reguliariai konstruodavo kartu su suaugusiaisiais, demonstravo reikšmingai geresnius žodyno, sakinių konstrukcijos ir kūrybos rezultatus nei kontrolinė grupė. Mokslininkai tai aiškina tuo, kad konstruodami kartu su tėvais, vaikai ne tik lavina rankų ir akių koordinaciją, bet ir mokosi apibūdinti, aiškinti bei planuoti — tai tiesiogiai stimuliuoja jų kalbos centrus ir lavina erdvinio mąstymo gebėjimus.
Vis dėlto reiktų vengti kraštutinumų, nes neretai nutinka ir priešingai – tėvai taip bijo, kad vaikui bus nuobodu ar jis nemokės sujungti detalių, jog visada būna kartu ir neleidžia jam konstruoti savarankiškai. Tokiu atveju, anot edukatorės, žaidimas praranda savo esmę – vaikui nebelieka vietos tyrinėti ir improvizuoti.
Praktika nuo teorijos skiriasi
Kaip pastebi M. Vidūnaitė, nors dauguma tėvų puikiai žino, ką rekomenduoja specialistai, visgi realybėje teorija dažnai pralaimi patogumui. Geriausias to įrodymas, kad Kalėdų laikotarpiu ekranas virsta universalia dovana – kartais tiesiogine prasme, kai vaikui dovanojama planšetė, telefonas ar žaidimų konsolė, o kartais tiesiog „dovanojamas“ laikas prie ekrano, kad ramybės akimirką turėtų abi pusės.
Ir tarptautinės apklausos tai patvirtina: tyrimas Jungtinėje Karalystėje rodo, kad populiariausios dovanos vaikams vis dar yra drabužiai (53 proc.), stalo žaidimai (39 proc.) ir knygos (39 proc.), tačiau net trečdalis tėvų pripažįsta, kad vaikai daugiau laiko praleidžia prie ekranų nei su jiems dovanotais žaislais. Vokietijoje tyrimas atskleidė dar vieną kontrastą – net 7 iš 10 tėvų teigia norintys, kad dovana vaiką lavintų, tačiau Kalėdų pirkinių statistika rodo priešingai, mat joje dominuoja drabužiai ir elektronika.
„Kaip aš dažnai sakau, visi galvojame apie vertybes, bet perkame iš įpročio, nes edukacinės dovanos reikalauja mūsų laiko ir įsitraukimo, o tai šiandien yra brangiausia valiuta. Jauni tėvai dabar gyvena nuolatinio spaudimo sąlygomis – kasdienis stresas, informacijos perteklius ir gyvenimas bėgime, todėl natūralu, kad ekranas gali pasirodyti saugiu kompromisu, kuris leidžia tėvams pailsėti, o vaikui – nusiraminti.
Tačiau viskas turi savo kainą, nes dabartiniai vaikai auga informacijos pertekliaus, o ne patyriminėje aplinkoje: jie mato tūkstančius vaizdų, bet rečiau liečia įvairių paviršių ir formų daiktus, girdi garsus, bet mažiau dalyvauja pokalbiuose, moka įsijungti planšetę, bet nebeturi fantazijos. Kitaip tariant, auga „ekranų karta“, kuri nebemoka žaisti, ir ne todėl, kad to nenori – tiesiog jiems vis rečiau tenka tai daryti“, – kas keičia vaikystę, vardija žaislų parduotuvės „Japoko“ įkūrėja M. Vidūnaitė.
