JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Skaudžios disleksijos patirtys sulaukia visuomenės dėmesio: vyks labdaringas spektaklis

Skaudžios disleksijos patirtys sulaukia visuomenės dėmesio: vyks labdaringas spektaklis

Pasaulyje 10–15% mokinių patiria sunkumų dėl specifinių mokymosi sutrikimų (SMS): skaitymo, rašymo ir skaičiavimo. SMS – tai heterogeniška grupė sutrikimų, kurie pasireiškia mažesniais skaitymo, rašymo ar matematikos mokymosi pasiekimais nei tikėtina pagal intelektinius gebėjimus bei vaiko amžių atitinkantį ugdymą. Sutrikimams būdinga, kai dėl atskirų pažinimo procesų neišlavėjimo ar sutrikimo, mokymosi pasiekimai neatitinka bendrųjų pasiekimų ir kompetencijų, tačiau jų priežastis nėra intelekto, sensoriniai sutrikimai ir netinkamas ugdymas ar sociokultūrinės sąlygos. 

Dažniausiai pasitaikantis yra skaitymo sutrikimas arba – kitaip dar žinomas – disleksija. Dėl disleksijos sukeliamų sunkumų vaikai išgyvena nepilnavertiškumo kompleksą kasdienėse situacijose ir mokymosi aplinkoje. Pasakodama skaudžią pedagoginę patirtį, mokytoja Gabrielė Kaupaitė atskleidžia vieno iš savo mokinių atvejį: „Ir ši istorija pasiekė piką tada, kai mokinys užsirašė „Aš esu „durnas““ vietoje, kur turėjo būti jo vardas.“  

Mokytojos Gabrielės, menininkės Linos ir kitų išgyvenamos patirtys kviečia visuomenę reaguoti, padėti ir veikti. Vilniaus Gedimino „Rotary“ klubas ir Mokymosi ypatumų centras „Labirintas“ bendrame projekte „Laimėje būti“ prisideda kuriant laimingą aplinką mokytojams, tėvams, mokiniams ir šeimoms, patiriančioms disleksijos sutrikimų sukeliamą diskomfortą aplinkoje. 

Organizuojamo labdaringo spektaklio „Pasistengiau“ metu bus įteikti išmanūs rašikliai, skaitantys diktoriaus balsu, lietuvių kalba. Šiuo metu nėra nei vieno išmaniojo rašiklio „kalbančio“ lietuviškai. Labdaringo spektaklio metu surinktos lėšos bus skirtos disleksijos situacijos Lietuvoje įvertinimo tyrimui ir mokymosi priemonių įsigijimui disleksiją turintiems mokiniams.

Dauguma iš mūsų nežinome, kas yra disleksija ir kaip su ja yra „susigyvenama“, dėl ko dažnai netoleruojame asmenų, patiriančių šiuos sunkumus. Žinojimas, kodėl vieni ar kiti žmonės tam tikrais atvejais elgiasi ne taip, kaip visi – tai galimybė kurti ir turėti visapusiškai pozityvią, išmanią, laimingą aplinką. Mokytoja Gabrielė Kaupaitė ir Jungtinėje Karalystėje su disleksija susipažinusi menininkė Lina Lapelytė dalinasi istorijomis, padėsiančiomis pažinti disleksiją.

Mokytojos Gabrielės Kaupaitės istorija

Viena skaudžiausių istorijų mano profesiniame kelyje buvo, kuomet mokiau ketvirtokus. Tais metais klasėje buvo berniukas, kuris akivaizdžiai turėjo rimtų skaitymo ir rašymo iššūkių. Tikriausiai tie metai mane labiausiai užaugino, kadangi reikėjo priimti atitinkamus drąsius sprendimus. Dirbau ir ieškojau sprendimų, kurie tuo metu atrodė geriausi. Ir ši istorija pasiekė piką tada, kai mokinys vietoje, kur turėjo būti jo vardas, užsirašė: „Aš esu „durnas“.“ Tai buvo lemiamas faktorius, kuomet supratau, kad reikia keisti ne tik vieną ar kitą mokymosi metodą (nes mokinys jau ir taip kurį laiką įsivertindavo savo išmokimą žodžiu), tačiau kažką iš esmės ir, visų pirma, atkreipti didžiausia dėmesį į tai, kaip mokinys jaučiasi aplinkoje. 

Pasikalbėjus su šeima ir pačiu mokiniu, paprašiau leidimo apie patiriamus iššūkius kalbėti ir kalbėti garsiai ir, visų pirma, pradėti nuo mokinio klasės. Taigi, suorganizavome susitikimą su visa klase, tiesa, pats mokinys paprašė tuo metu nebūti klasėje, tačiau galiausiai pasirinko būti klasės gale. Gerbiau jo sprendimą. Klasėje mokiniams rodžiau keletą filmukų, apie žymiausius pasaulio žmones, kurie susiduria su tokiais pačiais sunkumais, kaip susiduria jų klasės draugas. Įžymybės dalinosi savo patirtimis mokykloje ir tuo, kur ir kaip jie yra dabar. Įvairi vaizdo medžiaga ir atitinkami pokalbiai vaikams tikrai paliko įspūdį, viena mergaitė pabaigoje net sakė, kad pavydu, nes ir ji norėtų, kad jai taip smagiai „šokinėtų“ raidelės. Visi skaniai pasijuokėme. 

Tikriausiai svarbiausi dalykai pradėjo vykti po to, kai ir pats mokinys vis labiau drąsėjo apie patiriamus iššūkius apskritai kalbėti ir kalbėti vis daugiau. Taip „išrovėme“ tokią tarsi stigmą, kad apie disleksiją reikia tylėti, siekiant išvengti aplinkinių kritikos. Po to sekė daug kitų sprendimų, pavyzdžiui, mano leidimas rašyti mokiniui kompiuteriu. Atsimenu, kaip atitinkamos tarnybos man sakė, kad to mokiniui negaliu leisti daryti, nes, o kas bus, kai jam reikės laikyti patikrinimus ranka, ir jis nebeturės šio įgūdžio. Tiesą pasakius, buvau rami, kad mokės ir tikrai moka. Tą akimirką akimirką man labiausiai rūpėjo vaikas ir jo emocinė gerovė, tad kol su sprendimais sutiko šeima, ėmiausi drąsiai juos priimti. Tiesa, visai netrukus pasaulį sukaustė visuotinis karantinas ir ketvirtokams nacionalinių patikrinimų apskritai nebereikėjo laikyti. Vėliau nacionalinius patikrinimus mokiniai pradėjo laikyti naudodamiesi kompiuteriais ir tokiu principu laiko juos iki šiol. 

Jungtinėje Karalystėje su disleksija susipažinusios menininkės  Linos Lapelytės istorija

Disleksijos terminą pirmą kartą išgirdau 2006 metais atvykusi studijuoti į Londoną. Berods, trys mano kursiokai turėjo šį ypatumą – stebėjausi, kaip jie būdami geriausi studentai grupėje save įvardija disleksikais. Kiek vėliau, pradėjusi gilintis, kas tai per ypatumas, atmintyje permąsčiau savo buvusius klasės draugus, kuriems labai sunkiai sekdavosi, iš kurių buvo šaipomasi dėl jų nesugebėjimo sekti bendrą mokymosi tempą, o mokytojai nesuprasdavo, kodėl jiems nesigauna – greičiausiai tingi… Jie išaugo į puikius žmones ir gėda dabar tik tiems, kas badydavo pirštais, tačiau kaip būtų nuostabu, jeigu mano minėtieji klasiokai būtų išvengę patyčių ir sulaukę deramo dėmesio ir pagalbos.

Dar tolimesnėse studijose Londono Karališkajame meno koledže jau nebesistebėjau, kad beveik kas antras studentas toje instituciją šį ypatumą turėjo. Pasirodo, kad neretai disleksiją turintys žmonės pasižymi ypatingu kūrybiškumu. Grįžusi gyventi į Lietuvą ir norėdama patikrinti, ar mano vaikai neturi šio ypatumo, nežinojau kur kreiptis. Apie disleksiją čia mažai informacijos, mokyklose mokytojai gūžčioja pečiais, ypač tokiais atvejais, kai disleksija nėra labai stipriai išreikšta. O nuo mano studijų laikų Londone jau praėjo daugiau kaip 15 metų. Jungtinėje Karalystėj yra įprasta tokiam mokiniui suteikti papildomo laiko užduočių atlikimui bei skirti mokymosi priemones, kompiuterinę įrangą.

Svarbu, kad šis ypatumas būtų pastebėtas dar mokykloje, nes mokinys praleidžia mokymosi institucijoje didelę dalį savo laiko. Vaikai turi sulaukti deramos pagalbos, kad mokymasis būtų prasmingas, kad jis žinotų, kaip mokytis. Kaip turėtų jaustis vaikai, kuriems standartiniai mokymosi būdai nėra įveikiami? Disleksija nėra visais atvejais paprastai atpažįstama, o mokytojai neturi priemonių ir žinių, kaip tokiems vaikams padėti. „Mūsų laikais tai neegzistavo“ – pasakytų vyresnės kartos atstovai. Norisi tikėti, kad požiūris į mokslą, žinias, žmogaus ypatybes jau yra pasikeitęs, ir kad galime prisidėti prie mokymosi aplinkos ir sąlygų kūrimo, kur kiekvienas vaikas jaustųsi suprastas, išgirstas ir motyvuotas, galintis augti pagal savo individualius gebėjimus.

Mokytojos Gabrielės komentaras apie vaikų sunkumus, patiriamus mokymosi aplinkoje

Mano nuomone, vienas didžiausių iššūkių mokytojui yra užtikrinti, kad mokinys gautų tinkamą mokymosi pagalbą, padedančią jam sėkmingai ugdytis. Svarbu paminėti, kad kalbame ne tik apie akademinius pasiekimus, bet ir emocinę gerovę. Pradžioje pedagogui gali kilti sunkumų nustatyti ir įvertinti, ar tai tikrai disleksija, ypač jei praktikoje iki šiol neteko susidurti su tokiu atveju. Neretai kiekvienas atvejis gali pasirodyti visiškai skirtingas nuo prieš tai buvusio. Tačiau ilgainiui tai tampa vis lengviau, kadangi tam tikri algoritmai ima pasikartoti. Jau žinoma, kad geriausi sprendimai gimsta, kai norime juos surasti. Tad daug lengviau šiuos iššūkius įveikti tampa nuolat ir kryptingai bendradarbiaujant su kolegomis mokytojais ar specialistais, ieškant geriausių sprendimų kiekvieno vaiko atveju. Pagalba mokiniui gali apimti alternatyvius susipažinimo su teksto turiniu metodus, papildomą laiką užduočių atlikimui, taikomus skirtingus būdus žinių įsivertinimui bei į pagalba pasitelkiant technologijas. Visą tai iš mokytojo tikrai reikalauja atsakingo pasiruošimo veiklai, tačiau veikiausiai būtų keista, jei, norint pastebėti kiekvieną mokinį ir atliepti jo poreikius, nereikėtų tam ruoštis? Svarbu, kad mokytojas sukurtų palaikančią ir įtraukiančią klasės aplinką, kurioje mokinys jaustųsi tobulėjantis ir galintis prašyti pagalbos.

Labdaringas spektaklis kviečia prisidėti prie kilnaus tikslo

Kovo 20 d. 18.30 val. Vilniaus Gedimino „Rotary“ klubas ir Mokymosi ypatumų centras „Labirintas“ kviečia į labdaringą teatro „No Shoes“ spektaklį „Pasistengiau“, kuris vyks Menų spaustuvėje, adresu: Šiltadaržio g. 6, Vilnius. Spektaklis – skirtas suprasti disleksijos sutrikimo sunkumus išgyvenančius vaikus.

Visos lėšos, surinktos labdaringo spektaklio metu, bus panaudotos tyrimui, siekiant įvertinti disleksijos situaciją Lietuvoje, ir mokymosi priemonių disleksiją turintiems mokiniams įsigijimui. 

Interaktyvus spektaklis „Pasistengiau“ yra orientuotas į paaugliams skirtą auditoriją, tačiau įspūdį palieka ir tėvams. Jame pasakojama apie paauglystę išgyvenantį, disleksijos sutrikimą turintį jaunuolį, kuris auga griežtoje, mokymosi pasiekimus vertinančioje šeimoje. Nenorėdamas nuvilti mamos, beviltiškai įsimylėjęs klasės pirmūnę, kaip įmanydamas jis slepia savo „kvailumą“, taip atsidurdamas kurioziškose situacijose.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI