Paauglystė: kada ji prasideda ir kaip neprarasti ryšio su vaiku? Atsakymo į šį klausimą ieškome padedami psichologės Jūratės Bortkevičienės.
Kas pasikeičia, kai vaikas pereina iš vaikystės į paauglystę?
Žodis „paauglystė“ dažnai nuskamba ne tik tėvų lūpose, juk kiekvienas šį etapą supranta ir išgyvena skirtingai. Daugelį tėvų jų atžalų paauglystė užklumpa nepasiruošusius ir vieną dieną, atrodo, dar visai mažas jūsų vaikas pradeda prieštarauti, garsiau reikšti savo nuomonę, trinkteli durimis.
Staiga pasikeičia visa iki šiol įprasta bei sustyguota rutina dingsta draugiški ir meilūs apkabinimai viešumoje, einant per gatvę nebesinori mamai duoti rankos, o draugų aplinkoje vaikas ima gėdytis tėvų.
Žiniomis apie paauglystę ir kaip ją atpažinti dalinasi psichologė Jūratė Bortkevičienė.
„Tėvams tai būna skausmingas etapas, – teigia psichologė. – Staiga mažylis tampa asmenybe su savo norais“. Kaip atpažinti, kad jūsų vaikui jau tikrai prasideda paauglystė?
1. Vaiko ir tėvų dialoguose vis dažniau įsipina frazės: „Palik mane ramybėje…“, „Tu nieko nesupranti…“, „Jūs gadinate man gyvenimą“, „Kas man iš to?“…
2. Prasideda stipri nuotaikų kaita: ryte vaikas gali atsikelti linksmai nusiteikęs, juokauti, o štai atsisėda prie stalo ir tampa viskuo nepatenkintas.
3. Vaikas ima prieštarauti tėvų nuomonei ir apskritai viskam, ką sako tėvai. Iki šiol „visažiniai“ buvę tėvai prarandą įtaką, o draugai tampa ekspertais „numeris vienas“.
4. Vaikui atsiranda noras išsiskirti iš aplinkos arba atvirkščiai – priklausyti kokiai nors grupei. Šis poreikis patenkinamas išskirtine apranga, šneka.
5. Kai jums kyla klausimas „kas darosi mūsų vaikui?“, o vaikui jau suėjo 12 metų, sustokite ir pagalvokite – galbūt jis tampa paaugliu.
Prieštaringas, bet įdomus tarpsnis vaiko brandoje
Jeigu į paauglystę žvelgtume per psichologinę prizmę, tai šis brandos etapas yra iššūkių metas – sudėtingas, kupinas prieštaravimų, tačiau ne mažiau įdomus. Būtent šiuo metu vaikas pasineria į savęs ieškojimą, pradeda skirti iki šiol nekvestionuojamą tėvų nuomonę, pasaulėžiūrą nuo savarankiško pasaulio suvokimo, ir susiformuoja kaip atskira individuali asmenybė.
Tačiau atsiradęs imlumas naujoms idėjoms ir nepriklausomybės siekis gali tapti puikia terpe žalingiems įpročiams bei pavojingai aplinkinių įtakai. Būtent šiuo metu tėvai turėtų padėti vaikui išgyventi šią tapatumo krizę ir pagelbėti, tačiau ne primesti ar nulemti, kokį gyvenimo kelią pasirinks paauglys. Paaugliams kyla klausimai „Kas aš esu?“, „Ko noriu ir ką galiu?“, „Kokia gyvenimo prasmė?“, „Kokį mane mato kiti žmonės?“. Tėvų pareiga yra ne pateikti savus atsakymus į šiuos klausimus, o padėti paaugliui surasti atsakymus pačiam.
Ar reikia valdyti paauglio norą viską išbandyti pačiam?
Visų pirma, svarbu įsisąmoninti, kad paauglystė tam tikra prasme prilygsta antrai kūdikystei. Vaikas dar kartą išgyvena pasaulio atradimą, tik šį kartą platesniąja prasme – nebe artimos jį supančios aplinkos, bet visapusiškos socialinės visuomenės.
Paauglys – kaip dvimetis, jis nori pažinti pasaulį. Dvejų metų vaikas viską kišą į burną, paauglys taip pat – cigaretės, alkoholis. Ragaudamas, bandydamas jis atskiria, kas skanu, priimtina, o kas ne. Ir šia prasme jis atranda ne tik naujus skonius, bet ir naujus potyrius – emocinius ir fizinius. Tokiu dedukciniu metodu paauglys atsirenka, kuo vėliau vadovausis, o ko gyvenime atsisakys.
Dažniausiai visi pereiname tą laikotarpį, kai susipažįstame su aplinka, išbandome save ir aplinkinius. Jeigu šiuo gyvenimo etapu tėvai labai stipriai draudžia, jų nuomone, žalingus potyrius, dažniausiai atradimo-pažinimo periodas pasireiškia vėliau, tačiau neišnyksta. Atitrūkęs nuo tėvų jis tai išmėgins studijų metais arba suėjus 40.
Kaip iš naujo susidraugauti su savo paaugliu?
1. Apsišarvuoti kantrybe. Paauglystė, kaip ir visi kiti gyvenimo etapai, praeina. Ar greitai ir ar lengvai vaikas išgyvens paauglystę, visai nepriklauso nuo tėvų norų, planų ir ambicijų. Todėl svarbu suprasti, kad šis etapas turi savo trukmę ir būtina jį priimti natūraliai. Juk nebandome dvimečio vaiko priversti išmokti matematikos – suprantame, kad tam dar ne laikas. Kuo tėvai bus kantresni, tuo ramesni bus jų paaugliai.
2. Svarbiausia – į pyktį nereaguoti pykčiu. Kai paauglys šaukia, rėkia, ką dažniausiai daro tėvai? Jie pakeltu balso tonu atsikerta: „Tu nekelk čia man balso“. Žinoma, tėvai tuo metu labiau už viską trokšta suvaldyti situaciją ir išsaugoti savo iki tol niekada nekvestionuotą autoritetą.
Tačiau viskas, ko reikia – įkvėpti oro, suskaičiuoti iki trijų ir pasakyti „Aš suprantu, kad tu pyksti, tačiau tokios yra mūsų taisyklės“ arba „Aš suprantu, kad norisi rėkti, jei nori, parėk, „nuleisk garą“, tačiau tai situacijos nepakeis“.
Svarbu suprasti, kad greičiausiai tuo metu paauglio pyktis nėra iš tiesų nukreiptas į jus. Jis tiesiog jaučiasi netvirtai, negali atpažinti ir suvaldyti ir todėl kyla vidinė įtampa, kuri prasiveržia pykčiu.
3. Leiskite paaugliui turėti savo vidinės erdvės ir nemėginkite visko „pataisyti“. Labai dažna klaida, kurią daro tėvai, yra tai, kad matydami liūdną ar piktą paauglį, pradeda prie jo lįsti su klausimu „Na, kas atsitiko?“. Greičiausiai išgirsite atsakymą – „Nieko“. Na, ir prasideda:
– Aš gi matau, kad kažkas atsitiko.
– Taigi sakau, kad nieko, atstok.
– Aš tik noriu tau padėti, o tu…
Ir prasideda moralas. Tiesiog paaugliui tuo metu tikrai reikia atstumo ir jei matote, kad jam yra negerai, tiesiog prieikite ir pasakykite: „Man atrodo, kad tau skauda. Kai skauda tau, tai skauda ir man… Ir jei nori išsikalbėti, mano durys visada atviros“.
Arba parašykite paaugliui laišką, apie tai, kaip jūs jaučiatės. Tik svarbiausia nekaltinkite vienas kito. Supraskite, kad būtent šiuo metu jūsų paauglys mokosi būti savarankiškas, ieško būdų, kaip susidoroti su naujomis emocijomis, atranda nepažintas problemas. Liūdesys yra tokia pati normali reikalinga emocija, kaip ir džiaugsmas, todėl tai nėra blogai, kol netampa nuolatine būsena.
4. Kai matote, kad paauglys geros nuotaikos, pasinaudokite tuo. Tai puikus momentas pradėti atvirą ir nuoširdų pokalbį. Tik nepradėkite jo tardyti. Įsivaizduokite, kad kalbatės su senu pažįstamu. Jūs artimi, tačiau reikia šiek tiek laiko vėl atsiverti. Ši strategija tinka ir bendraujant su paaugliu.
Geriausiai pradėti nuo to, kaip sekasi jums, tada atvirai, be pagražinimų prisiminti savo paauglystę ir kai paauglys pradės jums pasakoti apie save, atidžiai klausykitės. Tuo metu nieko nėra svarbiau (nei sriuba, nei telefono skambutis), klausykitės ir jokiu būdu nemoralizuokite. Tai yra proga užmegzti naują tvirtą ryšį su jau nebe vaiku, bet jūsų paaugliu.
