Taip, perskaitėte teisingai – „pūvančios smegenys“ (brain rot) nėra tik interneto memų išradimas. Tai tikras, moksliškai aprašytas reiškinys, kuris 2024 m. net tapo Oxford metų žodžiu. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti juokinga ar net absurdiška, tačiau už šio termino slypi rimta problema – kognityvinis perdegimas, pasireiškiantis vaikų (ir ne tik) gebėjimo susikaupti, mokytis bei džiaugtis paprastais dalykais praradimu.
Kas iš tikrųjų yra „pūvančios smegenys“?
Remiantis naujausiais tyrimais (Yousef et al., 2025), „brain rot“ apibūdinamas kaip kognityvinio ir emocinio atbukimo būsena, kylanti dėl nuolatinio mažos vertės, bet didelės stimuliacijos turinio poveikio. Kitaip tariant, tai būsena, kai žmogaus smegenys pervargsta nuo „scrollinimo“, „reelsų“, trumpų žaidimų ir greitų dopamino pliūpsnių.
Smegenys ima veikti tarsi pervargęs kompiuteris – stringa, lėtėja, užlūžta. Vaikas atrodo budrus, bet jo dėmesys – išsijungęs. Informacija nebesusisteminama, emocijos išsikrauna, o smegenys tiesiog pavargsta nuo triukšmo.
Ne tik ekranai kaltinami
Įdomiausia tai, kad kognityvinis perdegimas neapsiriboja vien skaitmeniniu pasauliu. Jį mes, suaugusieji, nesąmoningai skatiname ir realioje aplinkoje.
Ryškios sienos, spalvotomis detalėmis perkrautos klasės, garsūs žaislai, nuolatinis foninis triukšmas – visa tai taip pat stimuliuoja vaikų smegenis.
Fisher ir Seltman (2014) nustatė, jog perkrautos, vizualiai intensyvios klasės trikdo vaikų dėmesio koncentraciją ir mažina jų gebėjimą mokytis. Stern-Ellran (2016) papildė, kad per daug spalvų ir dirgiklių žaidimų erdvėje tiesiog išblaško vaikus ir trikdo jų elgesį.
Kitaip tariant – net be telefono, vaikas gali gyventi „perkrautame ekrane“.
Kai vaiko smegenys pavargsta
Vaiko smegenys kiekvieną dieną gauna tūkstančius signalų – garsų, spalvų, emocijų, užduočių. Suaugusio žmogaus protas turi vidinį stabdį, kuris padeda atskirti, kada reikia pailsėti, o kada susikoncentruoti.
Vaiko – dar ne.
Kai informacijos ir stimulų tampa per daug, smegenys tiesiog perkaista ir „išsijungia“. Tuomet matome vaiką, kuris:
- nebegali susikaupti,
- niekuo nebesidomi, nors visko „nori“,
- pavargęs net po poilsio,
- nebejaučia džiaugsmo bendraudamas ar žaisdamas.
Tai – ne tinginystė. Tai kognityvinio perdegimo požymiai, rodančiai, kad vaiko nervų sistema pervargusi nuo nuolatinės stimuliacijos.
Mažiau triukšmo – daugiau ramybės
Vaikams nereikia dar daugiau spalvų, garsų ir veiklų.
Jiems reikia mažiau triukšmo ir daugiau tylos.
Mažiau užduočių, bet daugiau laiko stebėti, mąstyti, ilsėtis.
Tik tada smegenys gali atsigauti ir vėl mokytis, kurti bei džiaugtis.
Kartais mes, suaugusieji, norime „duoti daugiau“ – daugiau žinių, emocijų, veiklų, patirčių. Bet pamirštame, kad vaiko smegenys viską sugeria, net tai, ko mes neplanuojame perduoti. Kai visko per daug – džiaugsmas išnyksta, o prasmingumas dingsta.
