12 metų dukterį auginanti mama klausia specialistės patarimo, kaip bendrauti su paaugle. Pasak mamos, dukters elgesys pasikeitė neatpažįstamai. Į blogąją pusę.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!
Ingrida rašo:
„Prašau, patarkite, kaip elgtis su 12 metų dukra. Ji tapo tokia nemandagi, visiškai nebeturi motyvacijos mokytis, kartais atrodo, kad ignoruoja mane. Man labai svarbu bendrauti su ja taip, kaip ir anksčiau“.
Atsako Individualiosios psichologijos instituto konsultantė Edita Heister, www.adleris.lt.
Miela Ingrida, „taip kaip anksčiau” nebebus… Normaliu atveju, vaikai vystosi pirmyn, taip skatindami vystytis ir mus. Kartais „augame” drauge su vaikais, o kartais liekame vietoje – savo vaikystėje ir jaunystėje, savo įsitikinimuose ir baimėse, savo „jaunos mamos su mažu vaiku“ vaidmenyje. Tuomet vaikai tolsta, vis mažiau begalime susikalbėti, suprasti vieni kitus, santykiai vis labiau tuštėja ir belieka formalūs. Palaikome ryšį, nes juk mes „mama ir vaikas“, o šiaip bėgtume viena nuo kitos tolyn.
Pirma kliūtis augti kartu su vaiku yra manyti, kad Jūs jau viską žinote ir, be abejo, žinote, kas geriausia Jūsų vaikui.Individualiosios psichologijos konsultantė Edita HEISTER
Ar galima to išvengti? Tikiuosi, bet kaina nemenka. Augti su vaiku – tai likti atviru pokyčiams. Skamba labai paprastai, bet taip nėra. Daugelis tėvų nori „ramybės“, kad viskas eitų tradicine, jiems pažįstama vaga: vaikutis klauso, jo išdaigos mielos ir linksmos, mokykloje mokosi be pražangų, draugauja su gerais vaikais, susidomėjęs lanko būrelį, žino, ką norės studijuoti ir deda tam pastangas, yra mandagus, patikimas, artimas tėvams; vėliau studijos, santuoka su šeimai patinkančiu žmogumi, solidus darbas… Tai yra, važiuoja kaip ant bėgių, jokių „braidžiojimų po pievas“. Visi pokyčiai suplanuoti, numatyti, aptarti ir patvirtinti daugelio kartų.
Nežinau, kodėl Jūsų dukrai toks kelias nepatrauklus, kodėl ji nenori „važiuoti pagal grafiką”, kodėl ji kelia klausimus „Ar būtina gyventi Taip?” Kiekvienas žmogus kartais kelia tokį klausimą. Atsiprašau, Ingrida, bet įtariu, kad Jūsų atsakymai būna banalūs, nuspėjami ir visada vienodi…
Dažniausia su vaikais nesusikalba tie tėvai, kurie šneka „su mažu vaiku“, kuomet prieš juos stovi labai jaunas drąsus suaugėlis, norintis savo kailiu patirti pasaulį! Šį normalų siekį būti savarankišku, pačiam priimti sprendimus, pačiam pažinti gyvenimą dažni tėvai slopina labai anksti. Žinoma, jie tai daro norėdami gero savo vaikui, norėdami apsaugoti nuo blogio ir nelaimių. Apsaugoti – geras noras, bet svarbesnis būtų siekis užauginti stiprų vaiką, kuris mokės apsisaugoti pats. Bėgti pirma vaiko ir išrinkti pavojų jo kelyje į ateitį Jūs vis tiek negalėsite. Galbūt būtų gerai, jei bent taptumėte patikimu žmogumi, su kuriuo vaikas tarsis išvydęs pavojų?
Viena iš auklėjimo klaidų – tėvai mano, kad didesnį poveikį padarys truputį „perlenkdami lazdą“, truputį pagąsdindami. Ir ypač mėgsta pagąsdinti ateitimi „prie konteinerio“ ar kitomis baisiomis pranašystėmis. Čia ir prasideda nesusikalbėjimas.
Ateities niekas nežinome, kas gyvena „konteinerių gyvenimą“, taip pat nežinia, galbūt ten ir buvusių pirmūnų bei talentingų žmonių esama. Greičiausiai. O tokios kalbos tik rodo tėvų nenorą gilintis į gyvenimo problemas ir polinkį daryti vaikui emocinį spaudimą. Kaip gi, kaip gi, mes gilinamės į gyvenimo problemas! Deja, dažniausiai mes jau turime savo atsakymus į visus klausimus ir mums nėra reikalo gilintis… Ką kalbėtis su žmogumi, kuriam „viskas aišku”? Taigi, ką mūsų vaikams kalbėtis su mumis? O tuo labiau, jie mato, kad mūsų visąžiniškumas – tik ginklas prieš juos. Savo pačių gyvenime mes irgi su daug kuo nesustvarkome, klystame, pražiopsome ir t.t.. Tačiau atsigręžę į vaikus visuomet nutaisome protingą veidą…
Kur aš čia vedu? Pirma kliūtis augti kartu su vaiku yra manyti, kad Jūs jau viską žinote ir, be abejo, žinote, kas geriausia Jūsų vaikui… Suabejokite tuo. Pamėginkite bent vieną dieną patikėti tuo, kad gal Jūsų vaikas renkasi geriausią kelią ir geriausius draugus. Kaip Jums tai?
Jau girdžiu balsus – „Tai ką, vaikui leisti viską?!… Nesimokyti ir t.t.?!” Čia kitas tėvų „perlenkimas“ – viskas arba nieko! Jei tėvams pasiūlai bent 5 min. atleisti varžtus, jie tai paverčia „visišku paleidimu“. Jei tėvai bent vieną kartą suabejos savo teisumu, tai „jau kartą ir visiems laikams praras autoritetą“. Tai tik rodo tą patį sustabarėjimą, negebėjimą reaguoti į gyvenimą ir į savo vaiką, o slėpimąsi už savo „tiesų“, „taisyklių“.
Dažniausia vos paauglys pamėgina pareikšti savo naujutėlę kitokią nuomonę apie pasaulį, prieš jį stoja greta suaugusių garsiai ir įnirtingai tvirtinančių, kad yra ne taip ir kad toks galvojimas tik į blogą nuves! Pakaktų būti klusniu. Tėveliai jau seniai viską sugalvojo, vykdyk, vaikeli…
Jei Jūs negasdinsite savo dukros ir nekišite jai savo tiesų, ji galės kalbėtis su Jumis. Neabejoju, kad ji nori būti sėkmingu žmogumi. Duokite jai laiko apsvarstyti, kokiu būdu ji to sieks. Drauge su ja pagalvokite, o kokiu žmogumi už 10 metų norėtumėte būti Jūs? Kaip galite to siekti? Galbūt dukra pati Jus pamokys: „Mama, jei tu nori dirbti banke, tai tau reikia mokytis!“ Ir Jūs suprasite, kad ji žino mokymosi svarbą.
